Kažkada prižadėjau, kad apie tai parašysiu. Ne tam, kad manęs pagailėtų, bet kad suteikčiau vilties visoms moterims, kurioms šiuo metu sunku, skauda ir apėmusi neviltis, o tokių moterų tikrai yra. Aš buvau viena iš jų, prieš daugiau nei 6 metus.
Laukiausi antrą kartą, jau auginome nuostabią 3 metų dukrytę.
Tai, kad jai padovanosime broliuką, džiugino iki ašarų: porelė, kas gali būti nuostabiau. Nėštumas buvo šiek tiek komplikuotas, placentos pirmeiga. Kaip manoma, dėl pirmojo cezario pjūvio. Bet krizė praėjo, vaikutis augo stabiliai pagal visas normas, buvo suplanuota gimdymo, t. y., cezario operacijos diena.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.
Gruodis.. mėnuo, kurį labai mylėjau, kai visi tampame geresni, karštligiškai ieškome savo mylimiems žmonėms dovanų, širdy gerumas ir palaima. Man tai buvo ypatingas mėnuo, nes turėjo gimti mūsų berniukas.
Iki operacijos liko tik 2 dienos.
Visi daiktai supakuoti, lovytė su naujais patalėliais jau stovi kambaryje, rūbeliai į ligoninę paruošti.
Naktis, jaučiu kad esu visa šlapia, dar negaliu pabusti, bet mintyse galvoju, kad nubėgo vandenys, mažiukas jau pakeliui. Keliuosi, degu šviesą ir matau kraujo klaną, bandau nepanikuoti, dukrytė miega, tyliai žadinu vyrą.
Ligoninė, skubi operacija, narkozė dalinė, viską girdžiu, matau, jaučiu. Man teka ašaros, nežinau kodėl, juk širdy tikiu, kad viskas bus gerai, bet verkiu. Anesteziologė pyksta, klausia, ko panikuoju, juk ne pirmą kartą operacija. Nieko nesakau…
Vaikutį jau ištraukė, jis neverkia.
Dieve, kodėl jis neverkia, matau šurmulį, subėga medikai, prie manęs prieina suglumusi seselė, sako man labai gaila, nepavyko išgelbėti. Norisi numirti, bet suvoki, kad tai priklauso ne nuo manęs, kaip ir mano vaikelio gimimas. Virkštelė nutrūko, vaikelis nukraujavo, tai labai retas atvejis, ir aš esu ta “laimingoji”. Norėjau jį pamatyti, priglausti. Jis buvo toks gražus, šviesiaplaukis, riesta maža nosyte, visiškai sveikas, išlauktas, išsvajotas..
Eina sunkiausios dienos, tuštuma, susitikimai su artimaisiais, paaiškinimai visiems sveikinantiems, kad nepavyko, laidotuvės, grižimas į tuščius namus, grįžimas į darbą, sunku.. Šventės, Kalėdos. Pykstu ant visų, ant Dievo, ant likimo, esu pilna sarkazmo.
Praeina metai.
Nusprendžiu, kad būsiu stipresnė už patį likimą, aš taip nepasiduosiu, atsitiesiu, žengsiu pirmyn, gyvensiu savo gražų gyvenimą ir būtinai turėsiu sūnų. Palengvėja, kai nebepyksti ant nieko, kai tiki, kad viskas bus gerai, kai aplink matai tai, kas gražu, kas gera.
Reikia pasikeisti pačiai ir tada keičiasi aplinka. Pyktis, gailestis, neviltis – ne patys geriausi palydovai. Aš noriu stipriai apkabinti visas visas, kurios turi savo angelėlius. Jūs tik nepasiduokite liūdesiui, gyvenimas yra gražus, patikėkite tuo.
Šiandien mūsų namuose triukšminga.
Tai mūsų 9 metų dukra žaidžia su tuoj metukus švęsiančiu broliuku. Jis mano trečias “cezariukas”, guvus šviesiaplaukis mėlynakis sūnus. Mes patikėjome, atsitiesėme ir toliau mėgaujamės tuo vieninteliu gyvenimu, ir viskas yra nuostabu, nes žinau, kad mus nuolat stebi mano Kalėdų angelėlis ir šypsosi, kai šypsomės mes!
Ramunė
