Ar kada nors girdėjote, kaip mažas vaikas pasakoja istorijas, kurios atrodo visiškai neįprastos jo amžiui? Galbūt jis sako: „Aš kadaise turėjau kitą mamą“, „Gyvenau dideliame name, kurio langai buvo apskriti“ arba „Miriau, kai buvau senas vyras“. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti tik vaikiška vaizduotė, vis daugiau tėvų susiduria su situacijomis, kai atrodo, jog jų vaikai kalba apie… praėjusį gyvenimą. Ką daryti tokiu atveju? Ar verta sunerimti, tikėti, o gal paprasčiausiai nekreipti dėmesio?

Vaikų atsiminimai: vaizduotė ar kažkas daugiau?

Vaikai iki 6–7 metų dažnai turi itin gyvą vaizduotę. Jie kuria pasaulius, draugus, pasakoja istorijas, kurios stebina savo detalumu. Tačiau kai kurie jų pasakojimai išsiskiria tuo, kad yra itin konkretūs, kartais – netgi patikrinami. Tokie atvejai buvo fiksuoti ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje – kai vaikas prisimena vietas, kur niekada nebuvo buvęs, arba kalba apie įvykius, apie kuriuos šeimoje niekas nėra užsiminęs.

Psichologai šiuos reiškinius tyrinėja jau kelis dešimtmečius. Vienas žymiausių tyrėjų – dr. Ianas Stevensonas iš Virdžinijos universiteto – dokumentavo šimtus atvejų, kai vaikų pasakojimai apie praėjusį gyvenimą buvo netikėtai tikslūs ir vėliau patvirtinti faktais.

vaikas atsimena praėjusį gyvenimą — Vaikas pasakoja / Shutterstock

5 požymiai, kad vaikas gali prisiminti praėjusį gyvenimą:

Detalūs pasakojimai apie „kitą“ gyvenimą – vardai, vietos, žmonės ar įvykiai, kurių vaikas neturėjo galimybės žinoti.
Nepaprastos baimės ar pomėgiai – pvz., paniška baimė vandens, nors niekada nesusižeidė ar nematė nieko bauginančio.
Neįprasti talentai ar gebėjimai – vaikas nuo mažens moka groti instrumentu ar kalba kalba, kurios niekas šeimoje nemoka.
Emocinis ryšys su tam tikra epocha ar vietove – stiprus prisirišimas prie laikmečio, kurio jis nesupranta, bet jaučiasi „kaip namie“.
Kalbos apie mirtį ar „ankstesnę šeimą“ – dažnai tai pasitaiko 2–5 metų vaikams, o su amžiumi šie atsiminimai išblėsta.

Ką daryti, jei jūsų vaikas kalba apie „kitą gyvenimą“?

✅ Išlikite ramūs ir smalsūs

Pirmiausia – nepanikuokite. Tokie pasakojimai dažnai yra trumpalaikiai ir gali būti tiesiog vystymosi dalis. Vietoj to, kad neigtumėte ar gąsdintumėte vaiką, tiesiog klausykite jo pasakojimų.

✅ Užrašykite informaciją

Jei vaiko pasakojimai nuoseklūs ir išsamūs – užsirašykite. Kartais, palyginus laikui bėgant, atsiranda įdomių detalių ar sutapimų.

✅ Neklausinėkite per daug

Svarbu neužduoti vedančių klausimų, kurie gali „priversti“ vaiką kurti istorijas. Vietoj to, leiskite jam kalbėti savarankiškai.

✅ Pasitarkite su specialistu

Jei pasakojimai labai emociškai paveikia vaiką arba kelia nerimą jums, galite pasikonsultuoti su vaikų psichologu. Jie padės atskirti, kur baigiasi fantazija ir prasideda gilesni emociniai išgyvenimai.

✅ Neteiskite ir nesityčiokite

Svarbiausia – nejuokauti vaiko sąskaita ir nesakyti, kad jis „išsigalvoja“. Net jei tai tik vaizduotė, vaikui tai yra tikri jausmai ir patirtys.

Kaip kalbėti apie tai su vaiku?

Vaikui svarbu jaustis išklausytam ir suprastam. Galite sakyti:

„Tai labai įdomu, ką tu papasakojai. Noriu dar daugiau išgirsti.“
Venkite tokių frazių kaip:
„Nesąmones kalbi“ ar „Tau tik pasivaideno“ – jos gali žeisti ir užblokuoti atvirumą.

Ar reikia „tikėti“ tuo, ką pasakoja vaikas?

Net jei nesate linkę tikėti reinkarnacija, vaiko pasakojimai gali atskleisti jo vidinius išgyvenimus, emocinius poreikius ar net traumas. Svarbiausia – ne tai, ar istorija „tikra“, o tai, ką ji reiškia pačiam vaikui. Tai puiki proga ugdyti emocinį artumą ir pasitikėjimą.