Kalbant šia tema mamų nuomonės išsiskiria kardinaliai: vienos pasisako tik už, kitos – prieš bet kokią intervenciją, o trečios lieka neutralios – nelygu, kokia situacija. Paskaitykime mamų nuomones ir argumentus!
Rima: Tik už. Juk net dantis taiso numalšinę skausmą, tai kam kentėti? Nematau čia jokio didvyriškumo, man pačiai to parodymo, kad galiu ir be vaistų, nereikėjo. Žala vaikui? Kur ji įrodyta? Kiek moterų gimdo su epiduru ir vaikai auga sveiki. Mano – ne išimtis.
Svaja: Tų, kurios pasisako, kad reikia gimdyti be skausmą malšinančių vaistu, noriu paklausti: jūs ir operuotumėtės, tarkim, ranką, koją ar pilvą, be narkozės? Juk kenkia ji gal dar labiau nei epiduras. Sakysite, netinkamą palyginimą pateikiau. Kodėl gi? Pati gimdžiau du vaikus su epidurine nejautra, jie auga sveiki ir laimingi. Pažįstu mamą natūralistę, kuri gimdė be nenumalšinus skausmo, gimdymas buvo sunkus, vaikas dabar yra be galo jautrus, dažnai serga. Aš neteigiu, kad ji padarė klaidą, bet sutikime – jei mama pagimdys be baisių kančių, vaikui gal irgi nuo to bus geriau, nemanot? Ir gal jam bus labiau į naudą, jei mama gimdymą atsimins kaip kažką gražaus ir šviesaus, o ne pragariškas kančias? Sakykite, ką norite, aš tik už vaistus nuo skausmo: ne akmens amžiuje gyvename. Jei jau taip už natūralizmą kai kurios pasisako, tai tegu pripažįsta, ar ir mobiliųjų, kompiuterių neturi? Juk jie labai kenkia! Juokingiausia būna, kai tokios mamos natūralistės vaikams planšetes duoda žaisti, telefonus, dešrelę kokią į ranką įbruka… O dėl mažesnio ryšio su vaikų, gavus vaistų per gimdymą, man išvis atrodo nesąmonė. Ryšys su vaiku – tai bendravimas su juo, tik taip jis užmezgamas per ilgą laiką.
Kamilė: Kai kurios mamos lygina gimdymą su vizitu pas odontologą… Man tai – du skirtingi, nelygintini dalykai. Nesu vaistų nuo skausmo priešininkė, bet gimdant, manau, jų reikia tik ypatingu atveju, pavyzdžiui, jei mama ilgai kankinasi, gimdymas užsitęsia. Kitu atveju, mano nuomone, jų tikrai nereikia. Juk net pas odontologą nebruka tų vaistų – kiek teko susidurti, gydytoja kaip tik pataria, jei įmanoma iškęsti, be jų apsieiti.
Laima: Negali būti tik juoda arba balta, nes susikurti lūkesčiai gali baigtis net psichinėm traumom, nuoskaudom ir depresijom. Manau, jei gimdymas einasi sklandžiai, nereikia skausmą malšinančių preparatų (čia tik mano nuomonė, lai kiekvienas renkasi pats). Dėl dviejų priežasčių: skausmo malšinimas – rimtas invazinis metodas, kuris gali sukelti liekamųjų reiškinių ar nepageidaujamų reakcijų; medikamentų gauna ir gimstantis vaikas. Abi šios priežastys man nepatinka (šypsosi). Be to, epidurinė nejautra pakeičia įprastai gimdymo metu išsiskiriančių „meilės hormonų” mišinį (oksitocino, prolaktino, adrenalino ir t. t.). Mokslas taip pat sako, kad pailgėja išstūmimo laikotarpis, dažniau pasitaiko plyšimų, dažniau reikia skatinti. Dėl šių teiginių susilaikau – man, ne mokslininkei, sunkiau vertinti statistiką. Bet ir su dantų taisymu ar plaukų dažymu nelyginčiau – dėl poveikio masto (kūdikiui ir man). Dantų gydymo metu man kojų „neatima”…
Regina: Bandžiau abu būdus – su vaistais ir be jų, trečią gimdyčiau be, nes jau žinau, kad galima ištverti, reikia tik nusiteikimo ir specialaus pasiruošimo. Jei mama iki gimdymo visiškai tuo nesidomėjo, nesiruošė, tikiu, kad gali būti nepakeliamai sunku. Kita vertus, man visai nepatiko ta „daržovės” būsena, kai visas kūnas aptirpęs. Kur kas geriau buvo jausti patį procesą, nors ir žymiai skausmingesnį. Bet vėlgi – čia kaip kam. Kiekviena mama, įsivertinusi galimas rizikas, pasikalbėjusi su kompetentingu gydytoju, turi priimti sprendimą ir už jį būti atsakinga. Blogiausia, kai sprendimą už tave priima gydytojai…
Elinga: Kai gimdymas einasi sklandžiai ir greitai, galima ir be vaistų apsieiti, bet jei užsitęsia ar atsiranda kokių komplikacijų, imi dėkoti Dievui ir visiems šventiesiems, kai gauni epidurą. Tada nebemąstai, kad kenkia ar nekenkia… Kalbu iš patirties – buvau pasiryžusi gimdyti be vaistų, iš pradžių sekėsi visai gerai, bet paskui jau ir patys gydytojai man siūlė malšinti skausmą, kol dar nevėlu. Sutikau ir nė kiek nesigailiu. Kai prasideda komplikacijos, apie natūralumą aš nebesvarstyčiau – atsiduočiau į gydytojų rankas, kad tik sveiki ir gyvi liktume.
Rūta: Gimdant pirmą vaikelį didžiausi skausmai buvo pačioj pabaigoj, kai epiduro daryti jau nebegalima. Manau, jei tokie skausmai tęstųsi ne vieną valandą, tai tikrai reikia juos malšinti. Neilgą laiką ištverti galima, tad kam ta intervencija.
Danguolė: Pirmą vaiką gimdžiau su epidurine nejautra, nes to reikalavo mano būklė. Pirmą kartą nepataikė į stuburą, pavyko tik iš antro karto. Pasekmės – neatsimenu, kiek ilgai, gal kokias dvi savaites, nuo menkiausio judesio nudiegdavo nugarą taip, kad baisu… Iš lovos atsikelti būdavo sunku. Antrą, tikėjausi, pagimdysiu be epiduro. Bet buvo tooookie skausmai, kad prašiau, jog tik greičiau suleistų. Neleido, jau buvo nedaug likę, viskas greit vyko. Kai skausmas užvaldo, nebegalvoji, sveika, nesveika, tik nori, kad jis kuo greičiau liautųsi…
Jūratė: Skausmą visos ištveria skirtingai… Taigi kartais mažiau žalos padaro intervencija nei kentėjimas. Aš pasisakau už galimybę rinktis. Tik prieš darant epidurinę nejautrą turėtų būti privaloma patikrinti, kiek centimetrų jau yra atsidaręs gimdos kaklelis, o ne kaip man, iš serijos „ups”… Kai mano vyrą ruošė plaučių operacijai ir norėjo įvesti kateterį į stuburą, anesteziologas tai darė žiūrėdamas į ekraną, padėjėja echoskopavo, kad būtų padaryta viskas tiksliai. Man pikta, kodėl mums, gimdančiosioms, taip nedaro. Bandymo būdu beda – pataikys ar ne… Manęs, kai dūrė, neperspėjo, kada tiksliai durs, o aš tuo metu krūptelėjau nuo sąrėmio, tada pajutau aštrų skausmą į koją. Anesteziologas su slaugytoja dar moralą atskaitė, kodėl sujudėjau. Nepatenkintas kažką ten padarė, ir skausmas atslūgo. Kai sužinojau, kaip vyrui darė, pasijutau tarsi koks bandomasis triušis…
Beje, kad ir buvo padarytas epiduras, jaučiau kiekvieną sąrėmį nuo pradžios iki galo ir tvirtai ant kojų stovėti galėjau, po gimdymo irgi viską jutau, nieks nebuvo nutirpę.
Sigita: Nelygu, kokia situacija. Pirmą gimdžiau su, antrą – be. Pirmas gimdymas buvo gan ilgas, po epidurinės nejautros prasidėjo veikla. Taigi, tas skausmo malšinimas gerokai pagelbėjo. Pasekmių jokių nejutau – nei nugaros skaudėjo, nei dar kas. Per gimdymą irgi viską jaučiau, tik nebuvo to baisaus skausmo, taigi, manau, nereikėtų vienareikšmiškai teigti, kad gavusi skausmą malšinančių vaistų moteris nieko nejaučia. Situacija situacijai nelygi. Antras gimdymas buvo labai greitas, nuo atvažiavimo į ligoninę vaikas gimė per 45 minutes, tai apie jokį skausmo malšinimą nebuvo nė kalbos.
