JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Apie tėvus

Apie tėvus, kurie patys manipuliuoja ir pyksta dėl vaikų elgesio

Labai dažnai susiduriu su tėvais, kurie manipuliuoja savo vaikais. Ir jie baisiai piktinasi, kai vaikas atsikerta savomis manipuliacijomis. Kai bandau klausti tėvų, kam jiems to reikia, šie stebisi: “Visi taip daro, tai visiškai natūralu ir paprasta”. Manipuliacijose išties daug paprastumo.

Manipuliacija – tai greitas ir veiksmingas būdas gauti norimą rezultatą. Manipuliacija veikia tokiu būdu, kai tėvai arba kiti žmonės suranda jumyse tą jausmą, tą skausmingą tašką, kurį galima “paspausti”, o “paspaudus” gauna norimą rezultatą. Labai dažnai tėvai mėgsta naudoti šiems tikslams vaiko baimes, gėdos ar kaltės jausmus. Tokia savotiška šventoji trejybė…

Ir išties – jei vaiką išgąsdinsite: “Jeigu neklausysi – atiduosime policininkui (raganai, piktam vilkui ir t.t.)”, tai vaikas bėgs akis išplėtęs – ir klausys, darys viską, ko užsimanė tėvai. Tas pats ir su gėda, nes gėda – sunkiausiai ištveriamas jausmas. Gėdinamas vaikas padarys viską, ko norite. O kur dar kaltės jausmas: “Ach, mama tau jau nebereikalinga, tu toks blogas berniukas, laiku negrįžai, o man širdį skaudėjo” ir panašiai. Kaltės jausmas – taip pat svarbus mygtukas.

Tačiau bėda štai kokia: žmogus, kuriuo manipuliuojama, pakankamai greitai pradeda jaustis ne žmogumi, o objektu, daiktu. Dėl to, kad manipuliacija – tai elgesys su mumis kaip su daiktais. Rezultatas – tėvai išlošia taktine prasme, t.y. greitai gauna reikiamą rezultatą, tačiau pralošia strategiškai. Nes visada nemalonu, kai jumis manipuliuoja, visada lieka jausmas, kad jus kažkaip apgavo. Antras dalykas – toks elgesys galiausiai sugriauna santykius. Trečia – vaikas mokosi manipuliuoti tėvais, ir kai užaugs, darys tą patį su savo vaikais. Jis greitai suras reikiamą tėvų “mygtuką”, kažkokią skaudžią vietą, ir jį paspaus. Galiausiai manipuliuos abi pusės – ir tėvai, ir vaikai.

Vietoje manipuliacijos geriau naudoti tiesioginį bendravimą. Tiesioginis bendravimas – tai norų atspindys. Manipuliacijose norai būna paslėpti ir dėl kažkokių priežasčių tėvai nenori jų išsakyti. Pavyzdžiui: “Jei laiku negrįši…” ir t.t. Už frazės gali slypėti “Aš noriu, kad įrodytum, jog mane myli, jog manęs klausai, kad esu tau autoritetas”. Tačiau tėvas ar motina šito garsiai nepasako, tai tampa paslėptu noru ir sukelia manipuliacijas.

Tad vietoje manipuliavimo rekomenduojama sakyti tiesiai: “Aš nerimauju dėl tavęs ir todėl noriu, kad grįžtum laiku”. Arba: “Aš noriu, kad mane gerbtum, dėl to paskambink, jei užtruksi” – jei kalbamės su vyresniu vaiku. Jeigu kalba eina apie mažylį, tėvai dažniausiai nemoka ramiai nustatyti tvirtos ribos. Jie tai lyg praleidžia, nemoka adekvačiai naudotis savo tėvišku ar motinišku autoritetu bei valdžia. Ir kai vaikas neklauso ar negirdi, užuot nustatę ribas gimdytojai griebiasi manipuliacijų.

Taip pat skaitykite: Psichologė – apie ribas vaikui: kada ir kaip jas reikia protingai nubrėžti

Mokslai – dar viena sfera, kur pastebimos tėvų manipuliacijos. Pavyzdžiui, vaikas nenori daryti namų darbų. Tėvai iš pradžių ragina, paskui grasina, o galiausiai manipuliuoja: “Jeigu nedarysi namų darbų – į lauką neleisiu” ir t.t. Tokioje situacijoje tėvams paprasčiausiai tingisi aiškintis, kodėl vaikui taip sunku sėsti prie namų darbų. Juk gal vaikas nemėgsta matematikos, galbūt pavargo, o gal priežastis – prasti santykiai su mokytoju? Viso to aiškintis kai kuriems tėvams labai nesinori. Lengviau juk manyti, kad vaikas tiesiog kaprizingas, neklauso ar nori supykdyti. Tokiu atveju, mama penkis kartus kartos vieną ir tą patį, tačiau jei vaikas neišgirdo iš pirmo karto, galbūt klausiama ne tokia forma? Neretai tėvai būna paskendę savuose reikaluose, tad jiems apie tas formas galvoti sunku ir visai nesinori.

Užsisuka užburtas ratas: tėvai kaip papūgos kartoja vieną ir tą patį, paskui visa tai perauga arba į rėkimą, arba į manipuliavimą. Jeigu paprastas paraginimas nesuveikė, tokiu atveju galima bent jau stabtelėti, pagalvoti ir paklausti savęs: “Kodėl jis vis dėlto neina?” Arba paklausti vaiko: “Sūnau (dukrele), kas atsitiko, kodėl tu neini ruošti pamokų?” Galbūt vaikas jums papasakos, pasakys, kad pavargo ar pakęsti negali tos matematikos. Jeigu mes priimsime jo jausmus ir pasakysime, kad išties sunku užsiimti tuo, ko nemėgsti, vaikui pasidarys lengviau. Jis gaus signalą, kad yra suprastas, kad “mama supranta mano savijautą, man galima nemėgti tos nelemtos matematikos” – ir tada jam bus lengviau ja užsiimti, o ne klausytis tėvų priekaištų, pažeminimų, manipuliacijų bei kitokio psichologinio smurto.

Taip pat skaitykite: 9 patarimai, jei vaikas tingi ruošti namų darbus

Užuot manipuliavę, pasistenkite suprasti vaiką, jo jausmus, ir susitarti. Arba pasakykite: “Na, gerai (jei kalba eina apie matematiką), ko tu norėtum, ko tau reikia? Susitarkime, kiek laiko tau reikia pailsėti”. Arba: “Gal pirmiausiai užsiimk anglų kalba, jeigu tau taip paprasčiau?” Galima pasiūlyti ir pagalbą – padėkite jam susigaudyti matematikoje. Taip, tuo momentu tam reikia laiko ir pastangų. Tačiau galiausiai jūs išlošite gerus santykius. Vaikas gaus ne prievartos ir psichologinio smurto situaciją, o ims geriau suprasti save, jausis suprastas kitų, svarbiausia – tėvų. Ir pasieks geresnių rezultatų.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI