Gebėdami teisingai suprasti vaiko emocijas, galime išvysti po jomis pasislėpusias gilesnes problemas. Tačiau būtent čia mes rasime atsakymus, ar vaikai tikrai jaučiasi blogai, ar svečiuose tik pikti ožiukai?
Vaikų emocijos – itin svarbios! Pradėkime nuo pavyzdžio – pagausėjus šeimai, mums gali rodytis, kad vyresnėlis labai laukia naujagimio, tačiau, jam gimus, staiga vaiko elgesys pasikeičia ir jis pradeda neadekvačiai elgtis: neklausyti tėvų, atsikalbinėti, darželyje mušti bendraamžius. Tai signalas, į kurį mes turime atkreipti dėmesį, kad išsiaiškintume ir suprastume, ką iš tikrųjų išgyvena vaikas ir kur slypi jo elgesio ir reiškiamų emocijų šaknys. Jei tėvai ignoruoja vyresnėlio emocijas, jam tampa ypač sunku, jis pats dar nesupranta, kas jam darosi ir kas lemia jo savijautą.
„Suaugusiųjų pareiga – padėti savo palikuonims labiau pažinti save, suprasti, kas vyksta jų galvelėse ir kodėl jie vienaip ar kitaip jaučiasi. Mažylis tikrai pats nesupras ir nepaaiškins, jog jam liūdna ir skaudu, nes, atsiradus jaunesniam broliui ar sesei, daug ko neteko. Jis pats tikrai nesumąstys, jog yra piktas ir irzlus dėl to, kad praalko arba nori miegelio, jau taip ir knieti viską sudaužyti ir sulaužyti. Ne visi suaugėliai visada geba suprasti, kas vyksta su vaiko emocijomis, todėl jeigu mes nekreipiame į jas dėmesio, vaikas gali darytis dar piktesnis ir tėvams kelti dar daugiau nepasitenkinimo, pykčio, agresijos“, – pastebi psichologė Jūratė Bortkevičienė.
Kai pasirodo ragiukai
Kiekviename amžiaus tarpsnyje būdingas tam tikras elgesys ir emocijų raiška. Pavyzdžiui, vaikelis iki 1,5 metų reikalauja labai daug dėmesio, sunkiai atsiskiria nuo mamos, zyzia ir nuolatos prašo jos dėmesio. Tačiau šiuo laikotarpiu besivystantis mažylio saugumo jausmas ateityje lemia jo galimybes pasitikėti artimiausiais žmonėmis, o tai formuojasi priklausomai nuo to, kaip mama reaguoja į jo poreikius. Svarbiausia neignoruoti atžalos verkimo, suprasti, glausti, nešioti, švelniai raminant, nes šiuo etapu ji ne lepinama, o kuriamas saugus jos pasaulis.
Apie antruosius gyvenimo metus vaikelis gali būti aikštingas ir nedraugiškas. Tačiau svarbu suvokti, jog tuo laikotarpiu jam ypač sunku, nes jis ne viską supranta, nemoka aiškiai pasakyti, ko nori, dažnai susiduria su įvairiais draudimais. Jei tėvai nuolat kartoja, kad negalima, vaikai pradeda šaukti, griūti ant žemės ir kitokiais būdais reikalauti. Pypliukus gali užlieti smarkus pyktis, jie gali muštis ar kandžiotis.
„Svarbu žinoti: jei tokio amžiaus vaikas supykęs ima netinkamai elgtis, tėveliai privalo jį sustabdyti ir pasakyti, kad taip daryti nevalia. Pirmiausia jį reikia išmokyti tinkamų jausmų raiškos būdų, todėl rekomenduojama nuolatos kalbėtis ir kartu aiškintis, ką jaučiame, pavyzdžiui: „Mamai skauda, jei muši.“ Visiškai netinkamas būdas yra atsakyti tuo pačiu – vaikas tik gaus patvirtinimą, kad taip elgtis galima. Šiuo laikotarpiu atžaloms reikia padėti reikšti savo emocijas, jas palaikyti, tačiau svarbu nubrėžti aiškias ribas“, – pataria „Family Lab Academy“ visuminio šeimos ugdymosi studijos vadovė Jovita Starkutė.
Noriu dabar
Vaikas niekada nesiožiuos be priežasties – ta pati manipuliacija taip pat yra priežastis. Mes turime pamėginti suprasti, ką ožiai signalizuoja, o priežasčių gali būti įvairių, pavyzdžiui: vaikas nevalgęs, ar atvirkščiai – per daug užkandžiavo, gal suvartojo per daug cukraus ir per didelis jo kiekis sukelia agresyvų elgesį, o gal pokaičio nenusnūdo.
Kai užklumpa nuovargis, mažylis nebesupranta, kas su juo darosi, ir ima širsti. Jei gimdytojai gerai pažįsta savo vaiką, tikrai nesunku suprasti ožiuko priežastis. Kartais mažasis verkia, nors tėvai žino, kad jis ir pavalgęs, ir pamiegojęs. Tuomet atkreipkite dėmesį, ko jis tuo siekia. Gal jis žino, kad jei ilgiau verks, bus paimtas ant rankų ar gaus dėmesio?
„Svarbiausia atsakyti į klausimą – ko vaikas nori? Pavyzdžiui, jis užsigeidė pažaisti su jumis, o jūs tuo metu ruošiate pietus. Tada jis atsistojęs šalia ima rėkti, nes nori DABAR, ir jūs, netekę kantrybės, galite arba viską mesti ir bėgti tenkinti atžalos norų, arba pasakyti: „Pabaigsiu daryti tai, ką darau, ir tuomet galėsime kartu pažaisti.“ Tuomet žiūrime, kaip vaikas reaguoja ir elgiasi, ir, jei mes žinome, kad jam viskas gerai ir nieko bloga neatsitiks, tai nieko tokio, jei jis vieną kitą ašarėlę nuvarvins.
Dėmesį į atžalos ožius reikia atkreipti siekiant suprasti jų priežastį. Pavyzdžiui, jeigu mes išjungiame televizorių ir vaikas klykia, tai nereiškia, kad turime jį tučtuojau įjungti. Mes galime suprasti, kad mažyliui kažkas nepatinka, bet tai nereiškia, jog pradėsime tenkinti visus jo įgeidžius.
„Tėvai turi mokytis atskirti, kur yra vaiko poreikiai, o kur – įgeidžiai. Poreikius mes tenkinam, o su įgeidžiais mokome kantrybės“, – aiškina psichologė Jūratė Bortkevičienė.
Susitarimai šeimoje
Svarbiausia yra susitarti šeimoje: abu tėvai turi nuspręsti, kokių taisyklių namuose laikytis, kaip elgtis vienokiose ar kitokiose situacijose. Pavyzdžiui, jeigu jūs nutariate vaikui neduoti saldainio, o jūsų antroji pusė sugalvoja duoti, kaip tuomet jaustis vaikui? Kuo tikėti ir kokių taisyklių laikytis? Arba jūs vedate vaiką į parduotuvę ir nieko vaikui neperkate, o antroji pusė perka viską, ko tik širdutė geidžia. Taip mažius irgi nesupras, kaip ir kur reikia elgtis ir ką daryti. Tuomet prasideda vaiko manipuliacijos ir nepagarba: vienas tėvas tampa „mylimuku“, o kitas – „nekenčiamuku“.
„Taigi pats svarbiausias dalykas yra suaugusiesiems susitarti tarpusavyje, kaip elgsitės su vaiku. Jeigu žinote, kad jį išbalansuoja alkis, tuomet tarpusavyje su antrąja puse ir sutariate, kad neduosite jokių užkandžių, kad vaikas valgys savo laiku. Jei migdote, migdote vienu metu, jei leidžiate žiūrėti filmukus, leidžiate žiūrėti atitinkamu metu ir atitinkamą laiko tarpą“, – pataria Jūratė Bortkevičienė.
