„Vaikus šeimoje auklėjame liberaliai, tačiau kiekvienas iš trijų mūsų vaikų žino, kad yra teisės, bet yra ir pareigos. Auklėjame vadovaudamiesi sąžiningumo ir teisingumo principais, tačiau pastebime, kad kaip tik vaikas pradeda lankyti darželį, taip jo elgesys dramatiškai suprastėja. Grįžę iš darželių vaikai pasakoja istorijas, iš kurių suprantame, kad auklėtoja (praktiškai visų trijų vaikų skirtingos auklėtojos) nesusitvarko su kitais vaikais: blogai besielgiančių nedrausmina, nėra jokių nustatytų taisyklių, nes kiti vaikai, panašu, jų tiesiog neklauso, o auklėtojos nežino, ko imtis.
Viena auklėtoja yra sakiusi, kad šiais laikais dirbti auklėtoja yra labai sudėtinga ne dėl skirtingų vaikų, kurie atsineša skirtingus bendravimo modelius iš šeimų (taip buvo visais laikais), kiek dėl pačių tėvų, kurie į auklėtojas žiūri per padidinamąjį stiklą. O kartais elgiasi ir nepagarbiai, nuvertina auklėtojos darbą, pasiėmę vaiką iš darželio dar atskaito moralą. Tai kokia situacija iš tiesų? Gal auklėtojoms, kurios nesusitvarko su vaikais, tiesiog trūksta kompetencijų?“ – klausia skaitytoja Agnė.
Priešmokyklinio ugdymo mokytoja Jovita Morkūnienė išskiria tris dalykus:
1. Vaikų auklėjimas šeimose: bene vienas iš svarbiausiu tėvų tikslų – išmokyti vaikus tinkamo elgesio, nustatytų visuomenės pagrindinių taisyklių. Tik gimęs vaikas nežino, kas yra gerai, kas blogai, koks jo elgesys bus priimtinas pasaulyje, o koks ne. Nagrinėjant vaiko raidos psichologiją, žinome, kad ankstyvoje vaikystėje vaikas yra egocentriškas. Tai reiškia, kai vaikas ko nors nori (valgyti, miegoti ir pan.) jis reikalauja ir jam visai neįdomu, ar šalia esančiam žmogui galvą skauda ar jis pavargęs. Ir jei tėvai neįves taisyklių, ribų, tuomet vaiko raida šiame etape sustos ir jis liks sutrikusio elgesio.
Vaikui, nežinančiam taisyklių ir ribų, sunku pritapti, susirasti draugų, mokytis. Šeimoje nustatytos ribos vaiko ateičiai sukuria saugumą. Reikia suvokti, kad neapsaugosime vaikų nuo neigiamo aplinkos poveikio, nes visur ir visada atsiras netinkamai besielgiančių. Svarbu, kad vaikas suprastu, kas yra tinkamas elgesys, o kas ne. Svarbu, kad vaikas suprastų netinkamo elgesio pasekmes. Ir jei vaikas žino, kad grupės draugas netinkamai elgiasi, nesilaiko grupės taisyklių, negirdi pedagogo, o grįžęs namo pasakoja apie tai tėvams, – tokio vaiko tėvai turi būti ramūs ir džiaugtis, kad jų vaikas yra tinkamai auklėjamas namuose bei ugdymo įstaigoje.
2. Pedagogo veiksena: yra sakoma – vienas laukia ne karys; taip ir pedagogas vienas neišugdys vaiko tinkamo elgesio. Kiekvienas pedagogas susiduria su ypatingesnio elgesio vaikais. Tačiau jei vaikui taisyklės, ribos bus nustatytos tik darželyje ir jų nebus laikomasi namuose, svečiuose, viešumoje, nesitikėkime, kad išugdysime tinkamą vaiko elgesį.
Dažnai tėvai sako: „Žinokit, gali būti sudėtinga diena, nes savaitgalį vaikas buvo su seneliais ir dabar „neina“ su juo susitvarkyti net mums (tėvams). Nes pas senelius viskas galima, daro, ką nori“. Taigi, galime daryti prielaidą, kad vaikui ribos yra nustatytos tiek darželyje, tiek šeimoje, ir vaikas jas supranta bei jų laikosi. Bet akimirką žavingą parodyk vaikui, kad jų galima nesilaikyti, jis iškart taip ir padarys. Pedagogas turi ugdyti vaikuose suvokimą, kad visi esame skirtingi, skirtingai suprantame, skirtingai norime (vienas nori žaisti, antras piešti, trečias miegoti), bet kai esame bendruomenėje, turime laikytis tam tikrų bendrai sutartų taisyklių ir suprasti vieni kitus.
3. Tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas: labai svarbus yra tėvų ir pedagogų abipusis bendradarbiavimas, atgalinis ryšys. Asmeninė patirtis rodo, kad didžioji dauguma tėvų noriai girdi, išklauso pedagogo pastebėtus vaiko elgesio pakitimus ar esamas problemas. Sutikime, kad niekas vaiko geriau nepažįsta, kaip tėvai. Ir tik jie gali suteikti pedagogams informacijos, kuri padės kokybiškam vaiko ugdymui. Tuo pačiu pedagogas turi informuoti tėvus pastebėjęs vaiko elgesio pakitimus. Turėjau atvejį, kai grupės vaikas vartojo nepagarbius terminus kreipdamasis į grupės draugus, maivydavosi, nesilaikė grupės taisyklių. Pasikalbėjus su mama dėl netinkamo vaiko elgesio ilgai diskutavome, aiškinomės tokio elgesio priežastis ir kartu ieškojome sprendimo būdų, tinkančiu šiam atvejui.
Priėmėme vieningą sprendimo būdą ir po kelių savaičių bendro darbo, tėvų – namuose, pedagogų – darželyje, pasiekėme puikių rezultatų.
Pedagogas visą dieną bendrauja su vaikais, jis kaip kempinė sugeria visas vaikų emocijas liūdesį, pykti, džiaugsmą, laimę, neapykanta… Vaikus guodžia, ramina, aiškina, užjaučia, kartu juokiasi, žaidžia, mokosi. Ir tai vyksta visą dieną. Įsivaizduokit, ateina vakare mama/tėtis pikta(s), nepatenkinta(s) (nes jiems greičiausiai irgi buvo labai sunki darbo diena), rimtai žvelgdama(s), o kartais net nepakeldama(s) akių į pedagogą, pasiima vaiką iš grupės, uždaro duris ir išeina.
Profesionaliausias pedagogas tai matydamas supranta, kad geriau šiandien šio tėvo nekalbinti. Labai svarbu draugiškas abipusis bendravimas, kuris atveda prie tobulo vaikų ugdymo.
