Kai vaikas pradeda kalbėti, kiekvienas naujas žodis tėvams sukelia euforiją, o mielas šveplavimas – juoką, tačiau tai gali ir užsitęsti. Kada reikėtų sunerimti?
– Mama, mano djaugė Mojta (Morta) neištajia mano vajdo, sako: „Viktojija“…
– O kaip tu vadini savo draugę?
– Nojmaliai, Mojta.
„Tai dislalijos pavyzdys, kai vaiko foneminė klausa išvystyta, jis girdi, kad draugė neištaria „r“, tačiau paties artikuliacija dar neišlavinta“, – pateiktą pavyzdį paaiškina logopedė Eugenija Grendaitė, kuri mums išsamiai papasakojo apie vaikų šveplavimą ir to priežastis.
Kas yra šveplavimas
Dislalija, arba šveplavimas, – pastovus netaisyklingas kalbos garsų tarimas. Tuomet, užuot išgirdę gerai pažįstamus žodžius, girdime visai kitokius: „ratas – atas“, „pilvas – pivas“, „langas – lagas“. Dažniausiai garsai praleidžiami žodžiuose, kuriuose susiduria keletas priebalsių (pvz., knyga, laikrodis, sunkvežimis ir kt.). Dauguma švepluojančių vaikų garsą, kurio nemoka ištarti, pakeičia kitu – lengviau tariamu, panašiai skambančiu: „šaka – saka“, „ratas – latas, jatas“; „galva – gauva“; „joja – liolia“ ir pan. Kalbėdamas vaikas gali keisti garsus nuolat arba atsitiktinai – atskirą (izoliuotą) ir nesudėtingos struktūros žodžiuose garsą ištaria taisyklingai, o sudėtinguose žodžiuose jį pakeičia kitu.
Ar jau sutrikimas?
Daugelis vaikų tarties trūkumų išnyksta savaime, kai jie sulaukia 4–5 m. Toks šveplavimas vadinamas fiziologiniu. Tai natūralus vaiko raidos reiškinys, atsirandantis dėl nepakankamai tikslių kalbos padargų judesių, nelaikomas kalbos sutrikimu, vystantis kalbai pranyksta savaime. Vaikas pamažu pradeda suvokti, kad kalba kitaip nei aplinkiniai, įsiklauso į jų taisyklingai tariamus garsus, lygina su savaisiais, bando pakartoti. Kalbos padargų judesiai tikslėja ir šveplavimas savaime išnyksta.
Jei laikui bėgant tarimo trūkumai nepranyksta, jei keturmetis daugelį žodžių iškraipo, garsus taria netaisyklingai, sukeičia ar praleidžia, būtina konsultuotis su logopedu. Tik specialistas gali pasakyti, kas tai – fiziologinis šveplavimas ar kalbos sutrikimas, šalinamas tik specialiomis pratybomis.
Švepluoja tėvai – švepluos ir vaikas
Jeigu švepluoja tėvai, didelė tikimybė, kad švepluos ir jų vaikai, tai lemia ne tik genetika, bet ir ydingas pavyzdys. Nepaprastai svarbu, kad vaikai skaitytų knygas, tuomet lavėja viskas – ir pati kalba, ir žodynas. Kuo vaizdingesnė kalba, tuo ji gražesnė ir gražiau skamba.
Mažyliai dažniausiai turi girdimojo suvokimo bėdų. Dabartiniai vaikai tokie „išsitaškę“, nesugeba sutelkti dėmesio, o kalba yra smegenys ir koncentracija. Per akis ir ausis informacija nukeliauja į smegenis, ten „suvirškinama“ ir „pateikiama“ per burnytę, paprastai tariant. Tie vaikai, kurie nemoka sutekti dėmesio, kažkiek primena žmones, kurie yra patyrę insultą, kai, atrodo, protingų minčių pilna, bet kai prabyla, pasipila nesąmonės.
Pats šveplavimas nėra taip baisu, tai galima taisyti ir lavinti, baisiau, kai nelavinamos smegenys, kai su vaikais nebendraujama, jiems neaiškinama, kas yra pasaulis, paliekami vieni žaisti su kompiuteriais. Dabartinių keturmečių penkiamečių ypač smulkioji motorika (tai pirštų, plaštakų sklandūs, suderinti judesiai) neišlavinta, jie per mažai žaidžia pirštukais, išmaniųjų įrenginių braukymas smegenyse pasėja sumaištį.
Kalbai trukdo ir adenoidai, ir toliaregystė
Vaikai dabar kruopščiai neapžiūrimi ir nestebimi medikų, nemažai tokių, kurie net neprigirdi, tarkime, dėl adenoidų (išvešėjęs nosiaryklės limfoidinis audinys), o niekas nepastebėjo, kad yra tokia bėda. Įsivaizduokite, vaikas jaučiasi tarsi lėktuve, jam nuolat užgultos ausys ir jis negali gerai girdėti garsų, tai kaip gali gerai kalbėti?
Kalbą trikdo ir akių bėdos, ypač toliaregystė, kai vaikas blogai mato, sutrinka regimasis suvokimas, drauge – ir girdimasis. Jeigu vaikutis suglebęs, turi kažkokių ortopedinių bėdų, tai taip pat gali būti žalinga kalbai. Tarkime, „r“ raidei ištarti reikia nemažai ekspresijos, jėgos. Sportas, kai stiprinamas vaiko kūnas, labai padeda lavinti kalbą. Negerai, kai nemišrioje šeimoje nesusiformavus gimtosios kalbos įgūdžiams vaikas jau mokomas užsienio kalbos. Tai vyksta dirbtinai. Angliškai gerai tariamas garsas „r“ ir pan. lietuvių kalboje gali būti logopedinis sutrikimas.
Lavinti foneminę klausą
Penkerių metų vaiko kalba turėtų būti graži, taisyklinga, vaizdinga. Net jei gerai kalba, kalba vaizdinga, vis tiek maždaug keturmetį būtų tikslinga profilaktiškai parodyti logopedui, kad nebūtų pražiūrėta viena ar kita bėda. Itin svarbu lavinti foneminę klausą (tai gebėjimas iš klausos nustatyti, kaip skamba skirtingi garsai. Jei foneminė klausa sutrikusi, kai kalbos garsai skamba vienodai, vaikas negeba kontroliuoti savo tarimo ir atsitiktinai ištaria tai vieną, tai kitą painiojamą garsą („k – t“, „g – d“, „t – d“, „s –š“, „z – ž“, „c – č“, „dz – dž“ ir kt.). Ypač klaidų daro daug, jei panašių garsų yra gretimuose žodžiuose ar skiemenyse, pvz., „katė – tatė“, „keturi – teturi“).
Foneminę klausą lavinti galima ir namuose, pavyzdžiui, garsus kartoti plojant, tėvai specialiai kaip nors netaisyklingai ištaria garsą, vaikas turi pataisyti ir pan. Jeigu nebus išlavinta foneminė klausa, mokykloje vaikas gali turėti rašymo bėdų, rašys taip, kaip girdės. Kai vaikas mokosi skaityti, svarbu tarti garsą, o ne abėcėlės raidę, kad girdėtų – „m“, o ne „em“, „r,“ o ne „er“ ir pan. Jis būtinai turi matyti raidę, nes ją tarsi nufotografuoja ir taip užfiksuoja, t. y. labai svarbu susieti regimąjį suvokimą su girdimuoju.
Burnytės bėdos
Tėveliai labai jaudinasi, jei vaiko trumpas liežuvio pasaitėlis, kuris gali trukdyti taisyklingai ištarti garsą. Nereikia tikėtis stebuklų, kad pakirpus liežuvio pasaitėlį vaikas ims ir prakalbės. Jei trumpas liežuvio pasaitėlis, jį reikėtų pakirpti apie penktuosius metus – ir tai tik tada, jei trukdo kalbai. Pakirpus liežuvio pasaitėlį reikia iš karto vaiką vesti pas logopedą ir treniruoti liežuvį. Kartais liežuviuką galima išmankštinti, neprireikia ir chirurgo, užtenka vien logopedo pastangų.
Sąkandis taip pat turi įtakos tariant garsus, todėl jei vaikas švepluoja, reikia ir ortodonto konsultacijos. Jis gali vaikui išrašyti dėvėti kabes, kapas ir kt. Sąkandžio trūkumai sėkmingiausiai šalinami vaikams nuo 5–6 m. (išdygus nuolatiniams dantims) iki 12–5 m. Žandikaulio deformaciją ir sąkandžio trūkumus šalina chirurgas ortodontas.
Namuose skaityti garsiai
Tėvai patys namuose turi stebėti savo kalbą – kalbėti daug, aiškiai, raiškiai, nebijoti rodyti emocijų, gestų, vaidinti, improvizuoti. Negalima vaiko palikti vieno žaislų pasaulyje, mažyliai – ne augalai, patys tobuli neužauga, augalus – ir tai reikia palieti. Reikia daug ir emocingai skaityti patiems, vaikas kartos tėvus ir vystysis jo kalba. Šiukštu negalima barti, jei garsus taria netaisyklingai. Paaiškinkite, kaip reikia garsą tarti, paprašykite pakartoti. Jei vaikui sunku ištarti ilgą daugiaskiemenį žodį, pasiūlykite žiūrėti jums į lūpas ir lėtai skiemenuodami jį tarkite. Pasiūlykite mažyliui pakartoti – iš pradžių skiemenuojant kartu su jumis, paskui savarankiškai.
Neklausykite močiučių, kaimynių ir kitų „geradarių“ patarimų, girdi, šveplavimą išaugs. Jei tik kyla bent menkiausias įtarimas, kad vaiko kalba netaisyklinga, iš karto kreipkitės į specialistą. Šalinant kalbos sutrikimus, būtina reguliariai lankytis pas logopedą, atlikti jo nurodytas užduotis, nuolat kontroliuoti vaiko kalbą, atkreipiant dėmesį į tai, ar garsai tariami taisyklingai.
