Kūdikiai ir vaikai iki maždaug pusantrų metukų šlapinasi nevalingai ir vieni trumpiau, kiti ilgiau šiuos reikalus atlieka į sauskelnes. Paskui vieną dieną namuose atsiranda puodukas. Ir prasideda istorijos – vieniems lengvesnės, kitiems sunkesnės, kada mažiukas jau atsisėda ant to „sosto“ ir jis jam nebe priešas. Surinkome populiariausius būdus, o gal net triukus, kurie, anot mamų, yra efektyvūs.
Nežinomas daiktas
Nieko keista, kad šis naujas nepažįstamas daiktas mažyliui žadina smalsumą, bet kartu kelia ir baimę. Todėl labai dažnai bandymas su juo susipažinti baigiasi taip, kaip pasakoja viena mūsų skaitytoja: „Vaikas jau lyg ir supranta, kad negalima daryti į sauskelnes ar kelnytes, jas nusimauna, bet ant puoduko nesėda, bėga nuo jo verkdamas…“
Nieko nuostabaus – maždaug metinuko gyvenime atsiranda įvairių nepaaiškinamų baimių, reikėtų suprasti ir gerbti šį raidos etapą, elgtis švelniai ir išmintingai, kad jos neužsifiksuotų. Antra vertus, pradėjusiam vaikščioti vaikui atsiranda kur kas įdomesnių veiklų ir daiktų nei tas keistas puodas, ant kurio sėdėti yra tikrai nuobodu.
Tačiau susipažinti ir net susidraugauti su šiuo daiktu labai svarbu – tai vienas sėkmingos vaiko raidos ir savarankiškėjimo etapų. Kaip tai padaryti?
1 būdas. Pratinimas nuo ankstyvos kūdikystės
Daug mamų šį būdą vadina vienu sėkmingiausių. Pasak jų, labai svarbu ir naudinga ne tik vaiko sveikatai, bet ir tėvelių piniginei pažintį su puoduku pradėti kūdikiui sulaukus 6–9 mėnesių, t. y. tada, kai jau geba sėdėti pats. Mamos tikina, kad, nepavėlavus ir kasdien kantriai ant puoduko sodinant vaikelį keliskart per dieną panašiu metu (po miego, pavalgiusį, kas kelias valandas), po gero pusmečio sauskelnių išvis nebereikia, nebent tik nakčiai.
Ką apie tai mano specialistai? Ankstyvas pratinimas reikalus atlikti ne į sauskelnes yra sveikintinas ir tai galima daryti netgi anksčiau nei nuo šešto gyvenimo mėnesio. Natūraliosios kūdikių higienos metodo šalininkai teigia, kad šlapintis ir tuštintis, kaip ir žįsti ar būti apkabintam, kūdikis geba pasiprašyti nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos. Savo norą jis parodo kūno kalba, pavyzdžiui, išvystytas vaikutis mala rankytėmis ir kojytėmis, bet staiga sustingsta, žvilgsnis tarsi nugrimzta į save, gali pariesti kojytes. Šie signalai rodo: „Lauk balutės.“ Mama, kuriai pavyksta atpažinti signalus, turėtų juos įvardyti, pavyzdžiui, sakyti „aaa“, „kaku“, pasakoti mažiukui, ką jis tuo metu daro. Ilgainiui, pagavusi natūralų vaiko ritmą, mama, kai gauna signalą, ima jį ant rankų taip, kad kūdikis nugaryte remtųsi į ją, laiko vertikalia padėtimi virš kriauklės ar tualeto, kartoja kodinį žodį „aaa“, „kaku“ ir mažylis pasituština ar pasišlapina.
Taip formuojamas įprotis šlapintis ir tuštintis ne į sauskelnes. Pratinti kūdikį prie puoduko, keliskart ant jo sodinant, galima tik tada, kai geba pats gerai nusėdėti. Svarbu suprasti, kad sąlyginis šlapinimosi ir tuštinimosi refleksas pradeda formuotis maždaug 18–24 gyvenimo mėnesį, todėl neverta tikėtis, kad anksčiau prie puodo pradėtas pratinti mažylis kaskart pasodintas padarys kokį nors reikalą. Žinoma, jei mama nuo pat gimimo taikė natūraliosios higienos metodą, greičiausiai yra pagavusi kūdikio šlapinimosi ritmą.
2 būdas. Griežtas auklėjimas
Šio būdo šalininkės teigia, kad vaikas elgiasi taip, kaip jam elgtis leidžia mama. Tad puoduko reikalų sėkmė labiausiai priklauso nuo mamos tvirto apsisprendimo ir ar ji to sprendimo laikosi. Štai viena šio metodo šalininkių teigia: „Kai nusprendėme pratinti prie puoduko, tiesiog nebepirkome sauskelnių. Kai jų namie nėra, nėra kitos išeities, kaip tik vaikščioti šlapiam arba sėsti ant puodo. Nusipirkau specialų žadintuvą, nustačiau, kad skambėtų kas valandą, ir kantriai kas valandą sodinau ant puodo.“
Ką apie tai mano specialistai? Kol vaikas pradės sąmoningai kontroliuoti šlapinimosi ir tuštinimosi procesus (tai nutiks tik apie trečiuosius metus), puoduko reikalai išties turėtų labiau rūpėti mamai. Labai svarbu, kad mama, pradėjusi pratinti vaikutį prie puoduko, nesiblaškytų ir laikytųsi tam tikros rutinos. Jei jau sodiname ant puodo, tai darome ir šiandien, ir rytoj, ir šeštadienį, ir t. t. Jei jau nebesegame sauskelnių, tai nesegame jų nei namie, nei einant į lauką, nei ruošiantis miegui. Taisyklės ir pastovumas vaikui teikia saugumo ir tai labai svarbu! Žinoma, jei akivaizdu, kad kūdikis ar vaikutis jiems visiškai nepasiruošęs, kad ir kaip mamai norėtųsi naujos tvarkos, prievartos naudoti negalima. Siekiant, kad sklandžiai formuotųsi šlapinimosi ir tuštinimosi mechanizmas, labai svarbu, kad vaikas pats pajaustų savo kūną, poreikius, suprastų, kas vyksta, ir išmoktų tinkamai reaguoti į kūno siunčiamus signalus, o ne aklai paklustų mamos valiai. Pastovumas, tam tikras ritmas, režimas yra labai svarbu, tačiau jis turi patenkinti vaiko poreikį, o ne mamos norą.
Nėra prasmės prisukti žadintuvo ir sodinti ant puoduko vaiką kas pusvalandį ar valandą. Ar mes, suaugusieji, į tualetą einame griežtai kas tris valandas? Be to, žadintuvas gali formuoti nesąmoningą refleksą: suskamba – vadinasi, reikia sysioti. Geriau, jei refleksą šlapintis padės formuoti nepatogumo pojūtis, pavyzdžiui, šlapia ir šalta odelė.
3 būdas. Puodukas kaip žaislas
Šis metodas paremtas pratinimu, įpročio formavimu žaidžiant. Rekomenduojama puoduko eiti pirkti kartu su vaiku, kad jis kaip ir žaisliuką išsirinktų labiausiai patinkantį. Parneštą namo puoduką reikia padėti tarp žaislų, parodyti vaikui, kad į jį galima sudėti smulkesnius žaisliukus, sodinti ant jo meškinus ir lėles, pademonstruoti, kad kartais ir pačiam visai patogu pasėdėti. Galima įsigyti net du puodukus – vieną vaikučiui, o kitą meškiukui.
Ką apie tai mano specialistai? Tai gana gera idėja. Vaikai mokosi mėgdžiodami. Todėl galima žaisti, kad iš pradžių meškučiai ir lėlės pavalgo, atsigeria arbatytės, paskui sėdasi ant puoduko. Pagaliau puoduko atsiradimą namuose galima švęsti lyg vaiko gimtadienį, juk tai rodo, kad mažasis paaugo ir sauskelnių jam nebereikia. Labai svarbu pabrėžti, padaryti kažką smagaus, gražaus, kad vaikas tą dieną įsimintų: „Nuo šiandien aš didelis!“
Tačiau, net ir žaidžiant, nereikėtų keisti puoduko funkcijos. Jis skirtas atlikti gamtinius reikalus, o ne migdyti jame lėlytes, virti košę meškinui ir pan.
Puoduką namuose galima turėti ir nuo pat vaikučio gimimo. Tačiau puodukas turi turėti savo vietą. Jis gali būti nešiojamas iš vienos vietos į kitą, kol vaikas žaidžia, tačiau gamtiniai reikalai turi būti atliekami tam tikroje vietoje, tarkime, vonios kambaryje. Reikia ugdyti ne tik gebėjimą naudotis puoduku, bet ir kurti tam tikrą ritualą – kaip miego, valgymo. Puodukas neturėtų „lakstyti“ paskui vaiką.
4 būdas. Tiesiog kantriai laukti
Nemažai mamų yra linkusios… nieko nedaryti, t. y. nesiimti jokių triukų, o tiesiog ramiai ir kantriai laukti, kada pats vaikutis atras savo laiką sėsti ant puoduko. Viena mama pasakojo: „Ilgai savo vaikui aiškinau, kad į puoduką reikia daryti „ssss“, manau, suprato, tačiau sodinamas imdavo priešintis ir pykti. Tai ir nustojau jam puoduką siūlyti, nes esu prieš bet kokią prievartą, o su balutėmis ant grindų susitaikiau. Tačiau užvakar įvyko lūžis: sūnus tiesiog atsisėdo ir padarė tai, ką reikia ir kur reikia, manęs net kambaryje nebuvo! Ir kitą dieną pats nuėjo į kambarį, susirado puoduką ir atsisėdo.“
Ką apie tai mano specialistai? Visiškai nieko nedaryti nepatariama taip pat, kaip ir nerekomenduojama vaiko versti kažką daryti, jei jis tam nepasiruošęs. Kad mažasis jau pasiruošęs draugauti su puoduku, rodo gebėjimas mėgdžioti kitus žmones, gerai sėdėti, vaikščioti, nusimauti kelnytes ir pan. Jei priešinasi, išties geriau liautis tai daryti ir palaukti, kol bus pasiruošęs. Tačiau jei net nebandysime, o tik lauksime, kada pats pasiprašys puoduko, gali būti, kad sauskelnių vaikui reikės net ir sulaukus ketverių ar penkerių metų. O tai specialistai jau vadina vaiko nepriežiūra. Gebėjimas gamtinius reikalus atlikti į puoduką vis dėlto yra tam tikras įgūdis, o įgūdis įgaunamas jį ugdant.
5 būdas. Į pagalbą tėtis
Šį būdą mamos greičiausiai nusiklausė iš darželio auklėtojų, kurios pataria labai verkiantį vaikutį į jį vesti ne mamai, o tėčiui. Tiesa, mama, pasidalijusi sėkminga savo patirtimi, šį būdą atrado netikėtai: „Buvau užsiėmusi darbais, negalėjau pati sodinti mažylio ant puoduko, paprašiau vyro, kad taip padarytų. Ir – o stebukle! – sūnus nesipriešino ir, pasėdėjęs ant puoduko, iš karto padarė sysiu.“
Ką apie tai mano specialistai? Tai šiek tiek primena gerojo ir blogojo policininko metodą, tačiau jis išties gali būti sėkmingas. Mamą ir vaiką sieja labai glaudus ryšys, kūdikis kurį laiką jaučiasi visiškai priklausantis nuo mamos valios ir kontrolės. Tačiau šlapinimasis ir tuštinimasis yra tai, ką kontroliuoja pats vaikutis, ne mama. Ir tai vienas būdų atsiskirti nuo jos, išeiti į platesnį pasaulį. O štai tėtis yra trečias asmuo, kuris, vaizdžiai kalbant, gali tapti vaiko vedliu tame platesniame pasaulyje. Lydimas tėčio vaikas, atsiskirdamas nuo mamos, jausis saugesnis, o tai išties gali lemti sėkmę, pratinantis prie puoduko.
