„Šventinis laikotarpis vaikams dažnai ir sudėtingas, ne tik smagus“, – pastebi ugdymo specialistės – Ieva Penkauskaitė-Sičiūnė ir psichologė Agnė Laskytė. Jos įsitikinusios – svarbiausia švenčių metu vaikams parodyti, kaip svarbu pasirūpinti kitu žmogumi. O tada kalėdinis stebuklas nutiks ir mums patiems. Artėjant Kalėdoms – apie tai, kaip kartu su vaikais ruoštis šventėms ir kokius akcentus verta pergalvoti.
– Ar dovanų dovanojimo tradicija šeimoje, mokyklose, darželiuose padeda vaikui suvokti dėkingumo jausmą? O gal atvirkščiai, paverčia dovanas savaime suprantamu dalyku?
I. P-S. Labai svarbu, kaip vaikus mokome suvokti, kas yra dovanojimas. Dažnu atveju, ypatingai vaikams, kalėdiniu laikotarpiu sukuriamas jausmas, skatinantis laukti dovanų. Tad šiuo laikotarpiu labai svarbu įtraukti vaikus į platesnį dovanojimo procesą, paremtą principu „give to get“ (duoti, kad gautum). Prieš rašydamas laišką Kalėdų seneliui, galbūt pirmiau šeimoje ar mokyklose kuriu sąrašą, o kam mano pagalbos arba dovanos, mažos staigmenos reikėtų labiausiai? Galbūt turime vienišą kaimyną, galbūt yra vaikų, senelių, kuriems reikia pagalbos? O galbūt yra žmonių, giminaičių ar draugų, kuriuos pradžiugintų rankų darbo atvirukas ar šventinis palinkėjimas. Tuomet vaikus galima mokyti, jog ir jiems kalėdinis laikotarpis galbūt atneš kokių nors netikėtų staigmenų. Vaikus pirmiausiai turime motyvuoti galvoti apie davimą kitam, o tik po to apie tai, ko norėtumėm ir galėtumėm sulaukti patys. Jei to nedarome, dovanų gavimas vaikams tikrai tampa lyg savaime suprantamas gyvenimo dalykas, o tai nėra tiesa.
Dovanojimo pavyzdžių gali būti įvairių. Pavyzdžiui, kai kur darželiuose vaikai traukia draugo vardą ir Kalėdų šventės dieną atneša jam paties ar drauge su šeima supakuotą knygą, kuri neprivalo būti nauja. Skatinama, jog tai būtų jau perskaityta knyga iš namų knygų lentynos, tačiau atrodanti kaip nauja ir puikiai tinkama perleisti skaityti draugui. Taip vaikams akcentuojama, jog galvojame apie draugą, kokia knyga jam galėtų patikti, koks įpakavimas galėtų būti mielas, kokį palinkėjimą galime užrašyti. Tokiu būdu vaikai visai nelaukia ir negalvoja, o kokią knygą gaus jie, nes susitelkia į dėmesio skyrimo ir dovanojimo procesą kitam. O galiausiai lieka laimingi, nes nudžiuginę draugą supranta, jog ir apie juos kažkas taip pat galvojo.
A. L. Pats dovanų dovanojimas, kaip veiksmas, neturi galios sukelti žmogui dėkingumo jausmo. Ypač, jei dovana yra fizinė, ne apie žmogų, atsitiktinė. Matyt, daug daugiau veiksnių kuria jausmą – santykis su dovanotoju, ryšys su juo, dovanos asmeniškumas, individualumas, emocija, su kuria dovanojama. Esu tos nuomonės, kad geriausia dovana yra laikas kartu. Net jei jame yra laikas dovanos įteikimui, tai svarbiau tai, kokia atmosfera – tiek vidinė, tiek išorinė – jaučiama tuo metu, kai dovanojama. Visai ne savaime suprantama yra dovana, kuri įteikiama su mintimi, su jausmu, asmeniškai. Tiek daug „priedų“ prie dovanos reikia, kad ji taptų dovana! O gal reiktų sakyti, kad pati dovana yra tik priedas prie mūsų tarpusavio ryšio, bendros jaukios akimirkos?
Ar galima taip kalbėti?
– Kalėdiniu laikotarpiu itin dažnai girdima frazė: „Būk geras, kitaip negausi dovanų“? Kaip tokie pasakymai gali paveikti vaiko savivertę ir motyvaciją?
A. L. O ką reiškia „būti geram“? Derėtų atskirti elgesį nuo asmenybės. Jei vaikui kažkas nepavyksta – susikaupti, išlaikyti dėmesį, atlikti namų ruošos darbus, formuoti higienos įgūdžius ar pan. – tai dar nereiškia, kad jis tampa blogu. Gal jis tiesiog nežino, kaip tai padaryti tinkamai? Kitas momentas – kiek tai susiję su šventinėmis dovanomis? Ar tai turėtų motyvuoti keisti elgesį? Tada gal vertėtų pasirinkti pasekmių sistemą (natūraliai atsitinkančių dėl netinkamai pasirinkto elgesio), o ne bausmę netekti kalėdinių dovanų? Tikrai nepakelsite vaiko motyvacijos keistis grasindami neduoti dovanų. Galite tik sulaukti dažnai po tokių grasinimų pasitaikančio atsakymo: „O man ir nereikia!“ Ir ką tada?
– Kaip šeimose ir ugdymo įstaigose galima sukurti tradicijas, kurios labiau akcentuotų emocijas ir bendrystę, o ne materialinius dalykus?
I.P-S. Visiems patinka, kai kalėdinis laikotarpis tampa šiek tiek magišku. Kai nelaukiame, kol atėjus Kalėdoms ateis Kalėdų senelis ir įteiks visiems dovanų, o kiekvieną dieną kuriame ar laukiame mažo stebuklo. Tai yra laikas, kai galima dėmesį akcentuoti į didžiausias vertybes – laiką kartu, rūpinimąsi kitais, susitelkimą: kai važiuojame į mišką ir paliekame gyvūnams morkų, kai mokytojai netikėtai vaikams praneša, jog vietoj ėjimo į kiemą šiandien keliaus prie miesto eglės, kai geriame arbatą ar kakavą iš namų atsineštuose mylimiausiuose puodeliuose, drauge kartu šventiškai pietaujame ar nustebiname vaikus nauja knyga, kurią skaitome drauge.
A. L. Vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Atrodytų, visai paprasta būtų juos mokyti per savo elgesį ir veiksmus. Mes patys sukuriame savo šventes. Jei jas kuriame su dovanomis, tai vaikai tų dovanų ir lauks. Jei mokysime dovanas suasmeninti, išrinkti, sukurti, pagaminti būtent tam žmogui, kuriam dovanojame, jei dovanosime savo vaikams patirtis ir laiką kartu, tai tikėtina, kad ir vaikai taip pat elgsis vienas su kitu ir su savo vaikais ateityje. Mes patys kuriame tradicijas.
– Kokie šventiniai užsiėmimai, renginiai, užduotys galėtų tapti vertingomis kalėdinėmis veiklomis darželyje ar mokykloje? Į ką svarbu atkreipti dėmesį, kokias ribas, susitarimus verta nustatyti, kokiomis vertybėmis remtis?
A. L. Šventinis laikotarpis vaikams dažnai ir sudėtingas, ne tik smagus. Ypač, kai prieš šventes tenka „atlaikyti“ krūvas eilėraščių, dainelių ir šokių repeticijų, o kulminacija yra pasirodymas visam būriui nepažįstamų žmonių. Ne visiems viešumas ir scena yra malonumas. Kartais įtampų daugiau nei naudos ir džiaugsmo. Kuo šventė paprastesnė, ramesnė, jaukesnė ir intymesnė, tuo vaikui ramiau ir saugiau. Galbūt derėtų neversti visų elgtis vienodai ir leisti pasirinkti, kas nori pasirodyti? Toks galėtų būti susitarimas. Tikiu, kad kiekviena šeima nori pamatyti savo vaiką sakantį eilėraštuką ant scenos – taip graudžiai miela – bet kiek tai „kainuos“ pačiam vaikui? Kiekvienam vaikui norisi būti kartu su šeima – mama, tėčiu, kitais artimaisiais. Ne dažnam vaikui norisi dalintis tuo dėmesiu su kitais vaikais ir jų šeimomis. Ratas žmonių, kurie dalyvauja šventėje su vaiko amžiumi gali palengva plėstis. Tačiau ikimokyklinukui svarbiau artimiausi žmonės, o ne visuotinė šventė.
I.P-S. Kalėdinės bendruomenės šventės turi būti apie tai, ką mes galime veikti kartu – bendrauti, gerti arbatą, rašyti vieni kitiems laiškus. Tėvai visada labai didžiuojasi matydami, kai vaikai jiems paruošė kokį nors pasirodymą, tačiau juos organizuojant labai svarbu leisti vaikams žinoti, kas jų laukia, parodyti, jog jaudintis normalu ir visada žinoti, jog tvirtai apsisprendus ir nenorint, niekada neprivaloma to daryti.
– Kalėdų senelių vizitai mokykloje – vaikų itin mėgstama švenčių dalis. Jūsų nuomone, ką tai duoda vaikams? Ar ši praktika vertinga?
I.P-S. Dalis darželių ir mokyklų Kalėdų senelio nekviečia, tačiau vis tiek gauna dovanų. Kaip ir minėjau, daug mieliau ir maloniau, kai sukuriame stebuklą – kažkur paliekame slaptą raštelį ar linkėjimą nuo Kalėdų senelio, kvietimą arbatos puodeliui, pamestą kepurę ar pėdas sniege. Taip vaikams leidžiame kurti ir gyventi kiekvieno individualioje vaizduotėje. Visi vaikai skirtingai įsivaizduoja kaip tas Kalėdų senelis galėjo įeiti, kaip tiksliai jis atrodo, koks jo balsas, gal jis labai mažas, gal labai didelis. Su Kalėdų senelio užsakymu sugriauname visą vaikų kūrybinę fantaziją ir leidžiame kažkam kitam nuspręsti, kaip tas įsivaizduojamas Kalėdų senelis galėjo atrodyti. Tai prilyginčiau jausmui, kai su vaikais skaitome knygas ir kuriame bei įsivaizduojame, kaip gyvena veikėjai už knygos ribų. Juk visi žinome, kaip knygų skaitymas plečia vaizduotę. Taip ir su mažais Kalėdų senelio apsilankymais, kai kuriame niekada nesibaigiančią pasaką. Tai ir sukuria tikrąjį magišką jausmą.
A. L. Vieni į Kalėdų senelį žiūri kaip į dovanų maišą, kiti – kaip į nepažįstamą žmogų. O kas, jei eilėraščio nepažįstamam dėdei sakyti nenori ar bijai? Negausi dovanos? Prastoka švenčių pradžia… O gal verčiau palikti Kalėdų senius namų aplinkai – tegu šeimos pagal savo tradicijas švenčia Kalėdas, o darželiams, mokykloms kurti savo tradicijas – gaminti eglutėms žaisliukus, kurti atvirutes, pasidalinti mintimis apie artimiausius žmones ir meilę jiems. Kalėdų laukimas yra puiki proga pergalvoti savo metus, savo patirtis, savo įspūdžius, pastangas ir pasikeitimus. Tai lyg metų refleksija, kuria norisi dalintis artimiausiame rate tarp pažįstamų žmonių.
– Kaip kalbėtis su vaikais, kai jie pradeda abejoti Kalėdų senelio egzistavimu? Ką daryti, kad šis procesas būtų natūralus ir nekeltų nusivylimo?
I.P-S. Man labai patinka posakis: „Kas juo tiki, tuos jis ir aplanko“. Vėliau šį procesą labai svarbu keisti šeimos tradicijomis, kai mainomės dovanomis ir galvojame ne tik apie dovanų gavimą, tačiau apie jų skyrimą kitam. Jeigu tokia tradicija vaikui rodoma nuo mažų dienų, tuomet tikroji šventinė dvasia negali dingti sužinojus, jog vieno ar kito stebuklo nėra, vaiko tikslas yra prisijungti prie šeimos tradicijos, kuriant šventinius stebuklus ir galvojant apie kitus.
A. L. Niekas neturi trukdyti abejoti. Man labai patinka diskusijos su vaikais Kalėdų senelio egzistavimo klausimu. Esu priėmusi tokią poziciją – senelis tikrai yra. Ir net ne vienas! Kaip gi jis vienas spėtų per vieną naktį aplankyti visus pasaulio vaikus? Tad jam labai reikia pagalbos – tėvų taip pat. Aš negriaunu kitokio matymo. Negriauti ir palaikyti siūlau ir jums.
Pravartu vaikui net ir šia švente pasinaudojus pasakoti apie skirtingas nuomones ir tikėjimus. Apie tai, kaip mūsų tikėjimas mums padeda gyventi jaukiau ir saugiau. Tada ir vaikui, kuris tiki Kalėdų seneliu, nėra žalinga ar baisu išgirsti iš klasioko, kad „seneliai neegzistuoja“. Juk jis gali papasakoti apie tai, kuo tiki pats, bet nesiginčyti su kitokią nuomonę turinčiuoju. Juolab nesistengti jo perkalbėti ar įtikinti. Nes mes kiekvienas turime savo Kalėdų senelį. Ir net praradus tikėjimą, kažkur giliai širdyse viliamės, kad Kalėdų senelis mus dar aplankys vieną Kalėdų naktį.
– Ar egzistuoja ribos, kuomet Kalėdų Senelio „mito“ palaikymas vaikui gali tapti žalingas?
A. L. Nemanau. Nebent jis pradės tikėti, kad senelis pradės mokyti už jį. Arba, kad gali atnešti dovanų „Ferarį“… Bet gal čia kiekvienos šeimos reikalas? Tegu jie kartu kuria tikėjimus.
– Dėkoju už pokalbį.
