Leidykla „Briedis“ pristato patarimų knygą tėvams „Kaip užauginti nuostabų vaiką pagal Montessori“ (autorius Timas Seldinas). Sužinokite, kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą, savarankiškumą bei pasitikėjimą savimi ir užtikrinkite savo atžaloms kokybišką vaikystę.
Tarptautiniu bestseleriu tapusioje knygoje Montessori mokymas aprašomas taip, kad jį būtų lengva pritaikyti namuose. Tai autoritetingas vadovas, kuriame gausu Montessori metodu paremtų ikimokyklinio ugdymo užduočių ir lavinamųjų žaidimų su iliustracijomis. Naudodamiesi į vaiką orientuotais mokymo metodais, skatinsite jų vystymąsi. Aktyvus mokymasis ugdo savarankiškumą, suteikia naujų įgūdžių ir patirčių, skatina kūrybingumą.
Knygoje „Kaip užauginti nuostabų vaiką pagal Montessori“ tėvams aiškiai ir glaustai paaiškinama, kaip taikyti Montessori mokymą ir sukurti saugią bei ugdančią aplinką savo vaikams. Pasak Montessori mokytojos Lietuvoje Ados Sieger, autorius pateikia daug gerų patarimų ir idėjų ne tik ikimokyklinio ugdymo profesionalams, tėvams, bet apskritai visiems, kurie galbūt pirmą kartą išgirdo žodį „Montessori“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Balsevičienė.
IŠTRAUKA
Vyresnių vaikų mokymas
Mūsų vaikai mus labai myli ir nori, kad jais džiaugtumės. Mūsų tikslas – kad vaikai būtų paklusnūs ne tik tam, kad už tai gautų kokį nors atlygį ar išvengtų ko nors nemalonaus. Mes norime padėti jiems išsiugdyti natūralų mandagumą, rūpestingumą ir aiškų supratimą, kas yra gerai, o kas blogai.
Tam reikia, kad vaikai išsiugdytų socialinę sąmonę ir savidiscipliną, o tai įmanoma tik jiems bręstant.
Vaikai jaučia tokias pačias emocijas, kaip ir suaugusieji, tačiau jie instinktyviai nežino, kaip tinkamai išreikšti nusivylimą ir pyktį, taip pat automatiškai nežino, kaip spręsti konfliktus. Mes, tėvai, turime mokyti vaikus, kaip sugyventi su kitais žmonėmis, kad jie būtų malonūs ir mandagūs net tada, kai mūsų nėra šalia. Laimei ar nelaimei, visi tėvai yra savo vaikų moralės ugdytojai. Mūsų tikslas yra parodyti vaikams mums svarbias vertybes ir mokyti jomis vadovautis. Vaikai, kuriems tai pavyksta, išsiugdo aukštą savigarbą. Be to, jiems lengviau užmegzti tvirtas draugystes. Jie gerbia kitų teises ir paprastai yra malonūs žmonės.
Kai vaikas paaugs, nemanykite, kad jis automatiškai žinos, kaip elgtis naujoje situacijoje. Visada geriau išmokyti jį tinkamai elgtis nei laukti, kol jis pradės elgtis netinkamai, ir tada barti, grasinti ar bausti. Jei jūsų vaikas elgiasi netinkamai, ramiai, bet tvirtai sustabdykite tokį jo elgesį, tada parodykite jam, koks elgesys konkrečioje situacijoje yra socialiai priimtinas.
Pagarbos svarba
Kai kurie tėvai ir mokytojai mano, kad jie gali formuoti vaiko asmenybę ir ateitį taikydami griežtą discipliną, tačiau vaikai patys savyje nešiojasi raktą į savo asmenybės vystymąsi. Ankstyvieji jų bandymai išreikšti savo individualumą yra neryžtingi ir nedrąsūs. Mūsų tikslas turėtų būti padėti vaikams tapti brandiems, savarankiškiems ir atsakingiems. Deja, kartais pernelyg saugome savo vaikus, nesuvokdami, kad jie, kaip ir mes, gyvenimą gali pažinti tik per patirtį. Norime padėti savo vaikams išmokti gyventi jaučiant taiką ir darną su savimi, visais žmonėmis ir aplinka. Stengiamės sukurti namus, kuriuose jie galėtų mokytis funkcionuoti kaip savarankiški, mąstantys žmonės. Kad mums tai pavyktų, turime su jais elgtis pagarbiai kaip su visaverčiais žmonėmis, kurie atsitiktinai atsidūrė mūsų globoje. Mūsų vaikai turi jausti, kad būti savimi yra gerai. Jeigu jie manys, kad nepateisina mūsų lūkesčių arba kad esame nusivylę tuo, kuo jie tampa, didelė tikimybė, kad jų gyvenimas bus paženklintas emociniais randais.
Bendro auklėjimo stiliaus paieškos
Kai pora tampa tėvais, jie gali tik miglotai nutuokti, ko jų partneris tikisi iš šeimos gyvenimo.
Tyrimai rodo, kad vaikams geriausia, kai tėvų auklėjimo stilius yra nuoseklus, o vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir gali pasikliauti namiškių jam keliamais lūkesčiais. Dažniausiai išskiriami trys auklėjimo stiliai: labai griežtas, atlaidus ir subalansuotas. Aš pasisakau už subalansuotą auklėjimo stilių, kai taisyklės ir reakcijos yra logiškos ir nuoseklios. Nustatome ribas, bet kartu, puoselėdami kertinėmis gero elgesio ir mandagumo taisyklėmis grįstą šeimos kultūrą, norime, kad mūsų vaikai jaustųsi išgirsti. Mes taip pat esame elgesio pavyzdys vaikams, – norėtume, kad jie tuo pavyzdžiu vadovautųsi, todėl skirtingas nuomones turintys tėvai turi rasti bendrą poziciją.
Atvirai nesutikti su partneriu vaiko akivaizdoje arba pasakyti vaikui asmeniškai, kad nepritariate partnerio nuomonei, prilygsta sabotažui. Geresnė išeitis – palaikyti partnerį vaiko akivaizdoje, o nesutarimus aptarti vėliau.
Vienas iš būdų prieiti vieningos nuomonės – lankyti tėvystės kursus, skaityti ir aptarinėti knygas apie vaikų auginimą. Atkreipkite dėmesį į situacijas, kurios pasitaiko arba potencialiai gali pasitaikyti jūsų aplinkoje, ir aptarkite, kaip jas spręsite kaip šeima. Jei negalite susitarti arba susiduriate su situacija, kuri jums atrodo neįveikiama, pavojinga arba kelianti didelį nerimą, kreipkitės pagalbos į profesionalą.
Informuokite apie savo auklėjimo stilių ir kitus
Daugelis senelių vaidina svarbų vaidmenį savo anūkų gyvenime, padėdami jiems suprasti, kad, be tėvų, yra ir kitų žmonių, kurie juos myli ir jais rūpinasi. Nepamirškite seneliams paaiškinti, kokiais principais vadovaujatės auklėdami savo vaikus ir koks svarbus nuoseklumas, tačiau jūsų lūkesčiai turėtų būti adekvatūs.
Kaip tvarkytis su pokyčiais šeimoje
Ne visada galime kontroliuoti įvykius, kurie keičia mūsų gyvenimą, tačiau galime valdyti ir palengvinti jų poveikį vaikams.
Daugumos vaikų gyvenimo pagrindas yra nuspėjama kasdienybė ir juos pažįstančių bei suprantančių žmonių globa, tačiau kartais jų pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Tokie įvykiai kaip broliuko ar sesutės gimimas arba įvaikinimas, gali paskatinti vaiko maištavimo protrūkius ir sukelti painių emocijų antplūdžius. Sunkūs laikotarpiai, pavyzdžiui, tėvų išsiskyrimas ar skyrybos, artimojo ar šeimos nario mirtis, vaikus gali stipriai sukrėsti ir traumuoti.
Atidumas
Bet kokie pokyčiai mažiems vaikams gali kelti nerimą. Kartais – ne visada – jie sugeba išreikšti savo jausmus, bet mes, tėvai, nepaisydami savo pačių susijaudinimo ar sutrikimo, galime pasistengti padėti vaikams išgyventi pokyčius kaip įmanoma švelniau. Kaip tai padaryti? Tai priklauso nuo jūsų vaiko amžiaus ir, žinoma, konkrečios situacijos. Yra daugybė pagalbos sau knygų, kuriose pateikiama patarimų, kaip padėti vaikams susidoroti su tėvų išsiskyrimu ar skyrybomis, dar kitose knygose aptariamos kitos netektys, pavyzdžiui, mylimo žmogaus mirtis. Svarbiausias patarimas mirties šeimoje atveju – nesuteikti vaikams daugiau informacijos, nei jie gali priimti. Išgirskite jų klausimus ir nuogąstavimus, atsakykite į juos kuo paprasčiau ir nuraminkite, kad būsite šalia ir užtikrinsite jų saugumą.
Tėvų išsiskyrimo ar skyrybų atveju galioja tas pats patarimas, tačiau labai svarbu, kad jokiu būdu neprašytumėte savo vaikų stoti į kurią nors pusę ar įsitraukti į tėvų konfliktą.
Tai metas, kai būtina elgtis kaip suaugusiesiems ir daryti viską, kad išlaikytumėte ramybę ir būtumėte šalia savo vaikų. Neapkraukite jų informacija ir, kad ir kaip baisiai jaustumėtės, nesitikėkite, kad vaikai jus paguos, – tai nėra jų pareiga.
Šeimos susirinkimai
Šeimose gali kilti daugybė situacijų, tačiau paprašytas rekomenduoti vieną strategiją, kuri gali padėti išspręsti daugumą iš jų, sakyčiau, kad šeimos susirinkimai. Jie turėtų būti įprasto šeimos gyvenimo dalis, rengiami kas savaitę, juose turėtų dalyvauti visi šeimos nariai nuo trejų metų ir vyresni (įskaitant senelius, jeigu jie gyvena kartu su jumis). Mažesni vaikai juose gali tiesiog sėdėti ir kaupti bendrą patirtį. Parūpinkite jiems žaislų arba kokios nors veiklos. Susirinkimai turi būti trumpi, maždaug 10‒15 minučių, priklausomai nuo vaikų amžiaus. Štai keletas rekomendacijų:
Šeimos susirinkimų laikas yra šventas, todėl, jei įmanoma, pasirūpinkite, kad juose dalyvautų visi šeimos nariai.
Susirinkimai neturėtų vykti valgio metu.
Išjunkite visas kitas bendravimo priemones – jokių trumpųjų žinučių, el. laiškų, telefono skambučių, kompiuterių ar planšečių.
Susirinkimams turėtų pirmininkauti visi šeimos nariai paeiliui.
Pradėkite nuo padėkų ir gerų darbų ar pasiekimų įvertinimo.
Pirmiesiems susirinkimams pasirinkite linksmas temas. Vėliau vaikų ar jūsų kaip tėvų iniciatyva į susirinkimo darbotvarkę galima bus įtraukti sudėtingesnių klausimų.
Šeimos susirinkimai turėtų būti užbaigiami linksmai – papasakojant linksmą nutikimą, pasakant eilėraštį ar padainuojant dainą.
Ilgainiui tokie susirinkimai tampa laukiami ir vertinami – tai saugi vieta bet kokiems jūsų šeimoje iškilusiems klausimams spręsti.
Kaip išvengti pykčio protrūkių
Ištikus pykčio protrūkiui, kontrolę gali visiškai prarasti tiek vaikai, tiek tėvai, tačiau kas nors turi būti suaugęs.
Pykčio protrūkiai būdingi mažiems vaikams, nors kai kurie vaikai, pastebėję, kad toks priepuolis yra būdas gauti tai, ko nori, jais naudojasi daugybę metų. Dažniausiai pykčio protrūkių kyla dėl to, kad vaikas yra pervargęs, alkanas, emociškai prislėgtas arba prastai jaučiasi. Kai vaikas tampa nuovokesnis, pykčio protrūkiai gali būti tik būdas išbandyti ribas arba sužinoti, kaip reaguosite.
Pykčio protrūkiams vaikai visada pasirenka blogiausią įmanomą laiką. Pavyzdžiui, kai važiuojate automobiliu, apsipirkinėjate, pietaujate restorane ar pas draugus ir mažiausiai tikitės, kad jūsų vaikas iškels sceną, jis būtent tai ir padaro. Mes dažniausiai norime tuoj pat ką nors padaryti, kad jis (ji) liautųsi. Mums pasidaro gėda, o streso lygis šauna į viršų. Tokiais momentais tėvai dažnai griebiasi grasinimų ir bausmių. Užuot tai darę, turime prisiminti, kad pykčio protrūkis kažką reiškia, ir vienintelis veiksmingas būdas jį suvaldyti – įsigilinti į jo esmę ir pabandyti išsiaiškinti vaiko poreikius.
Pykčio protrūkių tipai
Pykčio protrūkis, kai vaikas yra pavargęs, alkanas ar serga, ir pykčio protrūkis, kai vaikas yra piktas, nusivylęs ir bando ribas, – du skirtingi dalykai. Pirmojo tipo pykčio protrūkio atveju tėvams tereikia nustatyti priežastį, išlikti ramiems ir geros nuotaikos, pasirūpinti maistu ir poilsiu, padrąsinti ir paguosti. Žinoma, nesmagu, kai vaikas ima nevaldomai klykti prekybos centre ar draugų susibūrime, tačiau galima pasiguosti bent tuo, kad šiuo atveju pykčio protrūkį lėmė fizinė priežastis, kurią išsiaiškinus problemą galima greitai išspręsti. Jei visomis išgalėmis stengsitės perimti kontrolę į savo rankas, galiausiai tai pavyks.
Antrojo tipo pykčio protrūkis primena kovą dėl valdžios. Tai ne itin aiškiai išreikštas jūsų vaiko bandymas užsitikrinti kontrolę situacijoje, kurioje jis jaučiasi bejėgis. Atminkite, kad visada, kai vaikai sako „ne!“ arba patiria pykčio protrūkį, jie bando jums kažką pasakyti. Turite išlikti ramūs, atsitraukti ir pabandyti nustatyti, kokia yra paslėpta žinutė. Gali būti, kad viskas, ko reikia, – tiesiog išklausyti. Kaip ir suaugusieji, vaikai kartais jaučiasi nusivylę, nes jiems atrodo, kad jų niekas nesiklauso.
Problemų sprendimas
Kartais gali būti sunku tiksliai nustatyti, dėl ko kilo pykčio protrūkis, nes maži vaikai nesugeba paaiškinti problemos. Nepaisant to, dauguma tėvų išmoksta atpažinti požymius ir gali pagrįstai spėti.
Jei manote, kad vaikas taip elgiasi, nes yra alkanas, kaip galima greičiau parūpinkite jam maisto, net jei tai nėra įprastas valgymo laikas. Būtent tokiems nenumatytiems atvejams visada pravartu nešiotis kokį nors sveiką užkandį.
Jei jaučiate, kad vaikas pervargęs, stenkitės kuo mažiau kalbėti, jūsų balso tonas turi būti kuo ramesnis, apkabinkite arba pasūpuokite vaiką ir kuo greičiau nuveskite jį į miegamąjį ar kitą ramią vietą, kur jis galėtų pailsėti.
Jei spėjate, kad vaikas negaluoja, kalbėkite raminamu balsu ir tyliai padrąsinkite. Jei nujaučiate, kad vaiką gali supykinti, paprašykite, kad kas nors iš esančių šalia atneštų tuščią indą ar šiukšlių dėžę ir šiltą veido šluostę. Jei vaikui reikia medicininės pagalbos, kuo ramiau susitarkite dėl jos suteikimo.
Jei ilgai kalbėjotės su draugu prie pietų stalo ar telefonu, kai baigsite pokalbį, būtinai skirkite dėmesio ir savo ikimokyklinukui.
Kai kuriems vaikams sunkiai sekasi prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos, o tai savaime gali sukelti pykčio protrūkį. Pavyzdžiui, jei esate žaidimų aikštelėje, iš anksto praneškite vaikui, kad netrukus išeisite: „Po dešimties minučių turėsime eiti namo. Ar norėtum dar kartą nučiuožti nuo čiuožyklos ar pasisupti ant sūpynių?“ Išankstinis priminimas ir galimybė rinktis padės vaikui lengviau susidoroti su pasikeitimais.
Jeigu jūsų vaikas akivaizdžiai tikrina ribas, išlikite ramūs ir nesivelkite į ginčą. Kalbėkite raminamu balsu, švelniai leisdami jam (jai) suprasti, kad, nors ir suprantate, jog jis (ji) pyksta, teks laikytis nustatytų taisyklių. Pavyzdžiui: „Žinau, kad labai norėtum pasilikti žaidimų aikštelėje, bet mes turime grįžti namo ir pagaminti pietus.“
Kaip nepatekti į spąstus
Šeimos gyvenime dažnai egzistuoja tam tikri dėsningumai. Pamėginkite identifikuoti, ar pykčio protrūkius sukelia tam tikri pasikartojantys veiksniai, ir pasistenkite jų išvengti. Pavyzdžiui, jeigu jūsų vaikui pykčio protrūkių dažniausiai pasitaiko, kai einate apsipirkti, palikite jį su partneriu arba aukle.
Vaikai dažnai supyksta, kai staiga pasikeičia planai. Jei pastebėjote, kad jūsų vaikas taip pat jautriai reaguoja į tokias situacijas, iš anksto aptarkite planus ir stenkitės jų laikytis.
Prieš ką nors darydami paaiškinkite vaikui ribas. Pavyzdžiui, jei einate apsipirkti ir vaikas nori nusipirkti žaislą, iš anksto paaiškinkite, kokį žaislą sutiksite pirkti, ir griežtai laikykitės susitarimo. Nepasiduokite vaiko mėginimams priversti jus nusileisti verkšlenimais, reikalavimais ar bandymais manipuliuoti situacija. Pastebėjus pirmuosius besikaupiančio pykčio protrūkio ženklus, kartais pavyksta nukreipti dėmesį žaidimu. Jei vaikas nenurimsta, atsitraukite ir atsisėskite paskaityti knygą arba išeikite už durų, duodami jam suprasti, kad laukiate, kol galėsite jį priglausti, kai tik jis bus tam pasirengęs.
Daugelis šeimų stengiasi nuveikti per daug. Ikimokyklinio amžiaus vaikams labiau patinka rutina, todėl jie susierzina ir pavargsta, kai tenka šokinėti nuo vienos veiklos prie kitos. Kartais tai neišvengiama, bet prieš užrašydami vaiką į kūdikių sporto salę, šokių pamokas ar kitus nustatytu laiku vykstančius užsiėmimus, gerai pagalvokite. Bėgiojimas iš vieno užsiėmimo į kitą didina visų streso lygį ir sudaro palankias sąlygas pykčio protrūkiams.
Kaip padaryti galą ginčams prieš miegą
Miego metas gali būti ypatingas šeimos laikas arba tėvų ir vaikų kova dėl valdžios.
Vaikai gali nenorėti eiti miegoti dėl daugybės priežasčių: pyksta dėl to, kad jiems liepiama miegoti, bijo, kad ką nors praleis, nėra pavargę arba tiesiog nori likti šalia tėvų. Kaip ir bet kurioje kitoje situacijoje, paklauskite savęs, ką iš tiesų savo elgesiu jums bando pasakyti vaikas. Tada ieškokite būdo, kaip suteikti vaikui tai, ko jis nori, tačiau vis tiek paguldyti jį į lovą.
