Bitboksas (angl. beatbox) lietuviškai įvardijamas kaip vokalinė perkusija. Vis tik Domas Dieliautas (32 m.), bitbokso čempionas, Geštalto terapijos studentas, nuosavo verslo kūrėjas sako, kad taip galima apibūdinti bet kokią muziką, kurią žmogus sukuria savo vokalinio aparato – burnos ir gerklės pagalba. Pašnekovas dalijasi, kad jaunystėje bitboksas padėjo jam pačiam susikurti identitetą, o dabar jis jau metus laiko savanoriaudamas asociacijos „Vilniaus lietaus vaikai“ dienos centre ir bitboksindamas su autistiškais vaikais mato, kaip tai padeda jiems kurti giją su išoriniu pasauliu, kad pirmiausiai būtų matomas vaikas, o ne jo turimas ypatumas.
Kalbėti bitbokso kalba
„Mano gyvenime bitboksas atsirado kai buvau dvylikametis. Kartą draugas pasiūlė pažiūrėti bitbokso video, iš pradžių sureagavau sakydamas, kad tikrai nieko bendro neturiu su dėžės mušimu (angl. beat – mušti, box – dėžė). Tačiau pamatęs, ką įmanoma išgauti savo vokaliniu aparatu, buvau sužavėtas ir iš karto įsitraukiau. Muzika visada buvo mano gyvenimo dalis – lankiau muzikos mokyklą, ieškojau kitų muzikinių būdų išreikšti save. Geriausiai tai pavyko bitboksinant“, – pasakoja D. Dieliautas.
D. Dieliautas atvirai dalijasi, kad paauglystė jam buvo išbandymų metas: „Draugų lyg ir turėjau, tačiau augau Šiauliuose, rajone, kur reikėjo atsilaikyti ir apsiginti. Mikčiojau, o mano išvaizdoje labiausiai į akis krito mano ausys. Kai ėmiau bitboksinti, mane pradėjo kitaip vertinti ir atpažinti. Nuo to laiko esu įsitikinęs, kad tai yra galinga jėga, padedanti augti, stiprėti ir įsitvirtinti.“
Į bitboksą D. Dieliautas yra įsitraukęs ne tik Lietuvos, bet ir pasauliniu mastu. Jis yra Europos Beatbox asociacijos steigėjas, Lietuvos Beatbox čempionato organizatorius, Telšiuose jau ketverius metus iš eilės organizuoja kūrybines dirbtuves „Out of the box“ jaunimui, aktyviai veda bitbokso užsiėmimus, renginius, bei turi sukaupęs daug metų patirties ant scenos su tokiais atlikėjais kaip Virgis Stakėnas, choru Bel Canto ir kitais. Jis pasakoja, kad daug keliaudamas, dalyvaudamas renginiuose ir sutikdamas įvairiausių bitbokserių, pasaulinio lygio čempionų pastebi, kad skirtingomis kalbomis šnekantys žmonės, puikiai susikalba bitboksindami: „Matydamas visa tai, atkreipiau dėmesį, kad dalis neuro skirtingų žmonių renkasi bitboksą, kaip formą, leidžiančią išsilaisvinti ir komunikuoti su kitais.“
Skatinamas autentiškumas
„Natūraliai susiklostė, kad sužinojau apie „Lietaus vaikų“ dienos centrą. Kadangi jau buvau šiek tiek susidūręs su autistiškais vaikais, pastebėjau, kad jie dažnai gali būti linkę į fiksaciją, autonomiškumą ir didelę kažkokios veiklos koncentraciją. Bitboksas man atrodė tam tinkama veikla, pamaniau, kad būtų labai įdomu pabandyti, ar aš galiu, išnaudodamas savo žinias, kažkaip prisidėti prie vaikų raidos ar gebėjimų tobulinimo“, – dalijasi D. Dieliautas.
Pasak asociacijos „Vilniaus lietaus vaikai“ vadovės Beatos Veselienės, kai Domas su ja susisiekė ir pasiūlė ateiti savanoriauti, ji labai apsidžiaugė: „Dabar galiu pasakyti, kad Domo atėjimas į centrą yra šventė mūsų vaikams: jis yra laukiamas, vertinamas, jis sugeba rasti ryšį su vaikais. Lavina jų kūrybiškumą, socialinius įgūdžius ir, būdamas su jais paprastas, atviras, be jokių kaukių – atrakina širdis. Kai jis ateina, vaikai tampa tiesiog vaikais: jis nesiekia išmokyti juos kažkokių garsų, kažką pakeisti, o tiesiog smagiai kartu leidžia laiką. Gera žiūrėti, kai diagnozė atsiduria antrame plane.“
„Aš neskirstau: vaikas, suaugęs, diagnozė yra ar ne. Atėjau skirti savo laiką nuoširdžiai, be jokių išankstinių nuostatų ar lūkesčių ir tiesiog pradėjau bitboksinti. Kažkaip taip paprastai ir greitai užsimezgė ryšys su vaikais, jie reagavo palankiai, greitai įsitraukė. Pritaikau užsiėmimus, prie individualių poreikių: stebiu, kas mėgsta atkartoti ritmą, kam kokie garsai geriau sekasi. Užsiėmimų metu kai kuriuos vaikus galiu pakviesti į bitbokso dvikovą, o kitus – tapti teisėjais. Man svarbu, kad laiką, kurį skiriu, su vaikais pabūtume nuoširdžiame santykyje“, – pasakoja D. Dieliautas.
D. Dieliautas papildo, kad bitboksas pasižymi kūrybine laisve, atsikartojančiais ritmais, saviraiška ir visiška autonomija, kai nėra aiškių natų, nėra garsų limito: „Atrodo, kad būtent tai turėtų labai tikti autistiškiems vaikams, kurie visi skirtingi ir gali pasižymėti įvairiais bruožais. Kiek teko susidurti, praktiškai visi vaikai dienos centre, man uždavus ritmą, jį atkartoja, net ne visada tai sąmoningai suvokdami, paraleliai užsiimdami kita veikla.“
Besąlyginis dėmesys
„Tikrai sulaukiu klausimo „kodėl tu ten savanoriauji?“, arba komentaro, kad „ne, man būtų per sunku.“ Aš pastaruoju metu savo gyvenimą įprasminu per buvimą reikalingu. Ir kai po veiklos dienos centre, Beata paskambina papasakoti, kad vienas vaikas nenori ateiti, jeigu manęs nebus, ar pasidalina kitais vykstančiais gerais pokyčiais vaikų elgesyje, žinau, kad aš ne veltui skiriu savo laiką, kad esu ten reikalingas. Mano paties gyvenimui tai suteikia daugiau prasmės“, – atvirai sako D. Dieliautas.
D. Dieliautas prisimena, kad kai pats buvo paauglys, buvo labai svarbu gauti nedalomą, besąlyginį dėmesį, kokybišką laiką būnant čia ir dabar: „Tai išties gyvybiškai svarbu, ypač, kai esi jaunuolis, bręsti. Kažkada pats tokio dėmesio sulaukiau kai labai jo reikėjo, dabar galiu jį duoti kitiems.“
Tokį kokybišką laiką jam padeda sukurti bitboksas. „Autistiškiems vaikams, jis nutiesia giją tarp buvimo savo pasaulyje ir išorinio pasaulio. Bitbokso garsai dažniausiai nepalieka abejingų, o kai matome žmogų, kuris bitboksina, matome bitbokserį, ne autistišką vaiką, ne ADHD vaiką, ne vaiką su disleksijos sutrikimu, o būtent asmenybę, naujame bitbokserio amplua“, – įsitikinęs D. Dieliautas.
