Atrodo, taip paprasta būti autoritetais savo vaikams, tereikia įsiminti vos kelias svarbiausias taisykles. Tačiau daugeliui tėvų tai didelis iššūkis. Bet pabandyti verta.
Konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė
1 Ribų nubrėžimas
Maži vaikai savo tėvus visada laiko autoritetais, į juos lygiuojasi. Kas yra tie autoritetingi tėvai? Psichologė Jūratė Bortkevičienė įvardija svarbiausius tokių tėvų bruožus: jie nereikalauja iš vaikų to, ko patys nedaro, gerbia savo vaikus, nežada dalykų, kurių vėliau negali įgyvendinti, negąsdina, bet padeda mažiesiems siekti tikslų, skatina juos, ugdo jų savarankiškumą. Svarbiausias autoritetingų tėvų uždavinys – rodyti tinkamą pavyzdį. Jei vaikai mato, kad tėvai siekia savo tikslų, rūpinasi savimi, tobulėja, žino, ko nori iš gyvenimo, natūralu, kad jie darys lygiai tą patį. Jie gerbs savo tėvus ir padės jiems.
Kol vaikai maži, už juos atsako tėvai. Todėl būtina ne tik skatinti mažylių savarankiškumą, bet ir juos drausminti, nubrėžti tam tikras ribas. Vaikai iš tėvų tikisi ne tik bendravimo, bet ir drausminimo. Psichologė pateikia paprastą pavyzdį, kuris padeda suprasti, kam vaikams ribos. Įsivaizduokite, kad po darbo negrįžtate namo, o vyras jums nieko dėl to nesako. Negrįžtate dvi paras, o vyras tyli. Išleidžiate visus šeimos pinigus, tačiau priekaištų nesulaukiate. Nustojate tvarkyti namus, gaminti valgį, bet nepasitenkinimo nėra.
Kaip jaučiatės? Tikriausiai jaučiatės neįdomi, nesvarbi. Kaip tik taip jaučiasi vaikai, kuriems galima viskas. Žinoma, sudrausminę savo atžalą, džiaugsmo jo (jos) veide tikriausiai nepamatysite. Nereikėtų pamiršti ir to, kad vaikai visada stengiasi praplėsti jiems nustatytas ribas. Elgdamiesi netinkamai, jie tikrina tėvų reakciją, žiūri, kas laimės – jie ar tėvai. Laimėti visada turėtų tėvai. Juk jie rūpinasi vaikais, o ne priešingai.
2 Kantrybė visagalė
Ugdyti savarankiškus vaikus – dar viena autoritetingų tėvų pareiga. Svarbu žinoti, ką ir kokio amžiaus vaikas jau turėtų daryti. Pavyzdžiui, ar metinukas jau gali susinešti savo žaislus į žaislų dėžę? Gali. Tad leiskite jam tai daryti. Ar trimetukas jau gali pats apsirengti? Gali. Tad tegul rengiasi. Padėti vaikui atlikti tam tikrus veiksmus yra patogiau tėvams, o vaikai labai greitai prie to pripranta.
Ar klotumėte savo lovą, jei ją kas rytą paklotų kas kitas? Kažin. O kam vaikui rengtis pačiam, jei jį aprengia vienas tėvų? Žinoma, mažųjų savarankiškumo skatinimas pareikalauja labai daug tėvų kantrybės. Atrodo, vaikai visada jos turi daug daugiau. Pajutus, kad kantrybės ištekliai baigiasi, reikėtų sustoti, nueiti į kitą kambarį, suskaičiuoti iki dešimt, nusiraminti. Taip išvengsite blogų sprendimų. Kantrybės stygius taip pat rodo, kad atėjo metas pasirūpinti savimi. Tokiu atveju geriausia paprašyti vyro, tėvų, draugų ar auklės bent valandą pabūti su vaikučiu ir tą valandą skirti tik sau, poilsiui, galbūt apmąstymams.
Specialistė yra įsitikinusi, kad galimybę artimiesiems trumpam palikti vaiką turi visos mamos, tik ne visada jos nori ja pasinaudoti. Jei sunku pasiryžti tokiam žingsniui, pagalvokite apie vaiką ir jo poreikius. Kartais pabūti atskirai gerai ne tik mamai, bet ir vaikučiui. Jis pamato kitų žmonių, kitokį bendravimo būdą, kitą aplinką. Taip plečia savo akiratį, semiasi įspūdžių, pratinasi prie pokyčių. Atėjus metui, tokiam vaikui bus lengviau pradėti lankyti darželį. Žinoma, pirmas kartas visada būna nelengvas, kamuos mintys, ar vaikučiui viskas gerai, ar jis neverkia, bet paskui tampa lengviau.
3 Kai autoritetu tampa kiti
Dažniausiai keičiasi paauglio autoritetai. Tuo metu vaikai ieško savęs, sau artimų vertybių ir tik itin retais atvejais tėvai paaugliui išlieka autoritetai. Tačiau tai laikina ir visiškai normalu. Pasibaigus paauglystės pikui (12–15 m.), vaikai pasirenka arba tėvų skiepytas vertybes ir vėl pripažįsta jų autoritetą, arba ieško kitų autoritetų, kurie jiems arčiau širdies. Tačiau reikėtų suklusti, jei vaikas nuolat kalba apie kitą žmogų ir visiškai „negirdi“ tėvų. Paklauskite savęs, galbūt tas žmogus jūsų vaikui skiria daug daugiau dėmesio nei jūs, tėvai. Vaikas gali žavėtis kitu asmeniu, bet nebūtinai laikyti jį didesniu autoritetu už tėvus.
Taip yra ir dėl draugų. Vaikai dažnai nori būti panašūs į lyderio savybių turintį kiemo ar darželio draugą. Jie žavisi jo gebėjimu sugalvoti įdomių žaidimų ar suburti kiemo vaikus. Tai normalu. Juk ir suaugusieji žavisi tais, kurie yra drąsūs, iškalbingi, charizmatiški. Kebliau, jei vaikas susižavi ne itin gerą pavyzdį rodančiu draugu. Tokiu atveju reikėtų pasikalbėti ir išsiaiškinti, kuo jį žavi draugas, galbūt jaučiasi į jį panašus. Ikimokyklinukai neskiria gero draugo nuo blogo. Atskirti gerą nuo blogo turi išmokyti tėvai. Tai jų pareiga. Tėvai, kurie tinkamai bendrauja su savo vaikais, ir bus jiems didžiausi autoritetai. Kartais tereikia labai nedaug – kad ir vakare, užuot maigius televizoriaus pultelį, rinktis bendravimą su vaiku.
4 Pirma pagalvoti, tada pasakyti
Autoritetingi tėvai klysta, tačiau suklydę tai pripažįsta, nesiteisina, prisiima atsakomybę. To moko ir savo vaikus. Bene dažniausia klaida – žodžio nesilaikymas. Siekiant rodyti tinkamą pavyzdį, reikia laikytis duoto žodžio, o prieš kažką sakant – labai gerai pagalvoti. Stebėkite save, kad nepasakytumėte, ko nereikia. Dažnai, kai vaikas elgiasi netinkamai, mes jį pagąsdiname: „Jeigu tu to nepadarysi, negalėsi…“ Bet ar tikrai negalės? Jei žinote, kad negalėsite žodžio ištesėti, tai ir negąsdinkite. Kita klaida – dažnai vaikams sakome: „Nelipk“, „Nebėk“, „Nešūkauk“ ir t. t.
Geriau būtų sakyti: „Prisėsk“, „Sustok“, „Nurimk“. Taip vaikui ne tik drausime, bet ir iš karto pasiūlysime sprendimą. Nereikėtų ir kritikuoti, menkinti savo vaikų. Dažnai girdime frazes: „Na, ką čia dabar padarei?“ arba „Jau to tai tu niekada nepadarysi…“ Taip kalbėdami, skatiname vaikus nepasitikėti savimi. Jei jau nutiko taip, kad pasakėte, ko nereikėjo, pabandykite pasitaisyti ir iš karto vaikui pasakykite tris teigiamus dalykus, pagirkite jį už tai, ką jis tikrai gerai moka. Klaidų išvengti niekam nepavyksta, bet verta pasistengti, kad jų būtų mažiau.
5 Meilė be sąlygų
Dar vienas itin svarbus autoritetingų tėvų bruožas – besąlygiška meilė vaikams. Atrodo, kitaip ir būti negali, tačiau dažnai sakome viena, o darome kita. Kartais mamos nė nesuvokdamos vaikams iškelia tam tikras meilės sąlygas: „Aš tave mylėsiu, jei tu…“, „Aš padarysiu tai, jei tu…“ ir pan. Jei ir jums taip išsprūs, prisiminkite, kad motinos meilė turėtų būti besąlygiška, t. y. vaiką mylėkime tokį, koks jis yra, o ne už nuopelnus.
