Kodėl, gimus vaikui, poros santykiai neretai pasikeičia ir, deja, dažnokai ne į gerąją pusę? Šis klausimas, ko gero, kyla daugeliui jaunų porų. Kokias dažniausiai klaidas daro naujai iškepti tėveliai? Kaip kalbėtis ir kaip geriau net nemėginti? Ką apie tai sako psichologai?
Mamos Ievos pasakojimas
„Su Mantu kartu jau treji metai. Apie vaikus galvojome nuo pat pažinties pradžios. Galbūt dėl to, kad vienas kitą sutikome jau būdami trisdešimties ir norėjome šeimos. O gal kad buvome labai įsimylėję. Mylime vienas kitą ir dabar, tačiau mūsų santykiai tikrai nebe tokie, kokie buvo. Gimus sūnui, nuolat pykstamės, kivirčų ugnį įžiebia menkiausia smulkmena. Mantą įsimylėjau dėl jo gerumo, paslaugumo, dėmesingumo, darbštumo… Draugės baltai pavydėdavo, kad kasdien išgirsdavau žodį „myliu“, kad be jokios progos sulaukdavau gėlių ar mielų staigmenų, kad man visada būdavo atidaromos durys, padedama užsivilkti paltą. Kai pastojau, visos tik ir kalbėdavo: „Pamatysi, koks nuostabus tėtis bus Mantas…“ Tėtis jis išties puikus, dievina mūsų mažiuką, tačiau man atrodo, kad jis jam skiria per mažai laiko. Grįžęs po darbo namo, pažaidina minutę kitą ir užsiima savais reikalais… Man paaiškina, kad laiką skiria ne sau, o namų buičiai ir šeimos gyvenimo kokybei gerinti. Apmaudžiausia, kad šeštadieniai taip pat dažniausiai skiriami tik ūkio darbams, su draugais susitinkame retokai, o štai sekmadieniais mano vyras ilsisi: skaito, žiūri filmus. Kaip tik sekmadieniai mane ir išmušdavo iš pusiausvyros.
Kai girdėdavau, kaip draugės giriasi, kad štai jų vyrai savaitgaliais nuo ryto iki vakaro būna su vaiku, keliasi naktimis, padeda atlikti namų ruošos darbus, suspausdavo širdį. Pasidarydavo gaila ir savęs, kad sulaukiu per mažai pagalbos, prižiūrėdama kūdikį, ir vaiko – kad tiek trumpai mato tėtį. Ne sykį bandėme apie tai kalbėtis, bet visi pokalbiai baigdavosi rietenomis. Pavyzdžiui, iš karto gimus sūnui, vis sakydavo, kad vaikui reikalingiausia aš, juk jis negali mažiuko pažindyti. Nojukui augant, atsirado naujų argumentų – viena poilsio diena per savaitę jam būtina. Antraip negali produktyviai dirbti. Tuo metu aš juk esu išėjusi vaiko priežiūros atostogų, bet kada galiu pailsėti. Žinau, kad, gimus vaikui, viskas keičiasi. Tačiau mūsų šeimoje, atrodo, įpročius keisti turiu aš viena. Išbandžiau, atrodo, visas bendravimo taktikas: ir ašaras, ir priekaištus, ir nekalbadienius, ir ignoravimą. Man atrodo, kad ne kažin ką padėjo. Lyg ir kalbamės, bet nebegirdime, nebesuprantame vienas kito. Erzina beveik viskas, ką Mantas sako ar daro. Vienu metu netgi pradėjau galvoti apie skyrybas. Vyras skundžiasi, kad jį trikdo mano nuotaikų kaita, primena, kad ir aš turiu laisvalaikio. Išties negaliu sakyti, kad absoliučiai niekur neišeinu. Susitinku ir su draugėmis, ir po parduotuves pasivaikštau, tačiau sūnų tuo metu prižiūri vyro tėvai, nes gyvename tame pačiame mieste.“ Ieva.
Kodėl, gimus vaikui, dažnos poros santykiai pašlyja?
Gimus vaikui, pasikeičia poros gyvenimas, padaugėja pareigų, atsakomybės, nuovargio, todėl dažniau kyla pykčių, nesutarimų dėl vaidmenų, buities, vaiko priežiūros. Abiem tenka keisti įpročius, atsisakyti kai kurių savo pomėgių, o asmeniniams poreikiams lieka labai mažai laiko. Nukenčia poros tarpusavio santykiai, nes pora, gimus vaikui, daug mažiau dėmesio gali skirti vienas kitam. Dėl vykstančių pokyčių kiekvienam kyla įvairių išgyvenimų: nusivylimo, apmaudo, pykčio, nerimo, baimių… Pora rečiau mylisi, dėl to santykiai taip pat gali atšalti.
Gimus vaikui, labai išryškėja vyro ir moters skirtumai. Moteriai kūdikis tampa pasaulio centru, visi kiti dalykai yra antraeiliai. Todėl vyras neretai pasijunta atstumtas, nereikalingas, stokojantis moters meilės, dėmesio. Jis gali jausti pavydą mažyliui ir gėdą ar kaltę dėl tokių savo jausmų. Vyrui gali sustiprėti nerimas dėl padidėjusios atsakomybės už šeimos išlaikymą. Todėl jis, rūpindamasis šeimos gerove, gali labiau susitelkti į darbą. Padidėjusi atsakomybė dėl šeimos išlaikymo kelia didesnę įtampą, nuovargį, poilsio poreikį. Ir kai po darbo pavargęs vyras neparodo dėmesio, iniciatyvos padėti žmonai, ši supyksta, nes jai gali atrodyti, kad vyras nesirūpina ja ir mažyliu. Moteris gali jaustis socialiai izoliuota, pavydėti vyrui, kad jis dirba, bet kada gali kur nors išeiti, skirti laiko tik sau.
Kita nesutarimų, pykčio priežastis – gimus vaikui, skirtingi (dažnai nerealūs) vyro ir moters lūkesčiai. Dažnai pora mano, kad abu patirs daug džiaugsmo, laimės, vienas kitą palaikys taip, kad lengvai įveiks kylančius sunkumus arba jų visai nebus. Šiems lūkesčiams nepasiteisinus, partneriai gali jausti nusivylimą ir pyktį. Jei porai ilgai nepavyksta pasikalbėti, išspręsti kylančių konfliktų, priimti sutarimo, kad abu jaustųsi gana gerai, tarpusavio santykiai gali labai atšalti.
Ar pykčiams turi įtakos poros amžius?
Nesutarimai labiau susiję su sutuoktinių psichologine, emocine branda nei biologiniu amžiumi. Vyresnės poros nebūtinai bus brandžios ir priešingai. Tačiau, tikėtina, brandesnio amžiaus partneriai jau turės daugiau patirties, bus sąmoningesni, labiau gebės atpažinti ir tinkamai reikšti savo jausmus, bus pakantesni, empatiškesni vienas kitam, labiau gebės toleruoti nepatenkintus savo poreikius, turės daugiau bendravimo, konfliktų sprendimo įgūdžių, labiau mokės kalbėtis, susitarti ir mylėti vienas kitą.
Ar tokia pat santykių krizė tikėtina ir gimus antram, trečiam vaikui?
Jei, gimus pirmai atžalai, pora sėkmingai prisitaikė, išsprendė nesutarimus, labiau pažino vienas kitą ir jų santykiai įgavo dar daugiau naujų spalvų, tikėtina, antras, trečias vaikas nesukels tokios pačios santykių krizės. Nesutarimų, pykčių gali kilti, bet tokia pora juos išspręs paprasčiau, lengviau prisitaikys. Juolab, gimus antram vaikui, tėvai labiau pasitiki savimi, ramiau reaguoja į rūpesčius. Bet jeigu poros santykiai, gimus pirmagimiui, pašlijo ir tarpusavio ryšys nebuvo atkurtas, tikėtina, krizė bus tokia pati, o gal net didesnė nei pirmoji. Mat sukauptos nuoskaudos gali tik dar labiau stiprėti.
Kodėl vyrams atrodo, kad su vaiku jie praleidžia pakankamai laiko, o moteris mato kitaip? Kaip rasti pusiausvyrą, kad abiem būtų gerai ir, gimus vaikui, vienas ant kito nepyktų, nepriekaištautų?
Moterys dažnai nusivilia vyrais, nes tikisi, kad jie prisidės prie kūdikio priežiūros ir buities darbų kiek ir jos. Kitaip tariant, vyro indėlį moteris dažniausiai vertina lygindama su savo pačios. O vyras apie savo pagalbą moteriai sprendžia save lygindamas su savo tėvais, giminės ar tiesiog pažįstamais vyrais. Kiekvienas kitaip supranta, kas turi atlikti tam tikrus vaiko priežiūros ir namų ruošos darbus. Norint rasti pusiausvyrą, svarbu, kad abu sutuoktiniai suprastų vienas kito skirtingą požiūrį, išsakytų lūkesčius vienas kito atžvilgiu, aptartų, kaip kiekvienas įsivaizduoja darbų pasidalijimą, ir susitartų, kas už ką bus atsakingas.
Kita konfliktų priežastis gali būti ta, kad vyrai dažnai mano, jog tik mama gali geriausiai pasirūpinti kūdikiu. Iš nepasitikėjimo savimi ir baimės jie dažnai tarsi atsitolina, nerodo iniciatyvos. O jeigu dar ir moteris mano, kad tik ji geriausiai gali pasirūpinti mažyliu, ir nepasitiki vyru, tuomet šiam visai gali nusvirti rankos. Moteris turėtų žinoti, kad tėvo ryšys su vaiku formuojasi daug lėčiau. Todėl nuo pat vaiko gimimo turėtų pasitikėti, pasidžiaugti bet kokia vyro pagalba, jo nekritikuoti, parodyti, kaip vertina pagalbą.
Visi kuo puikiausiai žinome, kad, sprendžiant santykių problemas, būtina kalbėtis. Ar būna taip, kad kalbos nepadeda?
Labai svarbu, kaip kalbama ir ar norima išgirsti vienam kitą, priimti sutarimą. Jei pora tik kaltina, puola vienas kitą, lieja nuoskaudas, skaičiuoja ir pabrėžia savo indėlį, tuomet problema ir lieka neišspręsta. Toks ginčas gali tęstis iki begalybės. Juk kai vienas puola, priekaištauja, kitam kyla noras gintis. Toks kalbėjimasis patenka į tokią aklavietę, nes kiekvienas bando įrodyti savo tiesą, gina savo norus, deja, jiems nepavyksta išgirsti ir suprasti vienam kito.
Minėtoje istorijoje moteris jaučia pyktį, apmaudą, nuoskaudą ir nusivylimą dėl neišsipildžiusių lūkesčių vyro atžvilgiu ir nepatenkintų savo poreikių, kurių atvirai neišsako. Taip pat ji jaučiasi vieniša, jai trūksta bendrumo, laiko kartu su vyru. Ji dar labiau pyksta, nes jaučiasi vyro neįvertinta, nesuprasta, jos darbas – vaiko priežiūra – laikomas atostogomis. Ji bandė visiškai netinkamas bendravimo taktikas (ašaros, priekaištai, nekalbadieniai, ignoravimas). O vyras taip pat jaučiasi nepripažintas, neįvertintas ir nesupranta, kodėl žmona ant jo pyksta, kai jis sekmadieniais nori pailsėti, juk tiek daug dirba ir jam iš tiesų reikia poilsio. Atrodo, abu nenori įsijausti į kito kailį.
Svarbu, kad pora galėtų išmokti kalbėtis ramiai, kad norėtų išgirsti ir suprasti vienas kitą. Svarbu kalbėti „aš kalba“, t. y. kuo daugiau kalbėti pradedant žodeliu „aš“, o ne „tu“. Pavyzdžiui, žmona galėtų sakyti: „Aš jaučiuosi labai vieniša, kai sekmadienį mes leidžiame atskirai. Man be galo skaudu, kad vienai tenka prižiūrėti mažylį ir sekmadieniais, kai tu ilsiesi. Aš labai norėčiau, kad sekmadieniais ir aš galėčiau labiau pailsėti. Gal galėtum bent dalį sekmadienio pabūti su mažyliu arba paprašome tėvų pagalbos ir praleiskime sekmadienį tik dviese, nes žinau, kad ir tau labai svarbus ir reikalingas poilsis?“ Vyras galėtų sakyti: „Aš be galo daug dirbu ir rūpinuosi buitimi ir man labai skaudu bei pikta, kai lieku neįvertintas. Norėčiau daugiau tavo pripažinimo ir įvertinimo. Nors sutinku, kad laiko su mažyliu praleidžiu ne tiek, kiek tu norėtum, bet sekmadienio poilsio man labai reikia. Kaip galėtume išspręsti šią problemą? Suprantu, kad ir tu nori sekmadienį pailsėti. Gal tada sutarkime, kad pusę sekmadienio aš pabūsiu su mažyliu, o kitą pusę paprašykime tėvų pagalbos ir praleiskime jį tik dviese? Ar tau tai tiktų?“
Galėtų padėti klausimai: kaip aš galėčiau labiau suprasti, išgirsti savo sutuoktinį? Kokie jo(s) poreikiai nepatenkinti, kas kelia jam (-ai) pyktį? Ką aš galiu daryti kitaip, kad mano partneris (-ė) jaustųsi labiau patenkintas (-a), laimingesnis (-ė)? Ką mes abu galime daryti kitaip, kad jaustumėmės, augtume kaip pora, šeima, partneriai?
Pokyčiams reikia ruoštis iš anksto!
Dar iki mažyliui gimstant, poroms būtina mokytis atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis apie savo išgyvenimus, lūkesčius, poreikius, aptarti, kaip pasikeis šeimos gyvenimas, santykiai, kaip kiekvienas įsivaizduoja tuos pokyčius, kaip jie dalysis atsakomybe už vaiko priežiūrą, namų buities darbus. Kaip galės padėti vienas kitam, kaip palaikys vienas kitą, kaip kurs bendrumą, intymumą, gimus vaikui? Kaip spręs kylančius nesutarimus? Kuo daugiau poros kalbėsis, pažins vienas kitą, tuo lengviau bus, susidūrus su sunkumais, kai gimsta vaikas.
