Dažnai sakau, jog dabartinių vaikų vaikystė ir mūsų, o juolab mūsų senelių – skiriasi kardinaliai, ir, panašu, kad kuo toliau, tuo skirtumų praraja tik gilės. Jokiais būdais neturime atmesti technologijų naudos, juk jau turbūt legenda yra tapusi frazė: „tie, kam pavyks būti kūrybiškiems, lankstiems, tiems naujosios technologijos tik padės“. Ir tai yra visiška tiesa, nauji išradimai tik palengvina mums būtį, buitį bei darbus. Tam tikra prasme ir bendravimą.
Tačiau prieikime prie vaikų ir technologijų pasaulio. Čia slypi kiti pavojai. Jei pažiūrėtume statistiką, beveik pusė, jei ne daugiau, jauno amžiaus vaikų stuburas turi iškrypimų, dažnai šalia to kaip geriausi draugai į parankę įsikibę keliauja tingumas, apatija. Kai iš esmės žmogus yra fiziologiškai sutvertas kasdien judėti. Ir čia mes kalbame apie sveikatą, raumenų mobilumą, lankstumą, kaulų tvirtumą, laikysenos formavimąsi, kuriai kritiškai svarbus vaiko amžiaus tarpsnis iki suaugusio žmogaus.
Tai kur problema?
Kaip jau pokalbio pradžioje kalbėjomės apie kartų skirtumus, tai vieną jų labai norėčiau paminėti kaip pirmąjį, ir, bene, svarbiausią. Jokiais būdais negalime absoliutinti, tačiau iš tiesų nemaža dalis vaikų praleidžia prie mobiliųjų įrenginių. Ir tai nuostabu, kad naujoji karta yra begalinai žingeidi, gebanti apdoroti didelį kiekį informacijos, suprasti naujus dalykus gana greitai. Tačiau šioje vietoje matau kitą didžiulę problemą tarp vaikų – kūno sąstingio, judėjimo trūkumo problemą. Antroji, ne ką mažesnė problema yra stygius gyvo bendravimo. Iki šiol su nostalgija dažnas mūsų kartos suaugusiųjų pasidalina vaizdais, kaip vaikystėje grėbėme, ravėjome daržus, dūkome kaimuose. Dažnai šiuolaikinis vaikas šios pramogos nebeturi, natūraliai silpnėja ir kūnas, ir socialiniai ryšiai.
Kuo čia dėti šokiai?
Pasiimkime į rankas mobilųjį telefoną. Įsijunkime. Sekundžių greičiu vienas kitą keičia vis nauji ir nauji vaizdai, sukeliantys aštrius, stiprius naujus potyrius organizmui. Tai žadina smalsumą, bet tuo pačiu metu vaikams yra kur kas sunkiau save sąmoningai sukontroliuoti ir reguliuoti laiką įrenginiuose. Jei tėvai to padaryti negali, ar nenori, kas vyksta toliau? Organizmas gamina laikiną adrenalino ir oksitocino hormonus, pamažu, o kartais ir labai greitai formuojasi įprotis sėdėti prie ekrano ir gauti pasitenkinimą iš to. Įprotis tampa dažnai netaisyklinga, iškrypusia stuburo padėtimi sėdėti ir žiūrėti į telefoną. Pamažu dingsta socialiniai gebėjimai, kadangi gyvo bendravimo niekada neatstos virtualus.
Gyvas žmogus turi realias emocijas, jausmus, ko niekada neturės dirbtinis intelektas. Išvada viena- vaikams reikia įdomios, dinamiškos, juos įtraukiančios veiklos. Taip pat bendruomenės joje, ką visuomet ir akcentuoju. Mes, žmonės, pagal savo prigimtį jau natūraliai esame sutverti bendrauti. Žmogaus pirmapradė prigimtis nesikeičia šimtus metų.
Šokis tam yra puikus pasirinkimas. Šokyje telpa techniškumas, aktorystė, emocijų ir jausmų pasaulis, sportas. Ar dar daug sporto šakų tenka atrasti, kur susijungę į vieną gražią visumą du pasauliai – sporto ir meno? Užtenka įtraukti vaiką į veiklą ir viskas, pažadu, kardinaliai pasikeičia. Labai svarbu rasti sau tinkamą trenerį, ir ne tik pagal kvalifikaciją, tačiau pagal tai, kaip vaikas jaučiasi šokių salėje, kokia bendruomenė jį supa, aplinka ir kiti faktoriai. Tai, tikėtina, bus glaudus ryšys, todėl visuomet ir kaip trenerė, ir kaip mama, patariu ieškoti ne tik studijos, tačiau pirmiausia – mokytojo. Tai yra esmė.
Kas keičiasi vaikui pradėjus šokti?
Na, o čia naudų turime kaip iš gausybės rago. Pradedant tuo, kad kūnas stiprėja, tvarkosi medžiagų apykaita, gerėja ištvermė, bendras fizinis pasirengimas, lavinamas lankstumas bei stiprinami visi raumenys, tame tarpe ir nugaros bei pilvo preso, kas natūraliai itin gerina laikyseną. Viską galima ištaisyti, bet reikia pradėti. Žmogus gali išlavinti save ir savo kūną, su tuo reikia dirbti. Paslapties čia nėra, bet dažnu atveju reikia priminimo.
Juk įsitraukus į šokių pasaulį dažnu atveju, jei tam yra palanki terpė susikuria naujas draugų ratas. Sukuriama tarsi bendruomenė, ką kuriu ir pati savo studijoje ir kas dar labiau įtraukia vaikus, nes kaip kiekvienam žmogui, smagiausia ir vaikui eiti ten, kur tavęs laukia, paskatina.
Mūsų vaikus ypač dažniau reikia paskatinti ir parodyti, kad technologijų pasaulis yra nuostabus, bet realus pasaulis niekur nedingo ir nėra atšauktas! Ir jis teikia labai daug žavesio. O šiuolaikinės kartos vaikus, iš savo praktikos jaučiu ir matau, kad labiausiai veikia ne kalbos, o nukreipimas, parodymas, įkvėpimas, kad taip gali būti ir taip yra. Savo pavyzdžiu.
Ieva Gadišauskienė, „Lotus Dance“ studijos įkūrėja
