Ankstyvojo skaitymo ir modernios edukacijos entuziastė, tinklalaidės „Knygų startas“ vedėja ir festivalio visai šeimai „Vaikų knygų sala“ ambasadorė Medeina Andriulienė tiki, kad vaikams reikia pradėti skaityti dar gimdykloje. Nors Medeina nuolat domisi naujausiais tyrimais, susijusiais su vaikų ugdymu ir psichologija, prisipažįsta žinanti, kad išties nieko nežino, ir priduria: „Užauginti vaiką yra rimtas, kintantis, vis naujų iššūkių pamėtėjantis projektas. Tačiau dėl vieno esu tikra: vaikams būtina skaityti“.
Lapkričio 16–17 Medeina Andriulienė dalyvaus Vilniuje UNISECO literatūros mieste šurmuliuosiančiame festivalyje „Vaikų knygų sala“, kuriame tarp gausybės kitų renginių vyks pokalbis tema „Kaip rinktis knygas vaikams“. Pokalbis su festivalio ambasadore prasidės lapkričio 16 d. 15 val. Menų spaustuvėje veiksiančioje Mažylių erdvėje.
Su Medeina kalbamės apie ankstyvojo skaitymo svarbą, mylimiausias knygas ir leidinius, kurių vaikystėje trūko, bei šiuolaikiniams tėvams kylančius iššūkius.
Medeina, esate skaityti skatinančio projekto „Knygų startas“ bendraautorė. Šio sumanymo tikslas – užauginti Lietuvoje vaikų kartą, kurios skaitymo patirtis prasidėtų nuo pat pirmųjų dienų, skatinant skaityti šeimoje, padedant jauniems tėvams įsisąmoninti ankstyvojo skaitymo svarbą, suteikiant jiems reikalingų priemonių ir žinių. Tai atsispindi ir projekto šūkyje „Su kiekviena knyga – ūgteli karta“. Papasakokite, kaip sekasi šių tikslų siekti, ir kokias permainas ankstyvojo skaitymo srityje spėjote pastebėti.
Tikrai nesu šio projekto autorė (šypsosi). Jį įsteigė Martyno Mažvydo biblioteka ir nuostabios jos specialistės, kurios valstybiniame darbe dirbo taip, kad ir privatus sektorius galėtų pavydėti. Labai džiaugiuosi, kad jos mane pasikvietė vesti „Knygų starto“ tinklalaidės.
Savo vedamoje tinklalaidėje „Knygų startas“ iki šiol kalbinote ne tik mamas, ankstyvojo ugdymo ir skaitymo specialistes bei pedagoges, bet ir psichologes, neuromokslininkes. Kokie su ankstyvuoju skaitymu ir jo svarba susiję faktai, statistika jus labiausiai nustebino?
Kiekvienas specialistas stebino ir leido į skaitymą pažiūrėti vis naujai. Turbūt esminis momentas tas, kad skaitymas – tikra magija, nes tai NĖRA vien skaitymas. Skaitymas su vaikais, visų pirma, yra ramybės ir ryšio kūrimas. Vaikai atsipalaiduoja, jų kvėpavimas nurimsta, tampa ritmingas. Jie jaučiasi saugūs ir ramūs. Ir ne tik jie – tyrimai rodo, kad ir suaugusiesiems šis laikas terapinis, jei tik leidžiame sau tikrai panirti, o ne tik užsidėti varnelę. Šių dienų rykštė – stresas. Vis ieškome, kaip jį mažinti. Tyrimai rodo, kad skaitymas mažina stresą ir net padeda sureguliuoti kraujo spaudimą.
Kalbėdami apie knygas, skirdami nedalomą dėmesį vaikams, mes kuriame ir giliname savitarpio ryšį. Smegenys ir skaitymas – dar viena be galo įdomi tema. Kalbos raida, lavėjantis teksto ir pasaulio suvokimas – akivaizdi skaitymo nauda. Tačiau mūsų smegenys skaitant, mokantis skaityti ir kai mums skaito kiti, dirba gerokai giliau, nei tik kalbiniu lygmeniu.
Viename interviu pasakojote, kad kai kurie tėvai mano, jog maži vaikai dar nieko nesupranta, tačiau sakote, kad vaiką supažindinti su knygomis niekada nėra per anksti, nebent atvirkščiai – per vėlu: „Pradėti skaityti jau 1–2 metų vaikui gali būti per vėlu“. Kokios knygos, jūsų nuomone, tinkamiausios patiems mažiausiems skaitytojams ir kokie literatūros kūriniai jus pačią žavėjo vaikystėje?
Nenoriu sakyti, kad per vėlu, nes tikrai geriau vėliau, nei nepradėti skaityti! Visada geras laikas pradėti skaityti. Nėra blogų knygų, nes kiekviena knyga kuria laiką kartu. Tačiau, žinoma, puiku, jei renkamės turtingo žodyno, vizualiai gražias knygas – taip plečiame vaikų žodyną, ugdome jų supratimą ir turtiname jį vertingomis iliustracijomis.
Vaikystėje skaičiau viską, kas patekdavo į rankas. Žinoma, visą klasiką – miegodavau su A. Lindgren Ronja po pagalve. Mano laikais paveikslėlių knygos buvo retenybė, todėl anksti įgudau skaityti sudėtingesnes knygas. Pamenu, kad mylimiausia mokyklos užduotis ilgą laiką buvo vasaros knygų dienoraštis.
Esate dviejų dukrų mama, su vyru taip pat auginate du berniukus iš jo ankstesnės santuokos. Kiekvieno santykis su skaitymu skirtingas ir autentiškas. Natūralu, kad ne visi vaikai knygomis susidomi vienodai. Kaip padedate kurti jų santykį su literatūra, pamilti knygas?
Vaikams svarbiausia matyti tėvų pavyzdį, o mes su vyru skaitome labai daug. Taip pat manau, jog labai svarbu, kad skaitymas taptų įpročiu, todėl skaitome nuo pirmų gyvenimo dienų ir daug. Vėliau, kai vaikai paauga, svarbu atliepti jų interesus. Mūsų jaunesnis berniukas, pavyzdžiui, labai domisi Antruoju pasauliniu karu, todėl išnaršiau visą pasaulį ieškodama jam kokybiškos vaikų literatūros šia tema. Tada ir skaito visai kitaip, kai tema jam artima.
Jūs – ne tik knygų mylėtoja, bet ir rašytoja. 2022-aisiais pasirodė didžiulio skaitytojų susidomėjimo sulaukusi jūsų knyga „Nuo pirmo kąsnio“ (leidykla „Alma Littera“). Šioje knygoje dalijatės savo patirtimi, patarimais ir receptais tėvams, vaikus pradedantiems maitinti kietu maistu. Leidinį pristatote tokiais žodžiais: „Iš savo patirties žinau, kad primaitinimo pradžioje tėvams psichologiškai sunkiausia suprasti, kad vaikas turi ne pasisotinti, o susipažinti su maistu, naujais skoniais ir tyrinėti skirtingas tekstūras“. Išduokite paslaptį – ar vaikus supažindintant su knygomis galioja panašios taisyklės?
Tikrai galima pritaikyti šią taisyklę ir skaitymui (šypsosi). Pradedant skaityti esmė – ne puslapių skaičius, o atradimo džiaugsmas. Todėl knyga, visų pirma, turi būti mėgstamiausias žaislas. Mano dukros žino, kad greičiausias būdas gauti mano dėmesio – atsinešti knygą. Tada viską mesiu ir sėsiu kartu skaityti. Tai labai galingas įrankis motyvuoti vaikus, kuriems tas laikas kartu yra pats svarbiausias.
Ryšį su savo vaikais kuriate skaitydama, daug laiko praleidžiate knygų apsuptyje. Taip susipažįstate su naujausia vaikų literatūra. Ar yra knygų, kurias perskaičius vaikams pajaučiate baltą pavydą – pagalvojate, kad vienos ar kitos knygos trūko jūsų vaikystėje?
Kaip tik minėjau, kad labai trūko paveikslėlių knygų. Dabar sunkesnis kitas darbas – ne rasti knygą, bet atsirinkti iš jų gausos. O aš gal ne tiek pavydžiu, kiek džiaugiuosi, kad galiu kartu su jomis atrasti. Skaitymas mane vis dar džiugina kaip vaiką, negaliu nustoti galvoti ir kalbėti apie perskaitytą knygą. Beje, tyrimai rodo, kad net ir mūsų smegenų centrai dar būna aktyvūs kurį laiką jau perskaičius knygą.
Šiais laikais labai naudingos situacinės knygelės, tokių seniau tikrai nebuvo. Jos padeda ir tėvams, ir vaikams pasiruošti įvairiems gyvenimo įvykiams ar pokyčiams. Taip pat ir ugdymo medžiagos dabar yra gerokai daugiau – gražesnės, įvairesnės. Šiais laikais vaikus mokyti yra daug lengviau.
Esate netrukus prasidėsiančio festivalio „Vaikų knygų sala“ ambasadorė. Šiemet festivalio renginiai ir pokalbiai bus susiję su cenzūros tema, kvies ne tik pažinti įvairiais laikotarpiais draustas knygas, bet ir įsitikinti, kad kai kurioms knygoms perskaityti reikia drąsos. Ar prisimenate knygas, kurios buvo vienaip ar kitaip „draudžiamos“ jūsų vaikystėje, paauglystėje?
Oi ne, ačiū Dievui, galėjau skaityti viską, apie cenzūrą mokiausi jau tik kaip apie praeities reliktą. Tėvai ne tik leido, bet ir ragino skaityti viską. Tokio pat požiūrio laikomės ir su savo vaikais. O mane vaikystėje tikrai sukrėtė knygos, kurios buvo išleistos esant vienokiai ar kitokiai priespaudai. Tokios temos, manau, ypač aktualios, svarbios ir paveikios paauglystėje.
O kokioms knygoms perskaityti prireikė drąsos, brandos, tinkamo laiko?
Gailiuosi vieno – kad mokyklinė skaitymo programa labai ribota, vis dar absoliučiai neatliepia pasaulio tendencijų ir net nepadengia tikrosios plačiosios klasikos. Todėl labai džiaugiuosi, kad šiandien turiu galimybę jau pati atsirinkti vertingą literatūrą. Labai norėčiau, kad ši situacija keistųsi.
Socialiniame tinkle „Instagram“ aktyviai dalijatės ne tik savo šeimos kasdienybe, bet ir kalbate vaikų ugdymo, skaitymo skatinimo temomis. Nepaisant to, kad šiuo metu turite daugiau nei 30 tūkstančių sekėjų, esate minėjusi, kad pradžia nebuvo lengva. Tikiu, kad mūsų interviu gali skaityti žmonės, svajojantys ką nors pradėti, tačiau nedrįstantys. Papasakokite, kokie ribojantys įsitikinimai jus lydėjo, ir kaip pavyko jų atsikratyti?
Visada jaučiau stiprų apsimetėlio sindromą (impostor syndrome), tačiau kartu tėvai mane užaugino taip, kad vertinčiau visas galimybes ir semčiau gyvenimą pilnomis saujomis. Taip ir einu per gyvenimą – truputėlį neužtikrintai, tačiau su didžiuliu alkiu ir godumu gyventi. Nežinau, ar to tikrai galima išmokyti. Su vyru vis pakalbame, kad mūsų vaikai auga jau visai kitaip, nejausdami jokio trūkumo, todėl vis pasvarstome, ar turės jie tokį patį alkį. Laikas parodys. O svajotoją nuo darančiojo skiria tik vienas žingsnis – darbas. Todėl tikrai tikiu, kad tiems, kurie stengiasi, sekasi.
Minėjote, kad šiandien jus labiausiai džiugina tai, kad pavyko suburti bendruomenę, o jus dažnai pasiekia klausimai apie knygas ir vaikų ugdymą – vadinasi, tėvams šios temos nuoširdžiai rūpi. Neseniai ir pati tapau mama. Iš vyresnės kartos atstovų išgirstu, kad šiuolaikiniams tėvams vaikus auginti daug lengviau: vystyklų nebereikia skalbti rankomis, galime įsigyti patogių nešioklių, išmanių lopšių ir kitų priemonių, palengvinančių vaikų priežiūrą, ir pan. Ką apie tai manote jūs? Su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikiniai tėvai, kokius klausimus jums užduoda dažniausiai?
Kažkada apie tai kalbėjau su mama ir ji mane nustebino: pasakė, kad, jos manymu, šiandien auginti vaikus yra daug sunkiau. Dėl informacijos gausos ir prieštaringų nuomonių, dėl įvairiausių pavyzdžių ir tariamai tobulų gyvenimų socialiniuose tinkluose. Nors tikrai dėkoju visatai už visus šių laikų palengvinimus, iš dalies sutinku su ja – šiandien tame triukšme labai lengva pasiklysti, ypač jei nelabai domiesi. Mamos kaltė gali tapti nuolatiniu palydovu, užtemdančiu šviesiausias akimirkas. Todėl svarbiausia šiais laikais, tikiu, girdėti savo vidinį balsą. Domėtis, gilintis, tačiau galiausiai atsisėsti ir ramiai nuspręsti: „O kas svarbu man ir mano šeimai?“. Nes išties geriausi pasirinkimai juk tie, kurie mums teikia vidinę ramybę.
Stengiuosi savo Instagrame neprisidėti prie triukšmo. Visada rodau tikrą realybę, stengiuosi nuraminti tėvus ir duoti jiems praktinių įrankių, jei jie norėtų ką nors daryti taip kaip aš.
O man tai mano džiaugsmo erdvė. Pagal išsilavinimą esu žurnalistė ir rinkodaros specialistė, todėl kasdienybėje pritaikau savo žinias, tačiau kartu galiu išlaisvinti kūrybiškumą ir susijungti su panašiai mąstančiais žmonėmis. Gyvenu nuostabiame burbule, kuriame žmonės ugdo savo vaikus, kuria prasmingus ryšius, skaito ir smalsiai domisi pasauliu.
Interviu parengė Lina Simutytė.
Literatūros festivalį „Vaikų knygų sala“ organizuoja VšĮ „Mokyklų tobulinimo centro“ įkurta literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Daugiau informacijos.
