„Nebenoriu į mokyklą!“ Kai kurie tėvai tokį sakinį išgirsta tik tada, kai jų vaikas jau ilgą laiką kenčia nuo patyčių. Tačiau pirmieji ženklai būna subtilesni: pasikeitusi nuotaika, užsisklendimas, staigūs emociniai protrūkiai, nerimas prieš einant į mokyklą.
„Patyčios jau seniai neapsiriboja vien fizine mokyklos ar būrelių erdve, po pamokų klasiokai gali susitikti bendrame pokalbių kanale, kompiuteriniuose žaidimuose, paviešinti asmeninę informaciją tam tikros grupelės privačiuose pokalbiuose ar pasidalyti tūkstančiams vartotojų prieinamuose socialiniuose tinkluose“, – sako Vaikų linijos kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė.
Ir nors skaitmeninis pasaulis suteikia daugybę galimybių, bet kartu jis atveria duris ir skaudžioms patirtims apie kurias vaikai ne visada drįsta pasipasakoti suaugusiesiems. E. Tamulionytė teigia, kad tėvams dažnai kyla ne tik klausimas, kaip padėti savo vaikams saugiai naršyti internete, bet ir kaip suprasti, kas vyksta jų ekranuose.
„Dalis tėvų nedaug domisi, ką vaikai veikia ekranuose – tiek kalbant apie smagias veiklas, tiek apie iššūkius. O patys vaikai irgi turi mažiau pasitikėjimo, kad elektroninių patyčių atvejais suaugusieji galės padėti – jie baiminasi, kad vietoje realios pagalbos bus tiesiog uždrausta naudotis internetu, arba kad tėvai nesupras technologijų ir neturės įrankių jiems padėti“, – pasakoja pašnekovė.
Patyčių internete formos paauglių akimis
Bendraudami su Vaikų linijos savanoriais paaugliais – Patarėjų komanda – girdime, kad kai kurie suaugusieji vis dar mano, jog piktas komentaras internete – nieko tokio. Tačiau patys paaugliai tvirtina, kad elektroninės patyčios žeidžia lygiai taip pat skaudžiai, kaip ir užgauliojimai mokyklos koridoriuose. Vaikų linijos Patarėjų komandos nariai pastebi, jog šis reiškinys paplitęs socialiniuose tinkluose, forumuose, žinučių programėlėse – visur, kur bendrauja vaikai.
Paaugliai vardija įvairias elektroninių patyčių formas:užgaulūs komentarai ir įžeidžiančios žinutės, gėdingų nuotraukų ar vaizdo įrašų viešinimas be sutikimo (ar grasinimas tai padaryti) – pavyzdžiui, slapta darytų kadrų iš pamokų platinimas bendraklasių pokalbių grupėse. Pasitaiko atvejų, kai klasiokai prikuria iš bendraklasių nuotraukų memų ar perdirbtų vaizdo įrašų ir viešai šaiposi. Taip pat paaugliai dažnai mini apsimetinėjimo formas, kai sukuriama netikra socialinio tinklo paskyra kito vaiko vardu ir iš jos prirašinėjama nebūtų dalykų, siekiant sugadinti reputaciją.
Neretai tokie patyčių epizodai vyksta net ten, kur turėtų galioti taisyklės – pavyzdžiui, dalijamasi nuotolinės pamokos ekrano nuotrauka klasės pokalbyje, ir net jei jame yra mokytojas, patyčių iniciatoriai vis tiek jaučiasi nebaudžiami.
Kodėl vaikai nepraneša apie patyčias?
Nors patyčių formos virtualioje erdvėje įvairios ir skaudina taip pat smarkiai, kaip ir akis į akį vykstančios patyčios, vaikai dažnai apie jas nepasako suaugusiesiems. Diskutuodami Vaikų linijos Patarėjų komandos nariai išskyrė tokias priežastis:
- Baimė, kad suaugusieji nesupras. Vaikai neretai nepasitiki suaugusiųjų reakcija – bijo, jog problema bus nuvertinta. Anot Patarėjų, tėvai ir mokytojai, kurie patys neaugo socialinių tinklų laikais, gali numoti ranka: „Čia juk tik piktas komentaras…” – toks nuvertinimas atgraso vaikus ieškoti pagalbos.
- Neaišku, į ką kreiptis. Pasibaigus pamokoms galima užverti mokyklos duris ir tarsi palikti ten vykstančias patyčias. Tačiau elektroninės patyčios nesibaigia už mokyklos ribų. Paaugliai dalijasi patirtimi, kad pasakius mokytojui apie virtualias patyčias, galima išgirsti: „Nieko nepadarysi, susitvarkykite patys”. Tokiais atvejais vaikas pasijunta nežinantis, kas apskritai gali jam padėti – mokykla nusišalina, o tėvai gali nesuprasti technologijų.
- Baimė, kad bus dar blogiau. Daug vaikų tyli, bijodami skriaudėjų keršto. Jie baiminasi, kad patyčias sukėlęs bendramokslis sužinos, jog nukentėjęs vaikas kreipėsi į suaugusiuosius, ir tuomet ims tyčiotis dar žiauriau.
- Vaikui pačiam kyla abejonės dėl „pervertinimo”. Patyčias patiriantis vaikas dažnai savęs klausia: gal per stipriai sureagavau? Gal iš tiesų tai tik nekalti juokai? Toks savęs kaltinimas sustiprina uždarumą. Jei aplinkiniai irgi linkę sumenkinti problemą, vaikas ima ir pats ja netikėti, todėl nutyli patirtą skriaudą.
- Bloga ankstesnė patirtis. Patarėjai pasakoja, kad ne vienas vaikas matė ar patyrė, kaip suaugusieji reagavo netinkamai – todėl dabar nepraneša. Pavyzdžiui, tėvų ar mokytojų reakcija buvo labai audringa, jie nepasitarę su vaiku aiškinosi situaciją sukeldami viešą skandalą. Kiti vaikai kaip tik stokoja atidaus suaugusiųjų situacijos tyrinėjimo ir patys sulaukia kaltinimų: „Kam prisiprašei? Pati kalta, kam dėjai tokią nuotrauką”. Tokios patirtys gali skaudinti ne mažiau nei pačios patyčios, todėl vaikas antrąkart vengia kreiptis pagalbos.
Dėl šių priežasčių daugybė elektroninių patyčių atvejų lieka paslėpti nuo suaugusiųjų akių. Vaikai užsisklendžia, kenčia patyčias vieni, bijodami arba netikėdami, kad suaugusieji jiems iš tiesų padės.
Kovo 17 d. 18 val. Vaikų linija kviečia tėvus ir ugdytojus į nemokamą nuotolinę kampanijos BE PATYČIŲ paskaitą „Elektroninės patyčios: kaip tėvai galėtų padėti vaikams?“ Paskaitą ves vaikų ir paauglių psichologė, Vaikų linijos savanorių mokytoja dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė ir kampanijos BE PATYČIŲ koordinatorė Eglė Tamulionytė. Į paskaitą būtina registruotis.
Lektorės pasakos, kaip suprasti, kad jūsų vaikas patiria elektronines patyčias, net jei apie tai nekalba? Kaip atkurti pasitikėjimą ir apsaugoti vaiką nuo elektroninių patyčių ar jų pasekmių. O gal jūsų vaikas yra patyčių šalininkas? Kaip tuomet išlikti atidžiu suaugusiuoju ir suteikti pagalbos.
