Atrodo, kad filologės Gretos Janavičienės kelias buvo pažymėtas iš anksto. Tada, kai prieš 16 metų dar būdamistudentai, su būsimu vyru Mariumi stabtelėjo prie pakelėje stovinčio berniuko nusprendę jį pavėžėti. Šiandien prie jūros gyvenanti šeima augina dvi savo dukras Augustę ir Izabelę, globoja dar nė trejų neturintį Emilį ir į savo namus laikinai globai priima vaikus, kuriems labiausiai reikia šilumos ir meilės.
Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje tėvų globos netekusius vaikus globojo 3289 globėjai, 241 budintis globotojas ir 56 šeimynos. Gretos ir Mariaus Janavičių šeima yra viena iš jų.
Dar daugiau – šeima sutiko dalyvauti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai” rengiamoje fotosesijoje. Taip pat – garsiai kalbėti apie tai, kad itin trūksta ir budinčių globotojų, kurie laikinai, jei šeimoje įvyksta krizė, rūpinasi vaikais, ir nuolatinių globėjų, kurie vaikus užaugina iki pilnametystės.
„Globa nėra baubas, kiekvienas vaikus mylintis žmogus gali tapti globėju, reikia tik gerai viską apsvarstyti, pasiryžti ir paskambinti į artimiausią globos centrą“, – sako G. Janavičienė.
Jos šeimos nuotrauką jau visai netrukus bus galima pamatyti fotografo Artūro Morozovo fotografijų parodoje-manifeste „Tada, kai pamačiau Tave”. Ji nuo vasario 6 dienos bus simboliškai atidaryta Tado Kosciuškos gatvėje, 3 numeriu pažymėtame name – iki 1990 metų buvusioje internatinėje mokykloje, o šiandien – parodų erdvėje, kurioje istorija pristatoma ne tik kaip fiksuota praeitis, bet ir kaip mūsų apmąstoma ir tebekuriama realybė.
G. Janavičienės šeimos istoriją išklausė ir užrašė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Greta, jūsų apsisprendimo globoti vaikus istorija primena filmą. Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo?
Ne kartą jau pasakojau šią istoriją. Šiandien galbūt būtume kitaip pasielgę, o tada su būsimuoju vyru buvome dar visai jauni, studentai. Važiuodami netoli Kauno, pamatėme pakelėje stovintį berniuką. Lijo, jis stovėjo vienais marškinėliais, su futbolo bateliais, visas šlapias stabdė mašinas. Paprašė pavežti iki autobusų stoties. Bevažiuodami įsikalbėjome, paaiškėjo, kad berniukas pabėgo iš vaikų namų ir keliauja pas vyresnįjį brolį, atrodo, į Šiaulius. Berniuko pasakojimas mus sukrėtė, jis buvo dar nedidelis, gal dešimties, bet jau toks savarankiškas. Turbūt tuose vaikų globos namuose jam nebuvo labai lengva, kad iš ten bėgo… Šiandien aišku, kad turėjome paskambinti policijai, o tuomet berniuko pasakojimas mus taip sukrėtė, kad pirmiausia jį nuvežėme į piceriją, pamaitinome, o paskui įsodinome į autobusą. Įdaviau jam savo telefono numerį ir paprašiau, kad paskambintų, kai pasieks tikslą. Mums paskambino brolis, išbarė: „Ką sau galvojate, reikėjo policiją kviesti!” Brolis buvo gal daugiau kaip dvidešimties. Nežinau, kaip toliau susiklostė to berniuko likimas. Mes, baigę mokslus, išvykome į užsienį. Grįžome tik neseniai, bet jau tada apsisprendėme ir vienas kitam pažadėjome: jei tik galėsime, jei tik turėsime sąlygas, padėsime tokiems vaikams.
Ir jūsų pažadas tapo realiais darbais…
Dešimt metų gyvenome Anglijoje, galvojome ir ten apie globą, tačiau neturėjome sąlygų. Į Lietuvą grįžome prieš ketverius metus, įsikūrėme pajūryje. Šalia yra mama, brolio šeima – tokia maža bendruomenė. Kai grįžau, akis užkliuvo už skelbimo, kviečiančio tapti globėju ir išklausyti GIMK mokymus. Baigiau vienus, paskui – išplėstinius, kad galėčiau tapti budinčia globotoja. Klaipėdos rajonui manęs anuomet neprireikė, tačiau susisiekė globėjų ieškantys kito rajono specialistai. Ką tik gimęs kūdikėlis buvo paliktas ligoninėje. Kadangi vaikelis turėjo sveikatos problemų, niekam jo nereikėjo, laukė tiesus kelias į vaikų globos namus.
Išties, gyvendamas savo burbule net nesuvoki, kad yra ir kitoks gyvenimas. Kad egzistuoja vaikai, kuriems tiesiog nepasisekė, jie nekalti, kad gimė aplinkoje, kur nėra reikalingi.
Laikinoji globa yra tarsi tarpinė stotelė, iš kurios vaikai pajuda toliau. Viena, kai jie pabūna dvi, tris dienas, tačiau kas kita, kai jūsų namuose gyvena metus. Kaip tvarkotės su savo jausmais?
Išties, esame tarpinė stotelė. Kai šeima išgyvena krizę, ir vaikai joje nebegali būti, vaikų teisių specialistai pirmiausiai ieško giminaičių, kaimynų, žmonių iš vaikams pažįstamos aplinkos. Jei tokių neatsiranda, kreipiasi į mus. Klaipėdos rajone esame vos trys budintys globotojai, labai jų trūksta, įdarbintų ir daugiau. Kai su mumis susisiekia, informacijos apie vaiką gauname nedaug – sužinome tik amžių ir kada atveš. Būna, atveža ir po dviejų valandų. Tada pažindiniesi, kalbiesi. Vaikai dažniausiai sutrikę, išsigandę, pirmiausia norisi juos apkabinti, nuraminti, kad geriau pasijustų.
Mūsų darbas – neapibrėžtas, vaikas pabūna labai įvairiai. Kartais – dieną, kelis mėnesius, bet gali likti ir metams ar daugiau. Be abejonės, atsiranda prisirišimas, tačiau jau per mokymus esame supažindinami, kaip susidoroti su išsiskyrimu. Keistas jausmas, kai namai ištuštėja, bet ypač padeda žinojimas, kad vaikas grįžta į geresnę aplinką, nei buvo, kad tėvų situacija pagerėjo, susitvarkė, ar vaikui randami globėjai. Tai – sėkmės istorijos.
Kodėl vaikai paimami iš šeimų? Kas nutinka? Ar galite pasidalinti?
Istorijos – pačios įvairiausios. Dažniausiai vaikai atvyksta, kai tėvai jais nebegali pasirūpinti dėl turimų priklausomybių. Tačiau negali pykti, jie gyvena tarsi užburtame rate – seneliai vartojo, pagimdė vaikus, kurie vartoja, tie pagimdė vaikus, kurių gyvenimas nežinia kaip pasisuks. Institucijoms kartais pavyksta nutraukti šį baisų ratą, galime tikėtis, kad vaikai priims geresnius sprendimus nei jų tėvai.
Ar į jūsų namus patekę vaikai pajunta pasikeitimą, lengvai priima kitokį gyvenimą ir jo taisykles?
Atvykę vaikai dažnai būna tokie sutrikę ir išsigandę, kad net nenori priimti naujos realybės – čia tvarkinga, švaru. Jie sako: „Mes irgi visko turime, ko tik mums reikia!” O vėliau, manau, jiems svarbu diena iš dienos matyti nuoseklumą, reikia šilumos, dėmesio, rutinos, kasdienio maisto, laiku nueiti miegoti. Pastebiu, kad kai įsigyvena, po truputį nurimsta, pralinksmėja, jaučiasi geriau.
Name vaikams įrengėme atskirą kambarį. Per kelerius metus jau turėjome devynis globotinius. Nuo kelių dienų iki 16 metų amžiaus. Su vienais iš jų palaikome ryšį, apie kitus nieko nežinome, ypač jei vaikai buvo maži. Smagu, kai ryšys išlieka, gera žinoti, kaip jiems sekasi.
Turbūt nėra taip paprasta suvokti, kad vaikai savo tėvus myli, kokie jie bebūtų…
Esame visko matę – vieni vaikai pas tėvus nori grįžti, kiti – nenori. Kad ir kokie tėvai būtų, jie – jų tėvai.
Pas mus yra gyvenę paauglių, kurie buvo matę daug nepriežiūros, susidūrę su visokiais dalykais, tačiau jie sako tėvus mylintys, nes jie – viską leidžia. Nori parūkyti? Kodėl gi ne? Nenori eiti į mokyklą? Tai ir neik! Nesvarbu, kad nesirūpina, kad savaitėmis dingsta, tėvai tampa patogūs, nes viską leidžia. Ir staiga apsigyveni aplinkoje, kur egzistuoja tam tikros taisyklės, kur iš tavęs reikalaujama tam tikrų dalykų! „Man mama tai leistų”, – jie sako. Stengiamės tokias situacijas spręsti gražiai, be dramų. Ir niekas nevyksta nuo pirmosios dienos. Su vaiku susipažįsti, o tada jau: „Įdėk, prašau, lėkštę į indaplovę, juk matai, kad visi taip daro”. Jie labai ir neprieštarauja, taisyklių jiems netgi reikia. Su jaunesniais vaikais irgi panašiai. „Aš guluosi vėliau”, – sako. Bet mūsų namuose yra miego laikas ir ritualai prieš miegą. Kitaip nebus. O paskui žiūri, kad vaikas pailsėjęs, linksmesnis, jam patinka ir knygos, kurias skaitome prieš miegą.
Jūsų į paauglystę žengiančios dukros mato gražų pavyzdį. Ar jos padeda? Kaip įsitraukia į jūsų veiklą?
Augustė ir Izabelė jau didelės, mergaitės gimė ir augo Anglijoje, abi labai draugiškos, moka priimti kitus, prisiderinti. Kai šeimoje atsiranda naujas vaikas, jos aprodo namus, žaidžia, piešia kartu. Paskui gal kiek pabosta, ypač jei vaikas mažesnis. Be abejo, mažų konfliktų būna, tačiau mergaitės puikiai susitvarko. Jos didžiuojasi mūsų veikla, mokykloje net prezentaciją parengė apie mamos darbą.
Greta, ką pasakytumėte tiems, kurie norėtų imtis šios gražios misijos, tačiau nesiryžta?
Turbūt ne visiems ir reiktų tapti globėjais, esu susidūrusi su nutrūkusios globos atvejais, kai globėjai neištvėrė, atsisakė vaikų, o vaikai patyrė dar vieną traumą. Turi įvertinti savo galimybes, emocijas, daug domėtis. O kai esi pasirengęs, tiesiog imti ir daryti. Globos centruose dirba puikūs, savo darbą išmanantys, malonūs koordinatoriai, jie viską ir paaiškins. Ir tada galbūt atrasite save toje veikloje, gyvenimui suteiksite daug prasmės ir padėdami kitiems jausitės labai gerai.
