Turbūt visi tėvai nors kartą nusistebėjo, o gal ir susierzino, kai vaikas pamiršo atlikti namų darbus ar atidėliojo kambario tvarkymą. Tokie ir panašūs nutikimai verčia tėvus galvoti, ar vaikas taip elgiasi tyčia, o gal problema slypi kur nors giliau? Diskusijoje „Vaiko koncentracijos stoka ir užmaršumas. Kada natūralu, o kada reikia sunerimti?“ vaiko teisių gynėja Gerda Laurinavičienė kartu su biologijos mokytoju iš Pagirių gimnazijos Tedu Laurinaičiu bei trijų vaikų tėčiu, gamtos darželio „Po smilgom“ bendraįkurėju Juozu Dapšausku ieškojo atsakymų, kodėl atsakomybės, kurios mums, suaugusiems, atrodo lengvai įgyvendinamos, vaikui sudėtingos?
Vaikų, kuriems sudėtinga ramiai išsėdėti pamokoje, tvarkingai susidėti daiktus ar susitvarkyti kambarį vaiko teisių gynėjai pastebi nemažai. Dėl vaikui kylančių dėmesio koncentravimo iššūkių dažnai į vaiko teisių gynėjus kone kasdien kreipiasi ir nerimaujantys tėvai, ir mokytojai.
Koncentracijos stokos priežastys – kasdienybėje
Vaiko teisių gynėja Gerda Laurinavičienė tikina, kad dažnai negebėjimo sutelkti dėmesį priežastis – paprasta. „Dažniausiai priežastis galime suskirstyti į dvi dalis. Arba vaikui trūksta rutinos, rėžimo, arba vaikui užkrauta per daug atsakomybių. Šiais laikais dažnas vaikas šiais laikais turi ne ką mažiau įtemptą dieną nei suaugusieji. Kai kurie pasakoja, kad lanko penkis, šešis būrelius. Tad atsėdėję mokykloje, iškart lekia į kitas veiklas. Tampa labai sunku sukoncentruoti dėmesį“, – patirtimis dalinasi vaiko teisių gynėja G. Laurinavičienė.
Ypač daug sunkumų susikoncentruoti ir nepamesti susidomėjimo biologijos mokytojas iš Pagirių gimnazijos Tedas Laurinaitis pastebi tarp penktokų: „Tačiau tai yra visiškai natūralu. Pažiūrėkime prie ko vaikas yra įpratęs: jis ateina iš darželio, pradinės mokyklos, kur užimtumas visiškai kitoks, veiklų apimtis gerokai mažesnė. O penktoje klasėje jis staiga gauna didelį krūvį, daug naujų pamokų, daug skirtingų mokytojų.“
O kad iš vaikams būdingo išsiblaškymo mažieji lengviau išaugtų, T. Laurinaitis tėvams pataria rutinos vaikus mokyti dar vaikystėje. Esą mokykloje vaikui – ir taip atitenka didelės atsakomybės: išsėdėti pamokoje, klausytis mokytojo, mokytis ir paruošti pamokas.
Už laiku atliktus darbus – atlygis
Kad rutinos vaikams reikia, sutinka ir trijų vaikų tėtis bei lauko darželio „Po smilgom“ bendraįkūrėjas Juozas Dapšauskas. Tačiau jis tikina, kad ribos skirtos ne įkalinti vaiką, o leisti jam saugiai eksperimentuoti, klysti ir mokytis. Viena iš ribų Juozo šeimoje – pirmiausia atliekami darbai, paskui įteikiami apdovanojimai: „Turbūt esu griežtesnis tėvas nei mano žmona. Todėl avansu apdovanojimų neduodu. Pirmiausia vaikai turi įgyvendinti susitarimus: indų plovimai, šiukšlių išnešimai. O po darbų – išpildomas jų noras.“ Anot trijų vaikų tėčio, tai padeda mažiesiems sėkmingiau susikoncentruoti ir neatidėlioti darbo.
Atlygiu už pastangas neatidėlioti atsakomybių vaiko teisių gynėja G. Laurinavičienė vadina ir telefoną arba kompiuterį. Anot pašnekovės, išmanieji įrenginiai trukdo vystytis jauno žmogaus dėmesio koncentracijai, tad itin mažiems vaikams išmanieji įrenginiai išvis turėtų būti apriboti, o vyresniems gali tapti paskata neatidėlioti ir nepamiršti savo atsakomybių: „Telefonas – tai privilegija, o ne būtinybė. Tad kasdienybėje skatinkite sąmoningą bendravimą gyvai su šeima, su draugais.“
Siūlo vaikams palikti vaikystę
J. Dapšauskas su žmona augina septynerių, devynerių ir dvylikos metų vaikus. Visi trys auga itin skirtingai, mat vaikystėje lankė gamtos darželį, tačiau išėjo į skirtingas mokyklas: du sūnūs mokosi lauko mokykloje, dukra – valstybinėje.
Trijų vaikų tėtis pasakoja, kad susiduria su dilema. Mat būtent į valstybinę mokyklą einančią dukrą tenka dažnai raginti neatidėlioti atsakomybių: „Pažymiai jos puikūs, bet tenka spausti, kad padarytų namų darbus. Ir aš pats kartais suabejoju, ar to reikia? Ar tai duos naudos? Galiausiai ji padaro namų darbus, bet gal pažymiai nebūtų prastesni, jei tų namų darbų nepadarytų?“
Pedagogas T. Laurinaitis tikine, kad namų darbų neišvengsime, o su šia ar kitomis panašiomis atsakomybėmis apsiprasti ir jų nebeatidėlioti kai kuriems vaikams, esą gali prireikti ir visų dvylikos metų mokykloje. Tačiau dėl to nerimauti ar piktintis dėl vaiko užmaršumo, anot mokytojo, neverta: „Vaikai yra skirtingi ir priimti reikia tai kaip duotybę, reikia ieškoti būdų, kaip padėti visiems.“
Tad vaiko teisių gynėja G. Laurinavičienė pirmiausia tėvams pataria sumažinti savo pačių lūkesčius. Esą dažnai tenka išgirsti tokias frazes kaip: „kiek jam galima kartoti“, „pasakiau šimtą kartų, bet vis tiek nepadarė“. Anot pašnekovės, vaikui užduotys, kurios suaugusiam žmogui savaime suprantamos ir lengvos, gali pasirodyti pernelyg kompleksiškos ir jis nė nežinos, nuo ko pradėti.
„Kartais suaugusieji iš vaiko tikisi tiek pat, kiek ir iš savęs. Tačiau penkiametis dar neturi tokių įgūdžių. Jis domisi aplinka, kuri jį supa, todėl natūralu, kad iš pradžių gali nė neišgirsti, kas jam sakoma, ko prašoma“, – pastebi vaiko teisių gynėja.
Diskusiją „Vaiko koncentracijos stoka ir užmaršumas. Kada natūralu, o kada reikia sunerimti?“ žiūrėkite Vaiko teisių YouTube kanale.
Kilus klausimams, kviečiame žmones pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.
