Prieš ketverius metus fotografė Juliana Murasova pradėjo asmeninį, bet universaliomis temomis kalbantį kūrybinį projektą, gimusį iš motinystės patirties. Nuo pirmųjų žingsnių su fotoaparatu ir kupino prieštaravimų žvilgsnio į pasikeitusį kūną iki šių dienų, kai projektas „Born a Woman. Became a Poem“ atgimsta nauju pavidalu, šis kelias atspindi daugelio moterų vidinius virsmus.
Kūnas po gimdymo – ne defektas, o stebuklas
Juliana pasakoja, kad pirmasis projekto etapas prasidėjo tuo metu, kai laukėsi pirmagimio. „Išgyvenau daug prieštaringų jausmų savo kūno atžvilgiu. Jis keitėsi, ir aš vis labiau pradėjau jo gėdytis. Norėjau sugrįžti į buvusią save, tačiau supratau, kad tai nebeįmanoma. Moteris po gimdymo negrįžtamai keičiasi.“
Toks sąmoningas supratimas virto galingu postūmiu pradėti fotografijų ciklą, kuriame moterys dalijosi savo kūniškomis istorijomis – be pagražinimų, be filtrų, su tikromis emocijomis. „Norėjau, jog moterys vėl pamilti save, nustotų gėdytis. Jų kūnai padarė tai, kas neįtikėtina – išnešiojo ir pagimdė gyvybę. Tai nėra kažkas, ką reikėtų slėpti ar taisyti – tai yra stebuklas“, – sako Juliana.
Motinystė – tai ne tik kūnas, bet ir psichologinis virsmas
Šiemet Juliana grįžo prie projekto su nauju požiūriu ir dar stipresniu noru kalbėti ne tik apie fizinius, bet ir apie emocinius pokyčius. Antrasis projekto etapas pasuko į vidų – moters psichologiją, jos santykį su savimi, partneriu, šeima.
„Motinystė keičia mus ne paviršiumi, o giliai – kūne, mintyse, santykiuose. Ji perrašo. Ne visada lengvai, bet nepaneigiamai“, – pasakoja menininkė.
Projektas nagrinėja ne tik mamos patirtį, bet ir tai, ką išgyvena tėvas. Tėvystė keičia vyrą, santykius poroje, kelia naujų iššūkių. „Norėjau į šią temą pažvelgti plačiau – kaip keičiasi šeimos dinamika, kokie jausmai, baimės, viltys kyla. Tai ne vienos moters kelias – tai šeimos virsmas.“
Kiekviena istorija – tai palaikymas kitai
Juliana neslepia, kad moterys gana lengvai atsivėrė ir dalijosi savo istorijomis. Dauguma jų – stiprios, jautrios, atviros. „Kiekviena istorija verta būti išgirsta. Nes kažkur kita mama dabar išgyvena tą patį – ir jai reikia išgirsti, kad ji ne viena“, – sako fotografė.
Ji tiki, jog atvirumas gydo. Ir ne tik tas, kuris išeina į išorę, bet ir tas, kuris sklinda iš kitų. Tai – tarsi nematoma pagalbos ranka, kurios kartais taip reikia, kai viduje – sumaištis.
Kai projektas tampa pagalba pačiai sau
Įdomiausia, kad šis projektas – ne tik apie kitas moteris. Jis labai asmeniškas pačiai Julianai. „Neseniai susilaukiau antro vaiko. Atrodytų, turėčiau gyventi tik motinyste. Bet, iš tiesų, patyriau daug įtampos – šeimos sunkumai, santykių krizės. Tuomet supratau – man pačiai reikia šio projekto. Jis – mano būdas išgyventi, suprasti, pasidalyti ir padėti sau.“
Motinystė – tai ne tik šviesios akimirkos, bet ir sudėtingi išbandymai. Ir kai apie juos kalbama garsiai, išnyksta gėda, vienišumo jausmas.
Įkvepianti motinystės kronika
Projektas „Born a Woman. Became a Poem“ yra daugiau nei fotografijos ciklas. Tai jautrus, galingas ir giliai žmogiškas pasakojimas apie tai, kaip motinystė formuoja, laužo, perrašo moterį.
Tai kvietimas sustoti, pažvelgti į save – ne per visuomenės lūkesčių prizmę, bet su meile ir supratimu.
Juliana Murasova savo darbu kalba tyliai, bet giliai. Ir kiekviena nuotrauka, kiekviena istorija šnabžda: „Tu esi ne viena. Ir tu esi verta meilės – tokia, kokia esi.“
