Ieva ir Rolandas – iš pirmo žvilgsnio ne ta pora, kurią tiktų apibūdinti žodžiais “santuoka, “šeimyninė idilė”, „kūdikis“ ar „jauki kasdienybė“. Juk dažnam tai – vis dar antonimai linksmo, nuotykių kupino gyvenimo, tikrai netinkantys dainininkės ir radijo bei TV laidų vedėjo šeimai.
Mamos meilė neturi ribų: istorija, kuri sujaudino pasaulį
Niekas netikėjo, kad jis gims, bet stebuklas įvyko
Ir dar – anksčiau, jei nepamiegodavau bent 8 valandų, būdavau nervinga. O dabar supratau, kad net ir 3 valandos miego yra nuostabus dalykas!
Mama tapai gana anksti, nors šiai dienai gimdyti jaunai – visai nemadinga. Kodėl nelaukei „tinkamo laiko“?
Manau poros gyvenime niekada neateis tokia akimirka, kad atsikėlus ryte užtikrintai galėtum pasakyti: „Na, brangusis, šiandien jau tikrai ta diena, kai esame pasiruošę turėti kūdikį”.
Visada galvosi, kiek dar mažai gyvenime pasiekei, kiek dar mažai pinigų uždirbai, dar nepasiruošusi aš, nepasiruošęs ir jis, namai – per maži kūdikiui, nedaug pasaulio mačiau ir t.t.
Manau, kad ne mes pasirenkame laiką, kada kūdikiui ateiti į šį pasaulį. Pats vaikas renkasi.
Vos susipažinus su tuomet dar būsimu vyru iškart supratau, kad noriu su juo kurti šeimą, su juo kartu auginti vaikus. Tad nebuvo ko ilgai laukti.
Žodyje „mama“ telpa neišpasakytai daug – būdvardžių, epitetų, veiksmažodžių, jausmų. Ką tu sudėtum į šį žodį?
Kantrybė, švelnumas, beribė meilė, rūpestis, amžina globa, tikėjimas gražia ateitimi, šeimos puoselėjimas, šeimos pavyzdys, gera nuotaika, pozityvumas.
Turbūt net ir kantriausios mamos kartais tą kantrybę kažkur pameta. Koks tavo slaptas receptas tada, kai jau nebežinai ko griebtis?
Tiesą sakant, tokių akimirkų retai pasitaiko. Bet kai nežinau ko imtis, pasiimu vaiką ant rankų, priglaudžiu prie savęs, ir vaikštau aplink namus ratais tol, kol sugalvoju, kaip čia rasti išeitį.
Štai ir lieknos figūros paslaptis! Daug vaikštau!
Vyrai ne ką mažiau nei moterys pasikeičia pasirodžius mažyliui, parodo tas savybes, kurių nemanei, kad turi. Ką nematyto parodė tavo antroji pusė?
Vyras nenustoja manęs stebinti kiekvieną dieną. Kartais žiūriu į jį, laikantį vaiką rankose, ir galvoju, kokius du nuostabius vyrus namuose turiu, kokia aš laiminga!
Per nėštumą su Rolandu daug kalbėdavomės – kaip čia bus, kai jau turėsim kūdikį namuose. Bet kad ir kaip svajotum, planuotum, pats gyvenimas dar labiau nustebina.
Vos gimus Motiejui, man buvo labai svarbu, kad tėtis būtų su mažyliu nuo pirmųjų akimirkų, ir jų draugystė prasidėtų kuo anksčiau.Ieva Mackevičienė
Vos gimus kūdikėliui, man buvo labai svarbu, kad tėtis būtų su mažyliu nuo pirmųjų akimirkų, ir jų draugystė prasidėtų kuo anksčiau.
Pamenu, pirmosiomis dienomis Rolandas mane nustebino, nes visada išlikdavo ramus -– bet kokiose situacijose. Tos ramybės iš jo ir mokiausi.
Džiaugiuosi ir vis gėriuosi, kad atranda naujų originalių žaidimų su vaiku. Tų žaidimų pati niekada nežaidžiu su Motiejumi, palieku juos tik tėčiui ir sūnui.
O kuo nustebino, stebina pats mažylis?
Oiiii! Mažylis stebina dar dažniau nei vyras. Galima juo stebėtis kiekvieną akimirką.
Mūsų Motiejus viską anksti pradėjo daryti: verstis ant pilvo, stovėti ant keturių, ropoti, šliaužioti, anksti atsistojo, anksti sudygo ir pirmieji dantys.
O labiausiai stebiuosi tuo, kad jis moka pats su savimi puikiai užsiimti – tuo labai džiaugiuosi.
Kokios tos akimirkos, kai žiūrėdama į du savo vyrus iš džiaugsmo, atrodo, apsiverkt gali?
Tokių akimirkų būna labai daug, sunku jas būtų išvardinti. Bet, manau, didžiausia šypsena ir džiaugsmas aplanko tada, kai matau kaip jie puikiai sutaria ir gražiai kartu moka leisti laiką.
Bent aš iki šiol niekaip negaliu susidoroti su vienu jausmu – kaltės. Ar tau tai pažįstama? Kada tu labiausiai pasijauti kalta?
Nebuvau apie tai pagalvojusi.
Iš tiesų, visą savo laiką skiriu Motiejui: daug žaidžiame, ilgai būname lauke, daug pramogaujame. Na, o kalta pasijaučiu tuomet, kai mažylis netyčia užsigauna, kai va dabar dantys dygsta ir nežinau kuo aš galiu jam padėti, kaip palengvinti tą skausmą.
Žinoma, kalta jausdavausi, kai palikdavau vaikelį net ir kelioms minutėms su savo mama, tėčiu, Rolandu, ar jo mama. Bet supratau, kad vaikas galbūt ir pats nenori nuolat būti tik su tavimi.
Bet šitas kaltės jausmas tik su laiku dingsta.
Kai turi savų vaikų, visai kitaip pažvelgi į savo tėvus. Ką, gimus mažajam, norėjai pasakyti jiems?
Pačiomis pirmomis dienomis, kuomet gimė Motiejus, mano mama buvo šalia manęs ligoninėje – viskuo padėjo, padėjo tiesiog mokytis būti mama.
Nuo pat pirmų minučių, pamenu, mamai kartojau: „Mamaaaa, iš tiesų mano gimtadienis nėra joks mano gimtadienis, tai visai ne mano, tai tavo šventė!”
Visada gerbiau ir be proto branginau savo tėvus, bet gimus kūdikiui, pačiai tapus mama, dar labiau pradėjau juos mylėti. Nes tik tuomet supranti, kiek tėvai turėjo stengtis, kiek turėjo ašarų išlieti, kiek turėjo rūpesčio įdėti, laiko, kad užaugintų mane.
Už tai mes visi Jiems esame dėkingi!
Pabaigoje – trys dalykai, kurių norėtum palinkėti savo sūnui.
Tikėti savo tėvais, tikėti gyvenimu! Išlikti visada pozityviu! Ir nepamiršti, kad visada turės mane, savo mamą, kad ir kur bebūčiau, kad ir kiek metų jam būtų.
Nes mamos niekada nenustoja galvoti apie savo vaikus.
