Šį klausimą uždavėme portalo TavoVaikas.lt bičiulėms ir sulaukėme pačių įdomiausių atsakymų.
Tik perskaičius šį klausimą, iš karto kilo atsakymas – NEBEBIJOČIAU. Gimus pirmajam vaikui (turbūt iš noro būti tobulai visus vaiko poreikius tenkinančia mama, nes iki nėštumo ir gimdymo įsivaizdavau, kad tokia ir būsiu, tik tuomet nekilo klausimas – KAIP?), atsirado įvairiausių ir net pačių kvailiausių baimių. Pradedant nuo baimės paimti vaikelį į rankas (galbūt dėl to, kad pirmasis gimęs vaikas – ankstukas; greičiausiai gąsdino tas mažumas), nes galiu ne taip paimti, užgauti ar išmesti… Laikydavau vaikelį įtempusi kiekvieną raumenį ir apgalvodama kiekvieną judesį… Baimė, kad vaikas valgo nepakankamai, o aš nesuprantu, kad jis neprivalgęs… Čia bėda turbūt ta, kad vaiką maitinau nutrauktu pienu (dėl to, kad visi sakė, kad mano krūtinė dėl įtrauktų spenelių netinka maitinimui krūtimi; dabar jau kyla klausimas – ar tikrai yra tokių mamų, kurios negali maitinti krūtimi?), ir nori nenori skaičiuodavau visus išgertus lašus… Toliau – baimė vežti vaiką į lauką, nes o kaip jį aprengti? Man tai šilta, o jam? Juk gali sušalti, susirgti… Baimė kartu važiuoti į prekybos centrus – matydama kitas mamas su visiškai mažyčiais kūdikiais, stebėdavausi, kaip jos nebijo? Taigi tiek įvairiausių ligų aplinkui, kurios gali „imti ir užpulti“. Toliau buvo baimė, kad esant lauke vaikas įkiš purvinas rankas į burnytę ir tada jau bakterijos, kirminai ir visi kiti „velniai“ užpuls. Auginant pirmą vaiką, reikėjo pačiai susitvarkyti su visais šiais vidiniais demonais, pavadinimu “O kas, jeigu?..“ Todėl antram vaikui su manimi turėtų būti kur kas smagiau. Augindama antrąjį vaiką daugiau kliausiuosi širdimi, o ne protu!
**
Augindama antrą vaiką, neturėčiau išankstinio nusistatymo (savo susidėlioto), kad kūdikėlis tik miega, valgo ir kakoja. Mano pirmagimė buvo (ir vis dar yra) visiška nemiegalė, o aš buvau įsitikinus, kad ji pavalgius turi miegot, ir išvien ją migdydavau. Dabar reaguočiau paprasčiau, nemiega, vadinasi, jai nereikia, o ne skaičiuočiau miego minutes, kiek per parą išmiega. Dėl maitinimo: nebemaitinčiau su laikrodžiu, nes mano vaikas pavalgydavo per penkias – šešias minutes, o aš prisiskaičiusi patarimų, vis bandydavau tą laiką ištempti.
**
Neprisipirkčiau tiek daiktų iš anksto. Nors domėjausi, ko iš tikrųjų reikia, ir nepuoliau pirkti visko paeiliui iš rekomenduojamo naujagimio krepšelio, vis vien nemažai daiktų neprireikė arba prireikė neilgam. O kai ko teko vyrui pirkti paskubom lėkti iš gimdymo namų… Bet neturėdamas vaiko, nežinai, ko iš tikrųjų neprireiks. Neprireikė mums tiek palučių ir skudurėlių, kurių prisiruošiau besilaukdama, neperšlampamų paklotėlių lovytei, normalios vaikiškos lovelės (iki šiol mažylė miega prie mūsų lovos priblokuotoje lovytėje, tam panaudojome seną, iš antrų rankų pirktą, nupjovę jai kojas). Trumpam reikėjo nešynės (laimė, nekainavo labai didelių pinigų), nors iš pradžių labai pravertė, bet neilgai trukus teko atsisakyti dėl nugaros skausmų – na, čia kiekvienam asmeniškai. Pientraukio (nors ir minimas kaip būtinas prietaisas) prireikė kelis kartus, o nusitraukto pienuko beveik neteko panaudoti (sąžiningai ruošiau atsargas), nes retai palikdavau mažylę tėčiui/močiutei.
**
Pirmiausia – su mažyliu lankyčiau baseiną. Manau, tai labiau vaikutį užgrūdintų ir jis taptų atsparesnis virusams bei būtų drąsesnis aplinkoje. Antra, nelaukčiau metukų, o jau anksčiau pratinčiau prie puoduko reikalų. Manau, kad su mūsų pirmagimiu mes uždelsėm, o po to labai jau ilgai pratinom. Bet priprato. Trečia, samdyčiau auklę bent keletui pusdienių per savaitę. Šį laiką skirčiau kokių nors kursų lankymui, savęs tobulinimui. Gal ir savanaudiška, bet reikia gyventi ir dėl savęs.
**
Sūnui jau beveik penkeri metai, jis augo turėdamas daug laisvės, nebuvo nustatytos tam tikros ribos. Tai dabar jaučiasi – labai sunku su juo tartis ir t.t. Dabar auginčiau griežčiau, anksčiau leisčiau į darželį. Turėjau galimybę būti su juo iki 4 metų, tiek ir išnaudojau. Visai neskyriau dėmesio sau, visas dėmesys buvo tik vaikui ir truputį vyrui. pati apsileidau ir neskyriau sau laiko. Jei turėsiu kada nors kitą vaiką, tokių klaidų daugiau nedarysiu.
**
Auginu du vaikus – dukteriai šešeri metai, sūnui – 2,5 metų. Dukrytę labiau lepinau, mylavau, ant ranku nešiojau, glaudžiau. Sūnų auklėju kitaip. Jis vyras – jam mažiau skiriu rankų ir dėmesio. Mažiau jo pagailėdavau, atrodė, vyras tegul auga vyru, bus vyriškas, ne mėmė. Laiko atgal neatsuksiu, bet sūnus paaugo, praktiškai pats niekada neprieis, neprisiglaus, nepasiprašo ant kelių, kaip tai darydavo dukra. O man taip šito reikia! Sūnų auginu nubrėždama daugiau ribų, duktė turėjo daugiau laisvės, meilės ir t.t. Dabar visgi manau, nesvarbu, ar berniukas, ar mergaite – meilę atiduoti reikia visą, juk laikas taip greitai bėga.
**
Dukrytei dabar beveik 2,5 metų. Esu per mažai ribų nustačiusi, visiškai manęs neklauso, ignoravimas visiškas. Dar su vyru sunku sutarti dėl auklėjimo, pavyzdžiui, aš neduodu planšetinio kompiuterio, o tėvas duoda penkis kartus per dieną. Aš neduodu čipsų, o tėvelis pavaišina ir t.t. Nors kuolą jam ant galvos kalk, tas pats jam… Kitam vaikui būčiau griežtesnė, kad toks bendravimas nesikartotų.
**
Tvirtai žinau, kad kitaip daryčiau bent jau du dalykus. Pirmiausia, dėčiau daugiau pastangų maitinant krūtimi. Pirmosios dienos ligoninėje buvo katorga, aplinkinių spaudimas, namuose dar blogiau. Dabar, turėdama patirties, jausčiausi morališkai tvirtesnė ir neprarasčiau vilties pirmą minutę, kai vaikas atsisako krūties. Antras dalykas – neleisčiau šeimos nariams kištis į vaiko auginimą. Gyvename ne vieni, todėl dažnai, ypač pirmomis dienomis vis sulaukėme įvairiausių žinovų komentarų ir vizitų į kambarį, kas mane neigiamai veikdavo ir, tikiu, taip pat turėjo įtakos nesėkmingam maitinimui. Dabar esu tikra, kad svarbiausia vaikui yra mama, ir tik mama žino, kas geriausia jos vaikui. Taip pat neleisčiau seneliams kišti vaikui dalykų, kurių pati dar neplanuoju duoti. Jei pratinamės prie daržovių, vadinasi prie jų. Vaisiai vėliau ir tuo labiau, tik iš mūsų klimato zonos. O galiausiai norėčiau pasakyti, kad turbūt svarbiausia „kitaip“ būtų tai, jog niekad nebesakysiu “o jau man taip tikrai nebus” arba “aš taip tikrai nedarysiu”. Gyveni ir mokaisi.
**
Per ilgai užsižaidėme su trintu maistu, tad augindama kitą vaiką jau nebijočiau anksčiau duoti stambesnių maisto gabaliukų. Taip pat anksčiau atsisveikintume su čiulptuku, nes dabar jo atsisakė 2,4 m. Manau, pusmečiu anksčiau tikrai atsisveikintų.
**
Motinystė pasirodė ne tokia jau lengva viso gyvenimo užduotis, bent jau kaip maniau prieš susilaukdama pirmagimio. Buvo viskas nauja, nepatirta, neišbandyta. Tik tapus MAMA supratau, kad šį mažą stebuklą kiekvieną minutę saugosiu, ginsiu ir nė minutei neatsitrauksiu. Neatsitraukti norėjosi ir naktį… Nors nėštumo metu buvau kategoriškai nusiteikusi prieš, jog vaikai miegotų kartu su tėvais, tačiau gimus pirmagimiui tas priešiškumas kažkur išgaravo. Grįžus iš ligoninės buvo per daug sunku naktimis kas 3 valandas keltis, paimti vaiką iš lovytės, pamaitinti ir vėl guldyti į lovytę. Gal nebūtų buvę taip sunku, jei sūnus būtų miegojęs dienomis, tačiau buvo visiškai priešingai nei rašė knygose (patvirtinu – ne visi kūdikiai miega…).Tad pritrūkus ryžto ir kažkur dingus priešiškumui, sūnus atkeliavo į mūsų lovą. Deja, nepailsėjo nei tėtis, nei mama. Trise buvo per ankšta. Tėčiui teko išsikraustyti į kitą kambarį. Kartais pajuokauju – tapome „kambariokais“. Tai ir buvo DIDŽIAUSIA mano, kaip mamos, klaida. Jau praėjo vieneri metai, miegu su sūnumi, o „kambariokas“ – tėtis už sienos. Kitas vaikas tikrai miegos savo lovytėje nuo pirmų dienų. Kad ir kaip bus sunku keletą savaičių.
**
Augindama kitą vaiką į kasdienius vaiko auginimo procesus reaguočiau daug paprasčiau. Pirmas vaikais dažniausiai sukelia nuolatinį nerimą, rūpestį (ypač pirmaisiais kūdikystės mėnesiais)- ar viskas gerai, kodėl vaikas verkia, gal skauda, ar ne per vėsiai aprengiau, kodėl vaikas rengiamas verkia ir pan. Visi šie kasdieniai rūpesčiai ir dvejonės dažniausiai iškyla auginant pirmagimį, o mamai tai sukelia stresą, dėl ko ji jaučiasi nuolat nuvargusi. Augindama kitą vaiką, į viską žiūrėčiau daug paprasčiau. Juk svarbiausia, kad vaikas sotus, švarus ir apsuptas artimųjų meilės ir šilumos.
**
Jei turėčiau antrą vaiką, nebepirkčiau brangiausių vežimų ir drabužių. Visko užtenka trumpam – rūbai per mėnesį išaugti, vežimas panaudotas. Dabar jau žinau, kur ir ką nusipirkti daug pigiau ir ne blogesnes kokybės. Kitą vaiką tikrai pratinčiau prie dienos režimo, nes pirmas vaikas dar ir dabar nevaldomas, daro ką nori ir kada nori. Nebepirkčiau milijono žaislų, nes dabar jie stovi dėžėse nenaudojami. Neduočiau kompiuterio/planšetes/telefono, pratinčiau prie knygučių, piešimo, lavinančių žaidimų. Nes dabar mano 4 metų vaikas turi tik du užsiėmimus – žiūrėti filmukus ir eiti į lauką, visa kita neįdomu. Tikrai daug ką keisčiau ir daryčiau kitaip, nes dabar pati matau, kad išlepinau ir nieko jau nebegaliu padaryti. Susiformavusio charakterio, įpročių ir elgesio nepakeisiu, tikiuosi tik, kad kažką išeis bent pakoreguoti.
**
Aš jau auginu antrą vaiką. Nekartoju tokios klaidos, kurią padariau su pirmuoju vaiku, t. y., pirmąjį vaiką auginau pasikliaudama knygomis, o ne nuojauta. Dabar tikrai pasikliauju savo kaip mamos nuojauta (ir dėl ligų, ir dėl auklėjimo, o ypač dėl maisto). Pirmajam bijojau duoti maisto, nes knygose rašo, kad dar per anksti. Iki šiol kankinuosi duodama maisto. O antram vaikui daviau maistą neatsižvelgdama į jokias knygas, puikiai valgo, nėra problemų su maistu.
**
Augindama kitą vaiką, nuo pat pirmų dienų stengčiausi kuo mažiau jį supti,dar maitinčiau ilgiau, nes pirmąjį maitinau iki 11 mėnesių ir kai nutraukiau, man pačiai trūko to artumo. Dar nuo pat pradžių įvesčiau režimą, nes su pirmuoju iki 6 mėnesių leidom daryti, ką norėjo ir kada norėjo, tai rezultatas – vaikas išvargęs, mama be miego, žodžiu, siaubas… Dar labiau pasitikėsiu vyru, juk jis taip pat puikiai jaučia vaikutį ir žino, kas jam gerai, juk tikrai nedarys nieko, kas pakenks jo turtui (taip tėtukas vadina sūnų).
**
Visu pirma, dar prieš gimdymą susirasčiau žmogų, kuris 100 proc. garantuotų pagalbą bent pirmąjį mėnesį (gal net ir du žmones, kad vienam „atkritus“, būtų kitas). Ir tai yra pradžių pradžia, lemianti mamos emocinę ir fizinę būklę. Manau, kad būtent tai ir yra pats vaiko auginimo ir auklėjimo pagrindas. Nuovargis tikrai nepadeda auginti vaikų. Norėtume vaikams duoti tiek daug, tiek daug visko parodyti, papasakoti, o fiziškai nepajėgiame. Rodos, tiek džiaugsmo gimus vaikui, o nuo nuovargio jo nesugebam viso išreikšti. Galbūt nuvalkiotas posakis, bet teisingas: „Pailsėjusi mama – laiminga mama. Laiminga mama – laiminga visa šeima”.
**
Geriausia būtų auginti po vieną vaiką didesniu metų skirtumu, tada galėtum skirti daugiau laiko kiekvienam. Kadangi aš auginu keturis vaikus ir dvi iš jų dvynes, man pritrūksta laiko, kurį norėčiau skirti vaikams.
**
Neskubėčiau grįžti į darbą, kaip padariau su pirmuoju vaiku. Mačiau, kaip atsisėdo, atsistojo, žengė pirmą žingsnį, tarė pirmą žodį. Tačiau kiek daug praleidau… Su antruoju mėgaujuosi kiekviena akimirka, kiekviena galimybe būti kartu. Pirmąją mažylę ne tiek daug nešiojau, o su antruoju praktiškai viską darome kartu – ant rankų. Ir tikrai nepripras. Kai pradės vaikščioti, tada gal ir norėsis panešioti, ne visada to norės vaikas, nes jam bus įdomiau atrasti pasaulį savo kojytėmis. Pirmagimę supau ant rankų kaskart, kai norėjau užmigdyti, buvau nuvargusi ir kartais nesinorėjo nieko, o antragimį guldau į lovytę ir jis puikiausiai užmiega pats. Pirmagimei ilgai tryniau maistą, todėl ilgai nemokėjo kramtyti, o mažasis beveik nuo pradžių gavo netrinto maisto ir puikiai pats kramto.
**
Kaip tik dabar laukiuosi antrojo, tarp mano vaikų bus beveik 8 metai skirtumas. Visų pirma, nepirkau visko, ką siūlo rinka vaiko auginimui: nepirkau vokelio, miegmašio, nes jų nenaudojom. Nepirkau visko visko naujo, nes pvz, lovytė puikiai tarnauja ne vienam vaikui, patalynė, čiužinukas nauji, bet pačią lovelę pirkom dėvėtą, tiesa, ir tą perdirbom į mažesnę. Taip pat puikiai sutaupėm įsigiję dėvėtą vežimėlį. Nepirkau jokių vibruojančių supynių, nemanau kad sveika kūdikiui tos vibracijos, o pasupti galiu ir ant rankų, juk tai ir yra vaiko auginimo malonumas, kuris, deja, trunka labai trumpai. Tikrai nebesistengsiu atrast pieno, jei jo nebus, nes su pirmu neturėjau nei lašo, bet turėjau didelį norą maitinti ir nesupratau, kaip galiu jo neturėti, du mėnesius kas dvi valandas traukdavau, duodavau vaikui ir jo vistiek nebuvo. Čia labai pagelbėjo vyras, kuris pasakė griežtą žodį ir atėmęs pientraukį liepė eit miegot. Taip pat išmokau auksinę pamoką dėl vaiko primaitinimo. Jokių pirktinių sulčių, varškyčių ir t.t., nes nuo jų yra alergija ir vaikas visą laiką naudoja vaistus. Taip pat išmokau, jei vaikas prašo gert ir būtinai sulčių, o vandens ar arbatos negeria, vadinasi ne gerti nori, o sulčių. Nebepirksiu 6 vežimėlių, nes vis nepatogūs atrodo. Bet jau dabar esu tikra, kad vėl sėdėsiu naktimis ir žiūrėsiu į jį miegantį, bijodama, kad kas atsitiks, tokia jau aš.
**
Visų pirma, nelyginčiau savojo su bendraamžiais kiekviename žingsnyje – žiūrėk, anas ropojo, o mūsiškis dar ne, vaikšto, kalba ir pan. Padėčiau geriau pažinti pasaulį ir mažiau drausminčiau dėl jo smalsumo. Sakiniuose mažiau “Ne”- neimk, nebėk, neskubėk. Netramdysiu prigimtinio veržlaus charakterio, kuomet tik ir norisi bėgti, lėkti, daryti, pamatyti, nors aplinkiniai ir sako- žiūrėk, koks neklaužada, nenuorama vaikas. Seksiu pasakas nuo pat mažų dienų, nors dar jų nesupras, kad fantazija augtų kartu su vaiku. Juoksiuosi ir verksiu kartu visada, kai to reikės.
**
Šiuo metu auginu antrą mažylį. Po pirmojo supratau, kad visai nebūtina pirkti naujo vežimėlio, galima ir iš antrų rankų. Taip pat nereikia tiek daug drabužėlių, užtenka poros komplektų. Nereikia pirkti visko, kas surašyta kraitelio sąraše, geriau pasitarti su kitomis mamomis, ko iš tiesų prireiks.
**
Dažniau ateičiau pas vaiką ant grindų. Mažiau pinigų leisčiau žaislams, daugiau – laisvam laikui kartu su vaiku ir tėvais. Nepirkčiau brangiausio ir gražiausio vežimo, pirkčiau praktiškiausią ir kompaktiškiausią. Dar kartą iš visų jėgų pasistengčiau kuo ilgiau maitinti pati! Įdėčiau tam trigubai daugiau pastangų nei su pirmuoju.
**
Augindama kitą vaiką, paprasčiau žiūrėčiau į tokius dalykus kaip vaiko išsimurzinimas, menka slogytė ar nusibrozdinimas. Iškilus klausimui ar problemai, ją spręsčiau pasitelkdama kompetetingų specialistų patarimais, o ne forumų diskusijomis. Augindama kitą vaiką, stengčiausi kuo labiau nutolinti pažintį su saldumynais, juos rinktis tik sveikus ir minimaliai. Kitą vaiką augindama, pirkčiau drabužėlius iš kitų mamų ar nebrangiose parduotuvėse. Taip pat mažiau stresuočiau, jei būnant su vaiku, lieka neatlikti kiti namų ruošos darbai. Augindama kitą vaiką, daugiau atsakomybės atiduočiau tėčiui, nesistengčiau pati viena visko prisiimti ir kontroliuoti. Pirkčiau mažiau žaislų, kitų nereikalingų daiktų. Augindama kitą vaiką, aktyviau dalyvaučiau visuomeninėje veikloje, neatsiribočiau nuo draugių.
**
Gimus sūnui, buvau visiškai nepasiruošusi būti mama, bijojau visko, jis buvo toks mažas, baisu net ant rankų paimti. Gimus antram, tų baimių neturėtų būti. Pagrindinis dalykas – maitinčiau bent iki metukų, nes pirmojo nemaitinau, man nepavyko, panikavau, tad “palengvinau” tą darbą maitindama mišinukais. Kitas svarbus dalykas – nebijočiau kuo dažniau ji mankštinti, versti ant pilvo, nes pirmagimis ant pilvo buvo vos kelias minutėles per dieną, dėl to buvo labai tingus ir galvą pradėjo laikyt savarankiškai gan vėlai, verstis irgi tingėjo, ropot – taip pat. Jam ir nereikėjo, juk naujai iškepta mamytė viską darė už ji. Trečias dalykas – naudočiau slingą ir visur bučiau su vaiku, viską darytume kartu. Labai norėčiau antragimio, tikiuosi, kad jo sulauksiu ir visas žinias pritaikysiu praktikoje.