Namuose pagaliau krykščia mažylis. Tačiau širdyje apsigyvena ne džiaugsmas, o liūdesys. Dažnai rieda ašaros, moterį kankina noras būti ne čia, šalia kūdikio, o kažkur kitur… Iš kur tokios mintys?
Vienos mamos istorija:
Aušrą pažįstu labai seniai. Praktiškai nuo vaikystės. Šilta moteris. Ištekėjo būdama beveik trisdešimties. Labai norėjo vaikų, bet likimas lėmė, kad pastojo jau būdama beveik 35-erių. Niekada nepamiršiu, kaip džiaugėsi, sužinojusi, kad laukiasi. Sakė, pagaliau jos gyvenimas įgaus pilnatvę.
Vyras Aušrą ant rankų nešiojo, skubėjo įrengti mažylio kambarį. Nėštumas buvo labai lengvas. Iš pradžių gal ir pykino, bet Aušra nekreipė į tai dėmesio, sakė, viską ištvers, kad tik galėtų būti mama. Dar pamenu jos švytinčias akis, kai atbėgau aplankyti į ligoninę. „Žiūrėk, ką turiu. Aš taip ilgai jos laukiau“, – sakė.
Aušros vyras Vytas išėjo atostogų, planavo kartu pirmą mėnesį prižiūrėti naujagimę. Paskambinau jai po kelių dienų. Norėjau paklausti, kaip sekasi, užbėgti aplankyti, bet Aušra nekėlė ragelio. Nei tą, nei kitą dieną. Vytas pasakė, kad jai kažkas negerai. Jo balsas drebėjo. Ne kažin ką iš jo išspaudžiau.
Nubėgusi pas juos išsigandau. Aušra sėdėjo supamajame krėsle, kuris jai buvo nupirktas, kad pamaitintų kūdikį, ir lėtai lingavo. Pirmyn atgal. Nematė, kaip žaismingai į kambarį krinta saulės spinduliai. Manęs nepastebėjo. Kai priėjau arčiau, pakėlė šaltas tarsi ledas akis. Ir toliau suposi krėsle. Iš kito kambario sklido mažutės mergytės verksmas.
Vytas ją stengėsi nuraminti. „Žiūrėk, ji nori valgyti“, – pasakė žmonai, kuri tarsi robotas priglaudė mažylę prie krūties. Mažutė godžiai valgė, bet mama į ją nežiūrėjo. Ji lėtai suposi, kol kūdikis pavalgė. Vyras išnešė mažylę į kitą kambarį.
Dabar jų dukrytei jau treji. Aušra ją labai myli, dažnai bučiuoja, labai globoja. Tikiuosi, pirmas mėnuo išsitrynė jai iš atminties. Kas buvo nutikę? Moteris sirgo pogimdine depresija.
Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Kodėl aplanko liūdesys?
Liūdesys, kuris aplanko dažną moterį po gimdymo, susijęs su hormonų pokyčiais per nėštumą ir gimdymą. Šie hormonai gali sukelti ir pogimdinę depresiją ar net psichozę. Ši bėda – jokie naujiena, tiesiog šiais laikais daugiau apie ją kalbama.
Antai mūsų močiučių ar net mamų jaunystės laikais pagimdžiusiai kūdikį moteriai tekdavo kur kas mažesnė atsakomybė. Visada šalia būdavo mama, močiutė, sesuo, teta. Visada kas nors galėdavo pabūti su mažyliu, pasikeisdamos prižiūrėti.
Be to, niekas taip nepabrėždavo, kiek daug dėmesio reikia kūdikiui. O dabar jaunos mamos dažnai gyvena atskirai nuo tėvų, iki gimdymo yra gana egocentriškos ir daugiausia rūpinasi savo poreikiais, karjera.
Gimus mažyliui įprasta tvarka sugriūva, savo poreikius tenka pamiršti, visą dėmesį skirti kūdikiui. Vaikas reikalauja daug laiko, kartais, ypač jei neramus, mama neturi kada nei pavalgyti, nei nusiprausti. Net ir tos moterys, kurios depresijos nepatiria, vis tiek dažniausiai išgyvena nelengvą, pilną liūdesio laikotarpį. O jei dar pečius slegia buitis ir vyras burbuliuoja, kad gauna per mažai dėmesio… Tai gali atrodyti nepakeliama.
Kiekvienai reikia pagalbos
Žiniasklaidoje, knygose apie vaikų auginimą, vystymąsi, raidos psichologiją pabrėžiama, kad kūdikio poreikiai yra itin svarbūs, o mama būtinai privalo į juos atsižvelgti.
Be to, kiekviena jauna mama dar turi ir savo tikslų, nori būti graži ir save išreikšti. Taigi jaunos mamos patiria stiprų dvigubą spaudimą: norą būti idealia mama ir idealia moterimi.
Ne visos suserga pogimdine depresija, tačiau nemažai moterų vis dėlto patiria, ką ji reiškia. Vienos jaučiasi šiek tiek išsigandusios, prislėgtos, nes atsakomybė yra tikrai labai didelė. Kitų savijauta kone tragiška, nes atrodo, kad jų gyvenimas baigėsi, o visą laiką, mintis ir dėmesį pasiims mažylis.
Ką tik pagimdžiusi moteris prastai jaučiasi net ir fiziškai: dažnai būna silpna, kamuoja nuovargis, norisi, kad kas nors padėtų. Tad norom nenorom kartais užplūsta juodos mintys. Mamoms atrodo, kad ir mažylio laukia tamsti ateitis šitame baisiame šiuolaikiniame pasaulyje. Taip mąstančiai mamytei iš tiesų reikia pagalbos.Svarbu, kad artimieji pastebėtų, jog moteriai kažkas negerai. Padidėjęs moters jautrumas ir dirglumas – tai normalu, bet mintys apie beprasmybę – nebe.
Ypač jei moteris dažnai kartoja, kad yra bloga mama, nesugeba, nesusitvarko ir apskritai nemato prasmės gyventi. Yra pavyzdžių, kai moterys nesusitvarko su depresija ir pakelia prieš save arba kūdikį ranką. Skaudu, kad niekas nepastebėjo, jog joms blogai.
Serga jautriausios
Kodėl vienos suserga pogimdine depresija, o kitos – ne, nežinia. Tačiau įrodyta, kad pogimdinei psichozei įtakos turi paveldėjimas. Depresijai – taip pat. Jeigu mamai po gimdymo buvo blogai, yra tikimybė, kad panašiai jausis ir duktė.
Didesnė tikimybė, kad depresija susirgs labai jautri, mažiau savimi pasitikinti, nei pozityviai nusiteikusi ir gerai save vertinanti moteris. Tačiau iš anksto pasakyti, gresia depresija ar ne, neįmanoma, nes įtakos turi dar ir emocinė bei socialinė aplinka.
Jei vyras moka užjausti, suprasti, padėti, yra rūpestingas, remia ir supranta savo vaiko mamą, greičiausiai net ir susirgusioji depresija pasveiks savaime.
Manoma, kad pogimdinė depresija atsiranda beveik iškart po gimdymo ir tęsiasi apie mėnesį. O paskui, jeigu namuose viskas gerai ir jauna mama turi pakankamai pagalbos, gali praeiti savaime.
Normalu, kad po gimdymo jauna mama tyliai paverkia, pabūna liūdna. Gydyti reikia, kai atsiranda beprasmiškumo jausmas.
Blogai pasijusti gali net ir ta moteris, kuri labai labai laukė kūdikio, jį planavo, džiaugėsi nėštumu. Ypač jei iki tol buvo labai aktyvi, o dabar tenka užsidaryti tarp keturių sienų. Aišku, yra ir tokių, kurios gerai jaučiasi net ir esant tokiai padėčiai.
Pati nepastebi
Susirgusi depresija jauna mama pati nepastebi, kad ja serga. Ir ne tik ji. Nors apie tai daug kalbama ir visi žino, kad gali ištikti, vis dėlto sunkiai suvokiama, kad kaip tik žmona ar duktė susirgo. Kai labai daug laiko atiduodama kūdikiui, savo emocinei būsenai jo visai nelieka. Jei nieko nedaroma, iš šios duobės moteris gali labai ilgai neišlipti. Depresiją gali sustiprinti kaltė.
Kartais moteris supranta, kad jai negera, kad negali rūpintis kūdikiu (iš tiesų ar jai tik atrodo, kad negali). Tada atsiranda minčių, kad reikia bėgti kuo toliau, palikti kūdikį. Kai aplanko tokia mintis, moteris labai jos išsigąsta, kaltina save, kad yra bloga, kad visi ją pasmerks. Beje, jei šios mintys būna garsiai ištartos, aplinkiniai dažniausiai ir pasmerkia.
Kartais reikia mamai tiesiog leisti pailsėti nuo kūdikio, ne smerkti, o padėti. Reikalavimai būti gera mama kartais skamba lyg iš fantastikos srities.
Knygose rašoma, kad mama turi būti gerai nusiteikusi, laiminga, būtinai turėti daug pieno (jo gyvybiškai reikia kūdikiui), supti ant rankų, taisyklingai maitinti, tinkamai rengti, pakankamai laiko būti lauke ir t. t. Šiems reikalavimams įgyvendinti prireiktų dešimties žmonių, o būna, kad jauna mama viena pati stengiasi visus juos įvykdyti. Kai gimsta antras mažiukas, viskas atrodo paprasčiau, nes iš tiesų kūdikis pats gali prisitaikyti prie mamos ritmo.
Kai pasekmės neprognozuojamos
Už depresiją ūmesnė būsena yra pogimdinė psichozė. Tuomet jauna mama nesuvokia, kas vyksta. Dažnai būna, kad kaip tik gimdymas paskatina šią psichikos ligą, kuri iki šiol ramiai glūdėjo organizme be požymių.
Kartais psichozė yra išgydoma vaistais ir moteris gali gyventi visavertį gyvenimą, bet kartais visą gyvenimą turi psichikos bėdų. Tai rimta liga. Todėl jeigu šeimoje yra sirgusių ar sergančių psichikos ligomis, jauną mamą reikia labai atidžiai stebėti ir pastebėjus, kad keistai elgiasi, nesupranta, ką sako, neaišku, ką sumąstys, nedelsiant kreiptis į gydytojus.
Moteriai pagalba būtina, nes pati negali įveikti pokyčių, kuriuos organizme sukelia hormonų kaita. Svorį galima reguliuoti, depresijos – ne. Todėl ją pastebėję būtinai kreipkitės į psichiatrą, kuris pasakys, ar pakanka psichologo, ar reikia gydyti vaistais.
