Gal nėštumas ir gimdymas – puiki proga suartėti, jei iki šiol to trūko? Straipsnio konsultantė – psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė.
Dažnai sakoma, kad „savo mamą pradėjau suprasti tik kai pati pagimdžiau.“ Ar toks posakis yra teisingas ir rodo, kad pagimdžiusios dukters ir mamos santykiai pagerėja?
Nėra vienareikšmiško atsakymo. Tai labai priklauso nuo to, kokie dukters ir mamos santykiai buvo iki tol, kokie buvo dukters vaikystėje, paauglystėje. Dažniausiai dukterys, kurios su savo mamomis buvo artimos nuo pat vaikystės, po gimdymo pradeda labiau suprasti mamos nerimo kilmę, jos kontrolę ir kitus jausmus. Jei mamos ir dukters santykiai buvo šalti, jei nebuvo artimo ryšio, tuomet dukterys ir turėdamos savo vaiką nelabai galvoja apie mamos jausmus, o jei pamąsto, tai dažniausiai prisimena blogus dalykus ir jau mintyse formuoja modelį: „Nebūsiu tokia.” Neretai ir nesikreipia į savo mamas vaikelio priežiūros patarimų.
Bet būna ir kitaip. Būna, dukterys, kurios pyko ant mamų paauglystėje ar vaikystėje už tai, kad šios buvo griežtos, kontroliavo ar baudė, turėdamos savo vaikelius, ima labiau suprasti savo mamas. Bet taip būna retai.
Pirmosiomis dienomis po gimdymo moteriai reikia daugiau artimųjų pagalbos. Vienos nesidrovėdamos prašo mamų pagalbos, šios net atvažiuoja gyventi kelioms dienoms ar savaitėms, o kitos, priešingai, to nenori. Kaip manote, kas geriau?
Tai moters sprendimas, kuris labai priklauso nuo santykių su mama, seserimi, sutuoktiniu (dažniausiai tikimasi šių žmonių pagalbos). Tačiau kartais moterys kreipiasi į drauges, pusseseres ir pan. Į ką kreipiamasi pagalbos, priklauso nuo daugelio veiksnių:
– dažniausiai kreipiamasi į tą, su kuo artimiausi, šilčiausi, pasitikėjimu grįsti santykiai. Tai labai svarbu, nes šis laikotarpis yra jautrus moteriai, kupinas nuotaikų kaitų, emocinių proveržių, ką jau kalbėti apie komplikuotus gimdymus, kai yra sveikatos negalavimų.
– žmogus, kurį moteris nori matyt šalia savęs po gimdymo, dažniausiai yra tas, kuris nusimano apie kūdikių mitybą, priežiūrą, nes taip jaunai mamai saugiau. Dažniausiai tai būna neseniai pagimdžiusi gera draugė.
– savo mamų daugelis šiuolaikinių gimdyvių nesirenka dėl to, kad, palyginti su jomis, mamos gimdė gana seniai, todėl požiūris gali skirtis. Neretai būna mamos ir dukters požiūrio atotrūkis, kai kalbame apie kūdikio priežiūrą, ryšio su juo užmezgimą.
– su vyrais neretai drovimasi kalbėti apie savo emocinę būseną. Neretai vyrų ir neprašoma padėti. Ir visai be reikalo. Jei tėtis nuo pirmųjų dienų daug prisideda auklėdamas kūdikį, susiformuoja gerokai artimesnis jų ryšys.
Teko girdėti patarimą, kad gimdymo baimę, kitus nerimo jausmus padeda palengvinti atviras nėščiosios pokalbis su savo mama apie tai, koks buvo šios nėštumas, gimdymas, kaip ji tada jautėsi. Ar iš tiesų taip?
Tai irgi priklauso nuo santykių su mama ir nuo šios asmenybės. Neretai besijaudinančios mamos dukteris gali dar labiau įbauginti, ypač jei gimdymas buvo komplikuotas. Nereikia pamiršti, kad anksčiau, kai gimdė mūsų mamos, medicina nebuvo taip išplėtota, nebuvo pabrėžiami prenatalinio laikotarpio psichologiniai aspektai.
Su kuo kalbėti apie savo gimdymo baimes, moteris turi labai atidžiai rinktis, lygiai taip pat atsargiai skaityti įvairius forumus, kitų žmonių istorijas. Neigiamos emocijos per nėštumą yra labai nenaudingos nei būsimai mamai, nei kūdikiui. Labai svarbu paklausti savęs, kas mane labiausiai verčia nerimauti. Kas kelia baimę? Jei sunku rasti baimės šaknis, priežastis, tačiau dažnai pastebite, kad esate įsitempusi, apimta nerimo, vertėtų apsilankyti pas specialistą.
Bet jei dukters ir mamos santykiai artimi, jei ši yra supratinga ir žino, kad nėščiosios nereikia gąsdinti, tokie pokalbiai būtų labai naudingi. Jie ne tik sumažina nerimą, bet ir atveria jo priežastis.
Kiekviena moteris nepakartojama. Kiekvienos gimdymas ir potyriai yra kitokie. Reikia stengtis mąstyti pozityviai, tada viskas bus gerai.
Gydytojai vis dažniau pastebi, kad kai kurios gimdyvės gimdo ne su vyru, o su mama. Tačiau yra ir kitokia moterų kategorija, kurios tvirtina to neįsivaizduojančios. Ar pirmuoju atveju galima kalbėti apie itin artimus mamos ir dukters santykius, o antruoju – nelabai?
Statistikos duomenimis, apie 70 proc. moterų nori, kad šalia jų per gimdymą būtų vyras, 15 proc. nori gimdyti vienos ir tik 15 proc. – su kitais šeimos nariais ar draugėmis. Negalima daryti išvados, kad jei moteris nenori, kad gimdyme dalyvautų mama, tai jos nėra artimos. Neretai dukterys jaučia, kad mamos gali įvaryti dar daugiau baimės.
Tinkamas gimdymo palydovas yra tas žmogus, į kurį moteris gali atsiremti, kuriam gali pasiskųsti, kai skauda, šalia jo gali verkti, juoktis, dejuoti iš skausmo, su kuriuo nereikia apsimetinėti. Tai žmogus, su kuriuo santykiai darnūs ir pilni pasitikėjimo. Yra du kriterijai, pagal kuriuos galima spręsti, ar žmogus yra tinkamas palydovas šią svarbią akimirką:
1. Turi būti labai stiprus emocinis ryšys, didelis pasitikėjimas.
2. Tas žmogus turi žinoti gimdymo eigą ir ypatumus, kada reikia moteriai paramos, o kada geriau atsitraukti.
Moteris turėtų iš anksto apmąstyti, su kuo norės gimdyti. Tas žmogus turėtų kartu su ja lankyti gimdymo kursus, taip pat kaip ir ji ruoštis šiai svarbiai akimirkai.
Jeigu moteris, nebeturinti mamos, pagimdo, ar jai didesnė rizika susirgti pogimdine depresija, jausti didesnį liūdesį negu įprastai? Juk nebeturi galimybės paprašyti mamos pagalbos, paskambinusi paklausti nuomonės vienu ar kitu klausimu, pagaliau atvirai išsikalbėti…
Tai priklauso nuo santykių su mama. Neretai ir į esančias mamas nesikreipiama patarimų. Tai įvyksta dėl daugelio priežasčių. Dažniausiai taip būna, jei mamos buvo hiperglobojančios ar kontroliuojančios. Taip pat vengiama ir perdėtai besinervinančių mamų ar tų, kurios nėra autoritetas (jos, pavyzdžiui, vaikystėje naudojo fizines bausmes).
Tai labai priklauso nuo to, kada mirė mama ir kaip netektį išgyveno duktė: ar šiuo metu gedi, ar gedulas jau praėjęs. Jei praėjęs, moterys pasikalba mintimis su savo mamomis, pasidžiaugia ir paverkia. Moteris, neseniai netekusi mamos, yra ypač pažeidžiama ir tuomet pogimdinės depresijos tikimybė šiek tiek išauga. Tačiau pogimdinei depresijai atsirasti įtakos turi ir kiti veiksniai:
– hormonų pokyčiai,
– vyro ir moters santykiai,
– ar vaikelis buvo laukiamas,
– gimdymo komplikacijos, traumos,
– kūdikio temperamentas.
Kad ir kokie geri būtų mamos ir dukters santykiai, kartais moterys pasakoja, kad labai skiriasi abiejų kartų požiūris į motinystę (žindyti – nežindyti, vystyti – nevystyti ir pan.). Kaip manote, ar pagimdžiusi moteris, jausdama, kad jos mamos nuomonė kitokia, nepriimtina, turėtų apie tai pasikalbėti? O gal neskaudinti mamos ir nutylėti, tiesiog praleisti nepriimtinus patarimus pro ausis?
Jei tarpusavyje nebus kalbama, o nuoskaudos bus slepiamos, kaupiamos, tai neigiamai atsilieps pagimdžiusios moters sveikatai, didins jos įtampą, o tai trukdo besiformuojančiam motinos ir kūdikio ryšiui. Neigiamos emocijos laikui bėgant susikaupia ir prasiveržia. Proveržį gali paskatinti mažytė smulkmena, o nukentėti gali net ir visai nekaltas žmogus. Tuomet kitiems ir pačiai moteriai tampa neaišku, kas jai yra. Jei duktė jaučia įtampą, kad mama per daug rūpinasi kūdikiu ar nuomonė dėl priežiūros ar auklėjimo pernelyg skiriasi, reikia pasikalbėti. Jei nekalbama, mama taip ir nesužinos, kokia dukters nuomonė apie tai, ir viskas kartosis.
Būna mamų, kurios pradeda pernelyg rūpintis kūdikiu ir dukterimi, dažniausiai tai nutinka hiperglobojančioms. Jos peržengia ribas ar net supainioja vaidmenis, iš močiučių virsta kūdikio mamomis, ima nepaisyti dukters nuomonės. Todėl jaunoms mamoms reikia būti labai atidžioms ir pačioms pasirūpinti, apibrėžti bendravimo ribas. „Įsileisti” mamą tiek, kad jaustųsi patogiai. Šiuo laikotarpiu labiausiai reikia rūpintis savimi, nes tik nuo jūsų priklausys ryšys su kūdikiu.
