Dviejų vaikų mamos Redos požiūris į motinystę.
Turiu draugę, rimtai pasinėrusią į savęs ieškojimo, dvasinio gryninimosi, emocinio valymosi, meditavimo, telepatinių gebėjimų valdymo praktikavimą. Kaskart skambindama nežinau kur ją rasiu. Tai ji Himalajų papėdėj sėdi susirangius lotoso pozoj, kitą dieną ji jau Bali saloj mezga akių kontaktą su drambliais ar Afrikos misijoje kovoja su išvešėjusiu savo egoizmu, jį supažindindama su tenykščių žmonių nepritekliumi ir realybe.
Be jokios abejonės, būna ir tokių svaigių akimirkų, kuomet nusitvėrusios sklidinas vyno taures tauškiame iki paryčių, ir aš labai, oi labai, jai pavydžiu… Jos gyvenimas kaip filmas, nuolat kintantis ir nenuspėjamas, kasdien praturtinantis bei spalvotas it Karibų papūgos plunksnos! O aš šiandien – dviejų vaikų mama. Taškas. Iki tos akimirkos, kai mane ištiko nušvitimas.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Iki ašarų jautri šiaulietės istorija, kodėl ji ryžosi įsivaikinti
10 patarimų, kaip užauginti kūrybingą vaiką
Kaip tik ji pasakojo savo išgyvenimus iš paskutinės kelionės į Tibetą, kur teko patirti išskirtinę galimybę – iš arti susipažinti su legendomis apipintais budistais. Neva jie atėjus „jų laikui“ iškeliauja į kalnus medituoti ir ten praleidžia 10 ar daugiau metų. Panorėjus, gali numirti, leisdami savo sielai palikti kūną ir iškeliauti anapilin taikoje su pasauliu ir savimi. Ir tada, kai uždaviau ne itin korektišką bei adekvatų tokiai kilniai temai klausimą „O kas iš to kitiems?“, mano čakros pražydo.
Iš tiesų, kas iš to, kad tas budistas pasieks asmeninį nušvitimą, susilies su visata, pažins jos dėsnius? Ar nuo to kuris nors Afrikos vaikas pasijus sotesnis? Ar visuotinis planetos atšilimas sumažins greitį? Ar kurio nors bejausmio žmogystos ranka, pakelta prieš silpnesnį, sustings ir nusvirs? Bet dabar ne apie tai, o apie mano nušvitimą.
Taigi, aš MAMA. Tikrai nesiruošiu daužytis į krūtinę, pasakodama, kokia nuostabi ir kilni motinystės misija. Tikrai nesu užėmusi nei vienos barikadų pusės, skiriančios „super mamytes“ ir „mamas karjeristes“. Abi tos pusės, kad ir kokiais būdvardžiais besidabintų, man atrodo perdėtos. Nors teisybės dėlei prisipažinsiu, kad teko pabūti ir ta, kuri lakstė paskui ekologinį triušį po turgelius. Ir tik tam, kad jį išvirus sėkmingai nuleistų į kanalizaciją, nes valgytojai tą dieną buvo nusiteikę vegetariškai. Taip pat yra tekę pietums patiekti „Gaidelio” sausainius, perteptus sviestu, mat buvau užimta visuomeniniais reikalais…
Nesu užėmusi nei vienos barikadų pusės, skiriančios „super mamytes“ ir „mamas karjeristes“. Abi tos pusės, kad ir kokiais būdvardžiais besidabintų, man atrodo perdėtos.Dviejų vaikų mama REDA
Iš esmės nemėgstu kraštutinumų ir juos puoselėjančių asmenų. Nors nesu net ir prieš juos kategoriškai nusiteikusi – kiekvienam savo. Mano giliu įsitikinimu, bet kuri mama savo vaikui, sau ir savo šeimos aplinkai linki tik geriausio, o kaip tai supranta ir įgyvendina – tai jau jų asmeninis reikalas. Tiesa, kartais paskaitydavau pasisakymus apie maitinimą viešai, bet tik tam, jog įsitikinčiau, kad manęs tai niekaip neveikia. Nei papiktina, nei užrūstina. Kaip maitinau savo vaikus, taip ir maitinu – kaip moku ir galiu. O gyvenimas tikrai turi daugiau spalvų nei vien tik juodą ar baltą.
Tą akimirką, kai mano puikioji draugė pasakojo savo patirtis, pradėjau regėti paraleles… Kaip jūs manot, ar verta trenktis į Everesto viršūnę, kopti, patirti įvairius sunkumus, kad taptum tyresnis? Aš kone kasdien lipdama į penktą aukštą su vienu vaiku ant rankų, kitu vedina, sugebu surinkti pakeliui nusiimamas pirštines ir kepures, dantyse, pažastyse ar kitose tam nepritaikytose kūno vietose nešti maisto pilną krepšį ir dar tuo pat metu žaisti žaidimą: „Šokinėjam kas antrą laiptą” arba „Prisėdam pailsėti ant kaimyno kilimėlio“.
Sakot, lotoso poza išlaisvina protą? Kai migdydama guliu ant vieno šono su prie krūties prisisegusia dukryte, o už nugaros pasigirsta sūnaus prašymas: „Pakasyk nugarą… Ne, ne čia, aukščiau, ne taip, su nagučiais“, išsirangau į tokią pozą, kad žymusis „pranciškoniškasis“ jūrinis mazgas lengvai mane palaikytų savo pussesere…Tada man tas „lotosas“ skamba kaip pagulėjimas hamake su Pina Colada kokteiliu rankoj.
Apie telepatiją: šitą sugebėjimą įvaldžiau užtikrintai. Būdavo dienų, kai reikėjo mažąją migdyti, o brolis dar ne toks didelis, kad paprašius pabūti tyliai paklustų. Tada ir išmokau mintimis, žvilgsniu, kūno kalba bei kitais nebyliais metodais nurodyti sūnui eiti į kitą kambarį ar bent jau susirasti tokį užsiėmimą, kuris neatbaidytų sėlinančio dėdės – miego. Prisiekiu, aš tai galiu!
Žinau, jog pasauliečiams, dėl kokių nors gyvenimą sukrečiančių priežasčių ieškantiems prieglobsčio Indijos vienuolynuose, leidžiama ten būti ir ramybės semtis iš dvasinių šaltinių atliekant paprastus, gan primityvius buities darbus. Aš maždaug apie 60 kartų per dieną šluoju, dėlioju tuos pačius daiktus į vietas, rankioju žaislus, plaunu indus ir… bandau suvokti egzistencinę to prasmę bei nuraminti galvoje dūzgiantį minčių avilį…
Sakysite, viskas puiku, bet mano vaizdai nesikeičia, kaip minėtosios draugės. O čia jūs didžiai klystate. Jūs manote, kad per dienas būdama namie matau tik tas pačias pilkas sienas? Oi, kiek kartų teko maloniai nustebti dėl netikėtai atsiradusių freskų ant sienų, mistinių piktogramų ant grindų ir spintų arba kūrybingai nuplėšytų tapetų, kai sūnus išdidžiai pareiškia: „Čia šuo“. Kartą, kol sukausi virtuvėje, kambaryje iš suplėšyto tualetinio popieriaus atsirado putojanti jūra, o druska tapo smėliu. Šitą radinį palydėjo džiugus klausimas: „Nori pažaist kartu?“
Kelionės džiaugsmai ir malonumai. Pasirodo, tam, kad tavo kūnas pajustų laiko juostų kaitą, visai nebūtina tas juostas keisti. Užtenka turėti du (vieno, beje, irgi pakanka) vaikus su skirtingais miego poreikiais. Vieną naktį vienas prabus ketvirtą ir pasiūlys padėlioti kaladėles, kitą naktį antras pavargs tik pusę dviejų nakties.
Tam, kad tavo kūnas pajustų laiko juostų kaitą, visai nebūtina tas juostas keisti. Užtenka turėti du (vieno, beje, irgi pakanka) vaikus su skirtingais miego poreikiais.Dviejų vaikų mama REDA
Tiesa, vis tik melavau sakydama, kad vengiu kraštutinumų. Yra viena silpnybė, kuriai nepripažįstu jokių kompromisų, esu gan kategoriška ir nepalenkiama. Tai – saldumynai. Jei tenka jais dalintis (tarkim, su mylimu vyru), darau tai tikrai ne su šypsena ir ta „lygioji” mano dalis būna dukart didesnė. Nejaučiu jokių sąžinės graužačių, neįžvelgiu jokios neteisybės, nepriimu priekaištų šiuo klausimu. Tada, kai vyras apeliuoja į mano kurčia ir nebylią sąžinę ir bando primesti elementaraus mandagumo normas, į tai atsakau trumpai ir aiškiai: „Pf“.
Tad kas išdrįs suabejoti, kad krauju pasruvusia širdimi atiduodama savo šokolado gabaliuką patiriu tokį katarsį, kuris lyg chlorkalkė išvalo mano karmą? Akimirksniu iš laukinio mustango egoizmas virsta klusnia avele.
Meditacija. Tam, kad nuramintum savo mintis, reikia atlikti kvėpavimo pratimų, nutildyti racionalųjį protą, atrasti ryšį su savastimi. Užmigus vaikams, o tylai lyg ryto rūkui užgulus mano ausis, aš be jokių pastangų išgirstu kosminį AUM, negana to – mano siela ima šokti, o pasaulis dainuoti…
Kartą, po ilgos ir alinančios dienos, paklausiau sūnaus:
– Pavargai?
– Ne, mama, aš dar šypsaus…
Štai jums ir išminties mokytojas.
Ne veltui sakoma: „Jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją“. Man kartais pavyksta. Kaip žinia, nuo to nei Afrikos vaikas nebus sotesnis, o pasaulio atšilimas nuspaus stabdžio pedalo, bet, tikiu, mano du maži žmogučiai vieną dieną taps tuo, kuo nori tapti. Jų dėka mokausi mylėti, bet nesisavinti, gyventi čia ir dabar, džiaugtis smulkmenomis, kartu pastebėti mažus, bet tokius svarbius gyvenime dalykus.
Mano kelias link tobulėjimo ilgas ir vargu, ar kada nors pasibaigsiantis. Tačiau juo eiti vienas malonumas, kai šalia du nuostabūs mokytojai. Norėčiau iš jų išmokti besąlygiškai mylėti, akimirksniu atleisti, o atleidus – pamiršti. Kas rytą pabudus nekantriai laukti naujos dienos iššūkių, neabejoti savo beribėmis galimybėmis ir pasaulį regėti kaip vietą, kur viskas įmanoma.
