Turbūt daugeliui yra žinomas antikinis mitas apie labai gražų vaikiną Narcizą, atstūmusį tuos, kurie jį mylėjo. Dievai jį nubaudė taip, kad jis įsimylėjo savo atvaizdą vandenyje, nesuprasdamas, kad tai jis pats. Taip jis pražuvo negalėdamas atsitraukti nuo savo atvaizdo grožio.
Kas yra narcizmas?
Taigi Narcizas buvo vaikinas, kurio gyvenimą sugriovė prisirišimas prie savo tobulo atvaizdo. Narcizmui būdinga, jog žmogus taip prisiriša prie savo tobulo įvaizdžio, kad visą laiką tik jam ir tarnauja. Ir tuomet nelieka laiko bei motyvacijos niekam kitam. Jis tiesiog leidžia laiką pastoviai ieškodamas patvirtinimo iš kitų, kad įsitikintų koks jis yra puikus ir nuostabus. Daugumai narcizų yra būdinga nepilnavertiškumo, gėdos ir silpnumo baimė, tačiau savo elgesiu jie deda daug pastangų, kad galėtų sudaryti priešingą įspūdį.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Išraiškingas video: nesuvaidinta vaikų reakcija į pirmą kartą ragaujamą maistą
3 tėvų klaidos, kurios trukdo vaikui augti
Pats narcizmas nebūtinai turi būti patologinis. Jis būdingas kiekvienam vaikui, kuris į tėvus iš pradžių žiūri kaip į savo poreikių tenkintojus ir visiškai nesidomi jų norais ar reikmėmis. Narcizmo egzistavimas yra nulemtas biologiškai, nes labiau narcistiškas vaikas yra geriau pasirengęs išsireikalauti dėmesio, maisto, šilumos…
Tinkamai auginamo vaiko narcizmas pamažu mažėja, jis priima informaciją iš aplinkos ir ja remdamasis koreguoja savęs vaizdą. Sveikas, valdomas narcizmas yra labai geras variklis, skatinantis žmogų nuveikti daug darbų, kurie atneša naudos tiek jam pačiam, tiek ir kitiems.
Kaip atpažinti narcizą?
Manoma, kad narcizinė asmenybė gali formuotis kuomet tėvai nuo mažens elgiasi su vaikais netinkamai, nejautriai, bet išskiriančiai. Kitaip tariant laiko savo vaikus ypatingais ir tą pastoviai pabrėžia, tačiau pačiam vaikui skiria per mažai dėmesio, meilės ir rūpesčio. Todėl vaikas jaučiasi menkavertis, o narcistinis “tobulas” savęs vaizdas pradeda formuotis kaip savotiška menkavertiškumo atsvara.
Anot A. Miller daugelyje šeimų yra bent vienas vaikas, kurio natūralų jautrumą kitų poreikiams tėvai ima ir išnaudoja savo pačių siekiams įgyvendinti, savivertei palaikyti.
Vaikas auga jausdamas, kad tėvai deda į jį didelius lūkesčius, norėdamas gauti iš jų dėmesio, stengiasi įgyvendinti tėvų svajones. Toks vaikas galiausiai užauga susipainiojęs ir nesuprasdamas, kieno gyvenimą jis turėtų nugyventi, tėvų ar savo?
Kaip galima atpažinti narcizą? Dažnai šie žmonės daug ir tiesiai kalba apie savo pasiekimus, sugebėjimus, bei tikisi, kad kiti juos laikys pranašesniais, net jeigu tam nėra pagrindo. Narcizams būdingas dažnas fantazavimas apie didžiulę sėkmę, galią, grožį ar idealią meilę. Šie žmonės mano, kad yra ypatingi, unikalūs, todėl juos gali suprasti tik kiti ypatingi asmenys. Jie nuolat laukia, kad kiti jais žavėtųsi ir mano, kad nusipelno ypatingo kitų elgesio, paslaugų, poreikių patenkinimo.
Šie žmonės naudojasi kitais, kad pasiektų savo tikslus, jiems trūksta empatijos ir noro domėtis kitų žmonių jausmais. Narcizai yra linkę nuvertinti ir idealizuoti. Dažnai juos galima atpažinti iš to, kad jie ieško geriausio gydytojo, mokyklos savo vaikui intensyviausių treniruočių ir t.t. Kartais realūs trūkumai ir privalumai gali būti nustumiami į šalį. Juk svarbiausia jiems ne realūs trūkumai, o įvaizdžio, prestižo palaikymas kitų akyse.
Kartais narcizai norėdami jaustis labiau pilnaverčiais tapatinasi su tais žmonėmis, kurie jiems kelia pasigėrėjimą. Bet tik atsiradus menkiausiam netobulumui juos greitai nuvertina. Tėvai su narcistiniais bruožais neretai būna įsitikinę, jog jų vaikui reikia pabaigti būtent tą mokyklą, ar įgyti būtent tą specialybę. Jie gali nepaisyti savo vaiko poreikių, nekreipti dėmesio į jų individualius talentus. Neretai tokiais atvejais psichologinės pagalbos kreipiasi ne tėvai, bet jų vaikai, kurie nebesuvokia, kodėl jie jaučiasi prislėgti ir nelaimingi. Juk jie darė tai, ko reikėjo, kad taptų sėkmingais.
Narcizai nėra tobuli
Narcizinėms asmenybėms yra sunku suvokti, jog jų santykiai su aplinkiniais yra problematiški. Tik retas jų ateina į terapiją suvokdamas, jog terapijos metu norėtų pakeisti savo bendravimo būdą su artimaisiais, išmokti būti geresniu draugu, šeimos nariu. Nors kiti žmonės jiems yra labai svarbūs, padeda palaikyti vidinę pusiausvyrą, narcizams pastoviai reikia, kad jų savivertę padėtų pagerinti kiti, tuomet jiems neužtenka energijos skirti dėmesio kitiems. Jiems labai reikia bendravimo, tačiau jie geba tik paviršutiniškai mylėti. Dėl to nukenčia jų santykiai su aplinkiniais.
Nors daugelis narcizinių asmenybių stengiasi sudaryti tobulumo įspūdį, vis gi nė vienas narcizas nėra tobulas. Jo žmogiškumas, netobulumas, nuolat ieško progų apie save priminti. Priklausomai nuo to, kokio storio narcizo oda, suabejoti savo tobulumu jį gali priversti arba mažesni, arba didesni dalykai, tačiau dažniausiai net ir didžiausiems storaodžiams per gyvenimą nepavyksta išvengti susidūrimo su savo ribotumu. Ir tuomet narcizas patiria tai, kas vadinama narcistine trauma – t.y. jo tobulas įvaizdis griūva.
Sunkiausia tokiam žmogui tai, kad jis tiki, jog egzistuoja tik du jo “įvaizdžiai” – tobulas ir visiškai nieko vertas. Todėl kaskart, kai tik susiduria su savo netobulumu, jis pasijunta staiga krintantis į bedugnę, kurioje laukia labai skausmingas buvimo visišku beverčiu pojūtis. Kad ten nepatektų, narcizas ginasi – ir gindamasis jaučia narcistinį pyktį. “Niekas neturi teisės manęs kritikuoti”, “Su manim niekas neturėtų taip elgtis”, “Žmonės privalo patenkinti mano poreikius” – tokios mintys leidžia narcizui jaustis teisiam, kaltinti kitus, pykti ant jų ir taip apsiginti nuo menkavertiškumo jausmų, kurie šiems žmonėms atrodo nepakeliami.
Kas gali padėti narcizui?
Narcizui tėra vienas būdas išvengti narcistinių traumų – tapti žmogumi, atsisakyti tobulo savęs vaizdo, priimti savo silpnąsias puses, kurias turi kiekvienas iš mūsų. Tai tikrai nėra lengva. Viena iš priemonių padedančių pripažinti ir priimti savo žmogišką netobulumą, pagerinti tarpusavio santykius su kitais yra ilgalaikė psichoterapija. Į terapiją narcizai neretai ateina tikėdamiesi tapti tobulais.
Terapijos metu svarbu jiems išmokti priimti kitus žmones jų neteisiant, neišnaudojant, mylėti kitus, tokius, kokie jie yra, jų neidealizuojant, nenuvertinant, išreikšti nuoširdžius jausmus nepatiriant gėdos. Pajutę, jog terapeutas gali juos priimti tokius, kokie jie yra, gali geriau suprasti ką tai reiškia pajusti emocinį artumą, perkelti terapijos metu įgytą patirtį į realų gyvenimą.
