Prieš keletą metų atlikta šeimų apklausa nustebino pačius jos sumanytojus. Pasirodo, daugiausia nesutarimų šeimoje kyla dėl skirtingo požiūrio į vaikų auklėjimą. Išklausykime dvi mamas.
Aistė, su vyru auginanti 2,5 m. dukrytę, prisipažįsta nė nesitikėjusi, kad gimus vaikui šeimoje kils tokių ginčų.
„Regis, mūsų vertybės su vyru sutampa, daugeliu klausimų sutariame, tačiau dukrelė jį tarsi pakeičia. Aš esu įsitikinusi, kad vaikui reikia parodyti ribas ir negalima leisti visko, ko tik užsimano. Todėl jeigu manau, kad duktė pasielgė netinkamai, pavyzdžiui, atėmė iš kito vaiko žaislą arba reikalaudama kokio nors blizgučio pradėjo klykti parduotuvėje, subaru ir iškart išsivedu namo. Vaikas turi suprasti, kad taip elgtis nevalia, todėl stengiuosi nenuolaidžiauti. Namuose, kai aplanko ožiai, laukiu, kol pati nusiramins. Kantrybės, aišku, reikia daug, norint ištverti 10-15 min. klyksmą, bet aš nepasiduodu.
Tuo tarpu tėtis, jeigu yra namuose, iškart vaiką užstoja, pradeda man aiškinti, kad ji maža, dar nesupranta, jog elgiasi blogai, guodžia. Vaikas visa tai girdi ir jau išmoko manipuliuoti mumis. Jeigu dukrelė ko nors negauna iš manęs, eina pas tėtį. Kai aš su ja viena, ji manęs klauso, bet kai mes esame trise, tai tampa tikru pragaru. Vaikas tampa nevaldomas, neklauso nei manęs, nei tėčio.
Aš vis aiškinu vyrui, kad elgiasi netinkamai, bet jis ir toliau nenori brėžti ribų. Žinoma, vyrui bepigu – namie būna mažai, tad grįžta pasiilgęs, todėl galbūt atlaidesnis jos netinkamoms išdaigoms, o aš su ja vis dar praleidžiu visą dieną.“
Viltė: „Man nepatinka, kad vyras tiek daug visko draudžia vaikui“
Priešingas atvejis Viltės (27 m. ) šeimoje. Ji pati prisipažįsta – 3 m. sūnus yra jos gyvenimo centras, todėl iš darbo visada skuba kuo greičiau pasiimti iš darželio. „Daugeliu klausimų mano ir vyro nuomonė sutampa, tačiau jis linkęs vaikui taikyti liepimų ir reikalavimų sistemą, o man atrodo, kad su vaiku reikia daugiau kalbėtis, aiškinti, kodėl tėvams nepatinka jo elgesys.
Bene daugiausia ginčijamės dėl to, kokia veikla leisti vaikui užsiimti, o kokia – ne. Pavyzdžiui, aš leidžiu sūnui žiūrėti televizorių, įvairius vaikiškus filmukus, o vyras yra įsitikinęs, kad tai žalinga jo psichikai. Dėl šventos ramybės vaikas žiūri televizorių tuomet, kai tėčio nėra namuose.
Taip pat pastebėjau, kad vis dažniau, kai, pavyzdžiui, reikia greitai apsirengti ir išeiti, o vaikas priešgyniauja, vyras nueina lengviausiu keliu: trūkus kantrybei tiesiog aprėkia sūnų. Šis, aišku, išsigąsta ir puola vykdyti komandos. Man tuo metu širdis plyšta, todėl nesusilaikau ir prie vaiko imu priekaištauti vyrui, kodėl jis taip elgiasi. Puolu guosti sūnų.
Sūnus tik ir girdi iš vyro lūpų: „Neliesk“, „Nečiupinėk“, „Padėk atgal.“ Aš manau, kad reikia leisti įsistatyti vieną kitą mėlynę, o vyras sako, kad vaiką saugoti nuo pavojų – tėvų pareiga.“
