Trečias šeimos narys – nauji iššūkiai, atradimai ir išbandymai kiekvienai porai. Vienus vaiko gimimas sustiprina ir į jų santykius atneša dar daugiau meilės, supratingumo bei rūpestingumo, kitus, deja, ištinka krizė.
Apie tai, kaip, dažnu atveju, keičiasi vyro ir moters santykiai, kai šeimoje atsiranda trečias asmuo, pasakoja psichologė, 10 metų besigilinanti į nėštumo ir gimdymo psichologiją, ruošianti šeimas gimdymui bei tėvystei, Sigita Valevičienė (sigita.eu).
Ar pora turėtų iki gimstant vaikui pasikalbėti ir aptarti, kaip keisis jų santykiai? O gal geriau tiesiog tikėtis, kad viskas bus kaip buvę? Ar naivus toks požiūris?
Vaikelio atėjimas didelis iššūkis – tai pakeičia šeimos santykius ir jos dinamiką. Kai kurios studijos rodo, kad konfliktų ar nesutarimų padaugėja kelis kartus. Šeimų, kurių santykiai pagerėja, nesiekia 20 procentų. Visų kitų – arba lieka tokie pat, arba pablogėja. Kai pora ruošiasi vaikelio atėjimui, ji padaro kelis veiksmus, kurie jai ateityje padės. Pirma – vyras ir moteris pripažįsta, kad tai bus jų gyvenimo pokytis. Tam, kad mes įveiktume iššūkius ir sunkumus, mums reikia juos pamatyti. Dažnai sunku būna toms poroms, kurios tikisi, atkeliavus vaikeliui, patirti tik laimę ir pilnatvę, kurios mano, kad jų santykiai bus tokie pat ar net geresni. Ir kai užklumpa realybė su savo džiaugsmais ir vargais, prasideda vienas kito kaltinimai, nepasitenkinimas, nesėkmingi bandymai grąžinti santykius į tuos, kurie „buvo”. Pora, kuri suvokia, kad jų gyvenimas ir santykiai keisis, gali sąmoningiau įvardinti galimus sunkumus ir jiems pasiruošti. Iš tiesų, susidūrus su poromis, kurie šiek tiek nerimauja ir bando pasiruošti vaikelio atėjimui, kyla jausmas, kad jų rūpestis savo santykiais, šeima ir bendras ruošimasis, išeičių ieškojimas yra pagrindiniai dalykai, kurie padeda.
Kaip į kūdikio gimimą reaguoja moteris? Kokius psichologinius išbandymus jai, dažnu atveju, tenka įveikti?
Čia galima kalbėti daug – laikotarpis po gimdymo moteriai labai svarbus ir intensyvus, tačiau mūsų visuomenėje šiek tiek pamirštas. Ne kartą esu girdėjus iš jaunų mamų: „gimdymui tai ruošiausi, bet kas laukia po jo, visai nesuvokiau”. Nuo pirmo žvilgsnio į užgimusį savo vaikelį, moters gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Tiksliau sakant, pradeda suktis apie kitą ašį – mažylį. Tai labai gražus, intymus, stiprus patyrimas. Vaikui santykis su mama – pats esminis, jame formuojasi tiek supratimas, koks yra pasaulis – pavyzdžiui, priimantis, mylintis, jausmas, kad aš jame esu svarbus, matomas, mano norai turi atsaką. Kartu mažylis, bendraudamas su mama, suformuoja savo giluminį, neverbalinį supratimą, kas yra būti ryšyje su kitu žmogumi. Tam, kad mama galėtų išpildyti šiuos mažylio poreikius, reikia, kad ji būtų jautri, emocionali, reaguojanti, pasitikinti, instinktyvi, kūniška. Nėštumas ir gimdymas moterį paruošia šiam patyrimui tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai. Kai kurioms moterims tai įvyksta lengvai ir sklandžiai, kai kurios išgyvena didelius sunkumus.
Jei moteris gyvenime yra patyrusi traumų ar emocinio trūkumo jausmą iš mamos, tai gali apsunkinti jos ryšį su kūdikiu. Kartais verslios, sėkmingos moterys sunkiai prisitaiko prie tokio mamiško jautrumo, „suskydimo”, buvimo be aiškių tikslų ir rezultatų. Jausmai, kylantys moteriai, yra labai intensyvūs – ji niekada niekam nėra jautusi tokios meilės, tokio atsidavimo, tokio rūpesčio ir atsakomybės. Dėl to akivaizdu, kad ji gali mėtytis nuo visiškos euforijos iki liūdesio, kaltės jausmų.
Ar depresija po gimdymo yra dažnas reiškinys, su kuriuo susiduria moterys? Iš ko ji atsiranda? Juk, atrodo, gyvenime aplankė didžiausia laimė, ko liūdėti?
Taip, tai didžiausia laimė, o gali būti ir daug nerimo, kaltės, atsakomybės, pridėjus minėtą jautrumą, pažeidžiamumą, gauname depresijos receptą. O jei rimčiau, depresija po gimdymo yra labai dažnas reiškinys. Manoma, kad ja serga viena moteris iš septynių. Didžiojoje Britanijoje, ištyrus populiaciją, paaiškėjo, kad pusė moterų, sergančių šia depresija, nesikreipia pagalbos. Dažniausiai jos gėdijasi ir mano, kad neturi teisės jaustis blogai, jei „šeima puiki, vaikelis sveikas, vyras geras”. Depresija pagimdžius yra labai kompleksiškas reiškinys. Dažnai nėra vienos priežasties. Ji priklauso nuo moters asmenybės (ypač nuo fakto, ar kada nors gyvenime ji yra patyrusi depresiją ar jos epizodų, kaip ji sutinka gyvenime pokyčius ir sunkumus), nuo jos socialinės situacijos (ar turi artimųjų, ar sutaria su vyru, ar sulaukia palaikymo, ar finansiškai saugiai jaučiasi), nuo nėštumo bei gimdymo (ar nėštumo metu patyrė stresą, įtampą, ar gimdymas nebuvo traumuojantis, nuo gimdymo metu naudotų intervencijų, pavyzdžiui, sintetinio oksitocino, kuris, pasak naujausių tyrimų, 32 proc. didina depresijos tikimybę).
Kaip, atsiradus trečiam, keičiasi vyro gyvenimas ir psichologinė būsena? Ar vyrams taip pat būna depresija?
Taip, vyrams taip pat būna depresija, atsiradus mažyliui. Viena studija teigia, kad taip nutinka vienam iš dešimties pirmo vaikelio susilaukusių tėčių. Šiaip statistika varijuoja nuo 4 iki 25 procentų. Ši depresija labai siejasi su mamos išgyvenama depresija ir taip pat su jausmu, kad vyras nedalyvauja vaikelio auginime. Vyrai pagalbos ieško dar mažiau. Dažniausiai jie linksta į priklausomybes, darboholizmą, hobius. Jiems apie savo sunkumus yra nelengva kalbėti ir dėl to, kad reikia padėti moteriai, pasirūpinti ja ir mažyliu.
Vyrai dažnai jaučia, kad padidėja atsakomybės našta ant jų pečių, gimus vaikeliui. Jiems tampa labai svarbi finansinė, materialinė šeimos situacija, jie neretai nerimauja, ar tai nesutrikdys jiems turėti savo socialinį gyvenimą (draugus, hobius). Kai kada ši atsakomybė paskatina vyrus nerti į darbus ir karjerą. O kartais jie tiesiog bėga nuo sunkios atsakomybės, atsitraukdami nuo šeimos. Ir labai dažnai čia atsiranda santykių problemos, galinčios pagilinti tiek moteriai, tiek vyrui depresiją.
Kodėl vyrai dažnai pasijaučia atstumti, lyg tas trečias, kuris tik maišosi?
Vyrai kitaip reaguoja į mažylį. Pirmiausia – jų reakcija nėra taip smarkiai nulemta instinktų, hormonų. Jie mažiau patiria emocinių apdovanojimų, būdami su mažylių. Dėl to, neretai, išmokti rūpintis vaikeliu jiems užtrunka ilgiau, jie ne viską daro „idealiai” kaip mamos. Tėvystė jiems reikalauja daugiau sąmoningo įsitraukimo. Šiame procese slypi pavojus, kad tėtis bus „pašalintas” arba pats atsitrauks nuo kūdikio priežiūros.
Poros santykiai – tai kaip šokis, jame visada dalyvauja abu. Moterį gali užvaldyti nauja patirtis su vaiku, motinystė, kuri labai emociškai stipri. Ši nauja patirtis gali pasiglemžti visą jos dėmesį, jausmus, energiją. Ir iš dalies tai normalu. Tam, kad moteris integruotų savo motinystę į kasdieninį gyvenimą, jai reikia laiko. Mamos neretai imasi visos atsakomybės už vaikelį ir nesąmoningai nuolat transliuoja vyrui, kad jis padarė „ne taip”, kaip ji norėtų (pavyzdžiui: „kodėl aprengei šitą drabužėlį!”, „ko jis taip rėkia, kai tu jį maudai”). Dažniausiai viskas baigiasi fraze: „duok, aš pati”. Vyrams iš esmės labai svarbus savivertės jausmas, o tokios situacijos ją menkina ir skatina norą atsitraukti, pabėgti. Iš kitos pusės, nemažai vyrų mano, kad vaikus auginti yra moterų reikalas, o jie dukrą ar sūnų „vesis žvejoti, kai paaugs”. Visokios sauskelnės ir verkšlenimai – ne jų sritis. Tokiu būdu, jie patys nutraukia emocinį ryšį tiek su vaiku, tiek su moterimi.
Santykiuose daug aspektų, čia visų nepaminėsiu. Tačiau savo darbe neretai tenka susidurti ir su tuo, kad vyrai veda moteris iš dalies tam, kad jiems jos būtų tarsi mamos (aišku, patys jie retai taip galėtų įvardinti) – tvarkytų namus, gamintų valgį, guostų, skatintų, girtų. Kai moters dėmesys nukrypsta į vaikelį, jis irgi jaučiasi lyg paliktas vaikas. Tai labai geras momentas įsisąmoninti savo santykius ir juos pradėti kurti brandesniame lygmenyje.
Ar teisingai elgiasi tos moterys, kurios vyrui bijo patikėti tam tikras pareigas, susijusias su vaiko priežiūra, išsiunčia jį miegoti į kitą kambarį, kad jis pailsėtų, ir pan.?
Manau, kad santykiuose nėra „blogai ar gerai”, dažniau kyla klausimas, ar tai tinka abiems. Ko reikia moteriai – pagalbos ir paramos. Ir čia kiekviena pora sprendžia, ko ir kiek. Jei, pavyzdžiui, vyras dirba sunkų darbą ir pora nusprendžia, kad bus geriau jam miegoti kitame kambaryje, tai gali būti teisingiausias jiems sprendimas. Tačiau jei moteris sutinka su vyro pasiūlymu tik dėl to, kad pasirodytų ir sau, ir jam, kokia ji stipri bei nuostabi, o jos pyktis nukišamas giliai, tuomet tai nėra geriausias variantas. Šis pyktis pradės ją pačią griaužti arba jis lįs pasyviomis formomis, nuolatiniais priekabiais ir užuominomis nuodydamas santykius. Galimas ir kitas scenarijus, kai mama nori jaustis pagrindine dirigente šiame svarbiausiame savo gyvenimo projekte – vaikelio auginime, o visi kiti jai atrodo nepakankamai kvalifikuoti tai daryti. Ir tikrai nemažai vyrų sutinka su tuo. Jie jaučia, kad negali konkuruoti su mama.
Taigi, geriausia, kai pora gali būti vienas su kitu ir patys su savimi nuoširdūs, pasidalinti savo jausmais bei lūkesčiais, rasti jiems tinkamiausią sprendimą. O tokių sprendimų ieškojimų, atsiradus vaikeliui, bus kasdien.
Ar egzistuoja poros santykių krizė, kuri atsiranda būtent po gimdymo? Ar tiesa, kad vaiko gimimas parodo, kiek tvirta ir stabili yra pora?
Laikotarpis po gimdymo neretai vadinamas „babyquake”. Tai kaip žemės drebėjimas santykiuose. Krizė yra pokyčio momentas, kada taip, kaip gyvenome, nebegalime, o naujus būdus tvarkytis su realybe reikia atrasti. Krizėse labai daug galimybių ir jos būtinos mūsų gyvenime. Kai pora bendrauja neturėdami vaikų, jiems lengviau vienam prie kito derintis – buities yra mažiau, nuovargio ne tiek daug, daugiau bendrų veiklų. Vaikelio atėjimas neretai mums atskleidžia, kokie esame skirtingi. Dėl to pagausėja situacijų, kada reikia iš naujo susiderinti. Aišku, pridėjus nuovargį ir šio laikotarpio emocinį intensyvumą, tai ne visada yra paprasta.
Jei pora iki vaikelio atėjimo moka iš tiesų spręsti santykių sunkumus, jiems lengviau bus ir gimus kūdikiui. Jei buvo dalykų, kurie kliuvo, bet jų šeima nesprendė, tada didelė tikimybė, kad tai tik suintensyvės. Kaip tik neseniai padėjau jaunai mamai, kuri į konsultaciją atėjo su dideliu vienišumo jausmu. Jos vyras atrodo atitolęs, bėgantis iš namų ir negalintis pasakyti, kaip jaučiasi. Iš tiesų, ji visa tai matė dar prieš kūdikio gimimą, bet tuomet buvo lengviau prie to prisiderinti, nekreipti dėmesio. Tačiau dabar, kai reikia palaikymo, artimo ryšio su vyru, kai ji pavargusi, pradėjo santykiuosi jaustis nesaugiai, tai skaudina ir pykdo. Pyktis šioje situacijoje labai geras jausmas – jis parodo, kad kažkokios ribos yra peržengtos. Tai pasako, kad kažkas negerai. Kaip su tuo pykčio jausmu būti konstruktyviai – tikras menas, kurio kartais tenka pasimokyti. Dažnai nutinka, kad vyrai bando pabėgti nuo „santykių aiškinimosi”, sakydami, kad jų antra pusė per daug jautri, išpučia burbulą iš nieko, prisigalvoja ir jai pačiai reikia pasigydyti. Taip uždaromos durys atviram pokalbiui. Ir pora lieka su visais tais neįsisąmonintais, neįvardintais jausmais, kurie mėto jų santykius ir darosi vis sunkiau būti vienam su kitu.
Ar santykių pablogėjimą gali lemti ir pasikeitęs intymus gyvenimas?
Tai gali prisidėti prie bendro sumišimo. Intymūs santykiai po gimdymo tikrai tampa kitokie. Tai vyksta ir fiziologiniame lygmenyje – moteriai po gimdymo reikia laukti bent šešias savaites, po to santykiai gali būti skausmingesni, gali atsirasti baimė mylėtis. Jei moteris žindanti, jos estrogenų kiekis yra mažesnis, dėl to sumažėja libido. Labai dažnai ir nuovargis prie to prisideda. Jei pora žino, kad jų intymūs santykiai pasikeis, jiems tai bus lengviau priimti. Jei vyras mokosi jautrumo, atidumo, įsiklausymo į savo antrąją pusę, didesnis šansas, kad aistra atsiras pakankamai greitai. Tiesa pasakius, intymūs santykiai, kaip ir emociniai santykiai, po vaikelio atėjimo gali būti daug stipresni, atviresni, subtilesni. Tačiau neretai poros nerimauja, kaip gimdymas pakeis jų potraukį vienas kitam. Ir, aišku, pastebėję savo šaltumą ar pokyčius santykiuose, pradeda įtarti, kad kažkas negerai. O nerimas nepaskatina aistros.
Nepasitenkinimas, nerimas, kaltinimai vienas kitam – įsuka poras į ydingą ratą, iš kurio nėra lengva išeiti. Kartais iškyla ir gilesnės problemos. Pavyzdžiui, jei vyras nori savo moterį matyti tik kaip jaunatvišką vilioklę, sunku priimti ją kaip brandžią moterį ir motiną. Manoma, kad dalis nuotykių už santuokos ribų prasideda dėl šios priežasties.
Statistika rodo, kad labai daug besiskiriančių šeimų augina maždaug 1–2 metų vaikus. Ar daugelis neištveria tų pirmųjų metų išbandymo?
Porų, neatlaikančių pirmųjų metų išbandymų, yra daugiau nei norėtųsi. Mes gyvename tokioje visuomenėje, kur neturime artimos patirties arba, tiksliau pasakius, nematome vaikų atėjimo į šeimą „virtuvės”. Mūsų tėvai turėjo visai kitokį supratimą, mūsų draugai dažnai rodo savo „paradinę” santykių pusę, todėl išmintingos paramos nėra lengva sulaukti. Nemažai porų nei galvoja, nei ruošiasi, nei ieško pagalbos, kai iškyla sunkumai. Kai kurie skiriasi. Kai kurie išmoksta prisitaikyti prie tokio gyvenimo, tačiau tai neatneša pokyčių ir neskatina vidinių santykių. Aistra tiesiog nunyksta ir mes turime antrą bumą skyrybų, kai vaikai užauga ir palieka namus – nebėra, kas porą rištų.
Ar poros krizė labiausiai jaučiasi su pirmu vaiku, o su kitais ji būna švelnesnė arba jos visai išvengiama?
Dažnu atveju, pirmas vaikelis įneša daugiausiai pokyčių. Kiti mažyliai tik labiau suintensyvina esamus procesus.
Ką apie porą pasako tai, kad, gimus mažyliui, ji tik sustiprėja, vyras ir moteris atranda vienas kitame daugiau gerų savybių ir jaučiasi dar tvirtesnis vienas kumštis?
Mes dažnai maišome įsimylėjimą su meile. Įsimylėjimas yra būsena. Meilė yra kelionė – mokytis, pažinti, pamatyti, prisipažinti, atleisti, priimti, išdrįsti. Ji pilna iššūkių, atradimų ir pokyčių. Ji ne visada lengva, bet tikrai verta ir kaip niekas kitas apdovanojanti. Tad tokia pora, tikriausiai, yra radusi savo keliautojų lazdeles, padedančias jiems nesuklupti. To linkiu visoms poroms, įžengusioms į tokį svarbų savo gyvenimo etapą.
