„Augdamas vaikas gali nematyti vienas kitą mylinčių tėčio ir mamos, bet gali matyti, kaip mama ir tėtis mylį jį – vaiką. Tuomet užaugęs jis įsisavina tokį šeimos modelį, kuriame meilė – tai reiškinys, nukreiptas tik į mane. Už to slypi natūraliai išsivystęs žmogaus noras visuomet „gauti“ meilės“, – ilgamete patirtimi dalinasi mokymų centro „SoulACTION“ įkūrėjas, emocinio intelekto lavinimo specialistas Rimvydas Židžiūnas, konferencijos „Sveika ir laiminga mama“ pranešėjas.
– Kaip keičiasi poros tarpusavio santykiai ir jausmai susilaukus vaikelio?
Svarbu suvokti, kad santykiams būdingi skirtingi etapai, o pradinius etapus, tokius kaip trauka ir įsimylėjimas, palaiko gamta – todėl iš pradžių santykiai būna džiugūs ir nuostabūs beveik be pastangų. Kol yra tik pora, du vienas kitą mylintys žmonės, visa meilė ir energija natūraliai teka ir pasiskirsto tarp jų. Vėlesniuose santykių etapuose ir sulaukus šeimos pagausėjimo, trečio žmogaus, mylimųjų poros santykių dinamika natūraliai pasikeičia. Naujas šeimos narys automatiškai pasiima dalį tėvų laiko, meilės ir dėmesio – tai visiškai natūralu. Taigi, dalis meilės, kuri prieš tai buvo tik poroje, mylimųjų tarpusavio ryšyje, atitenka gimusiam vaikui, nes jam ji šiuo metu gyvybiškai svarbi. Jei tėvų tarpusavio meilė vienas kitam neišblėsta – tuomet viskas puiku, bet jei jų meilė lieka nukreipta tik į vaiką – šis greičiausiai perims tokį santykių modelį, kuriame visad norės „gauti“ meilės.
– Kokiu būdu šis santykių modelis pasireiškia jau suaugusio žmogaus gyvenime?
Vaikas auga ir perima santykių ir viso pasaulio, kuriame gyvena, modelį, sugerdamas jį iš savo tėvų, augdamas jų šeimoje. Tad vaikystėje išmokęs gauti daug meilės, matyti ir jausti tėvų meilę, nukreiptą tik į jį, žmogus ir suaugęs kuria santykius vadinamuoju ego principu, t.y. vadovaudamasis požiūriu „aš noriu, kad mane mylėtų“. Toks žmogus tiesiog nematė santykių modelio, kuriame ne mažiau svarbi ir puoselėjama meilė tarp dviejų mylimųjų. Meilę jis suvokia kaip vektorių, kuris yra nukreiptas į jį, arba nėra nukreiptas į jį. Apie tai išsamiai papasakosiu savo pranešimo konferencijoje „Sveika ir laiminga mama“ metu.
– Kodėl mylimiesiems, susilaukusiems vaikelio, ne visada sekasi toliau darniai puoselėti meilės ryšį poroje?
Įdomu tai, kad šiuolaikiniai žmonės yra kitokie. Anksčiau nebuvo vadinamojo laimės kulto: kokia dar laimė? Svarbiausia, kad mūsų vaikai gyventų geriau už mus… Kai žmonės vertėsi sunkiau, gyveno vargingiau ir paprasčiau nei šiandien, jie rūpinosi bent kiek pagerinti gyvenimą savo vaikams. Tam tikras aukojimasis dėl vaiko ateities buvo natūralus, tą lengviau galėjo priimti tiek vyrai, tiek moterys. Šis suvokimas vis dar būdingas ir kai kurioms šiandienos kultūroms. Tačiau vakarų pasaulyje žmonės pamažu pratinami prie idėjos, kad kiekvienas žmogus turi būti laimingas: darbe, laisvalaikyje, santykiuose, šeimoje, sekse – visur. Už to slypi nauja visapusiškai sėkmingo ir laimingo žmogaus filosofija. Todėl šiuolaikinė pora, susilaukusi vaiko, turi iš anksčiau perimtą modelį, kad reikia daug ką pamiršti, rūpintis vaiku, stengtis dėl vaiko, tačiau paraleliai žmonėse gyvas noras būti laimingais, sėkmingais ir realizuotais šeimoje. Gimus vaikui, pora natūraliai „sukrenta“ tik į naują šeimos narį ir tuomet santykiai tarp vyro ir moters, tarp mylimojo ir mylimosios, tarp dviejų meilužių silpsta – šios vadinamosios rolės blėsta arba net visai išnyksta, lieka tik mamos ir tėčio rolės. Tuomet natūralu, kad laimės lygis poros santykiuose mažėja. Anksčiau žmonės tokią būseną priimdavo kaip savaime suprantamą, kaip duotybę. Dabartiniams žmonėms ji nebėra natūrali, komfortiška ir sukelia nelaimingumo jausmą.
– Kaip pora turėtų puoselėti tarpusavio ryšį gimus vaikui, kad galėtų džiaugtis neblėstančia meile?
Pagrindinė užduotis – palaikyti ar atstatyti mylimųjų tarpusavio ryšį, kuriame išliktų romantinė meilė, trauka, atskiras poros gyvenimas. Dažnai žmonės nežino, kokiais būdais tai palaikoma. Tuomet ateina suvokimas, kad santykiai – tai erdvė, kurioje reikia nuolat augti ir mokytis. Gimus vaikui svarbu prisiminti, kad mamos ir tėčio rolės nėra vienintelės, kurias reikia puoselėti. Pavyzdžiui, dažnai užmirštama, kad yra tokia rolė, kuri vadinasi du mylimieji. Kiek įvairiausių spalvų ji įneša į poros santykius! Tai ir laikas kartu, ir teigiamos emocijos, ir gyvenimo skonis.
Įdomu tai, kad tapus mama ir tėčiu, tėvų vaidmenys gali arba praplėsti gyvenimo būdą, arba jį susiaurinti. Jei gimus vaikui pora ir toliau išlieka draugais, mylimaisiais, vyru ir moterimi, meilužiais ir tik įgyja dar vieną naują – tėvų vaidmenį – gyvenimo būdas prasiplečia. Jei tapę tėvais žmonės užmiršta visa kita, kas buvo iki tol, ir lieka tik tėvais – gyvenimo būdas susiaurėja.
– Ar poroje svarbios ne tik meilė ir aistra, bet ir draugystė?
Būtinai. Labai dažnai žmonės, tapę vyru ir žmona, tėvais, nustoja būti tiesiog draugais. Juk prieš tapdami vyru ir žmona jie ir buvo draugai! Tapus vyru ir žmona, mama ir tėčiu, atsiranda daug reikalavimų ir lūkesčių, ką turi daryti kitas žmogus. Tai automatiškai sukelia daug skausmo. Užmiršus paprasčiausias draugų roles, poroje ima trūkti draugystės. O draugystė į santykius įneša naują, dar kitokią spalvą.
– Kodėl dažnai daugelis šių spalvingų vaidmenų pranyksta iš poros gyvenimo, palikdamos tik vyro ir žmonos, mamos ir tėčio vaidmenis?
Kiti vaidmenys pranyksta todėl, kad žmonės viduje nusprendžia susiaurėti, t.y. būti tik vyru ir žmona. Vos jiems taip nusprendus, gyvenimas iš tiesų tarsi susiaurėja – vien dėl to, kad susiaurėja žmonių dėmesys, jie tarsi susikoncentruoja tik į tam tikrą rolę ir jos ribojamas pareigas. Taip viskas, kas yra už šio vaidmens ribų, tarsi išnyksta ir nebetelpa į mūsų dėmesio lauką. Todėl vienintelis būdas puoselėti santykiuose kitus vaidmenis – juos prisiminti. Pavyzdžiui, prisiminti, jog be to, kad esame vyras ir žmona dar esame ir draugai, o draugai elgiasi kiek kitaip: tiesiog draugauja, dalinasi tuo, kas įdomu, girdi ir palaiko kitą žmogų, leidžia laiką kartu tik laisva valia, nesidalina pareigų, yra visiškai laisvi ir pan. Puiku tai, kad kiekvienai gyvenimo situacijai galima parinkti tinkamą vaidmenį: mamos, tėčio, draugų ar mylimųjų. Tai vadinama gyvenimo būdo plėtimu ir tam dažnai reikalingi netradiciniai būdai ir sprendimai.
– Kaip glaudus mylimųjų ryšys veikia vaikus?
Kai vaikas augdamas mato glaudžius mylinčių tėvų santykius, jis perima modelį, kuriame tėtis ir mama myli vienas kitą. Myli ne tik jį, vaiką, bet dalinasi meile ir tarpusavyje: myli, mylisi, liečiasi, džiaugiasi vienas kito draugija. Vaikui tampa natūralus santykių modelis, kuriame porą lydi džiaugsmas, energijos perteklius, spontaniškumas, kūrybiškumas, romantiškumas ir taip toliau. Priešingu atveju, jei vaikas šio modelio nepažįsta vaikystėje, užaugęs jis paprastai jo pats ir neieško, nekuria – tiesiog nežino, kad taip gali būti, kad taip galima gyventi poroje. Norint šį modelį įdiegti į savo gyvenimą vėliau, reikia ieškoti žmonių, spontaniškai laimingų poros santykiuose, ir savarankiškai iš jų mokytis.
**
„Sveika ir laiminga mama“ – vienintelė konferencija Baltijos šalyse, skirta ir mamoms, ir tėčiams. Jų sveikatai, vidiniam pasauliui, iššūkiams ir laimei. Konferencija vyks balandžio 28 d. „CONFER by Siemens Arena“ (Ozo g. 14, Vilnius). Visi pranešėjai ir temos – mamosdiena.lt.
Parengė Miglė Kačinskaitė
