Internete netyla diskusijos apie mamos pieno riebumą. Kas yra tiesa, o kas – melas, paklausėme gydytojo Kazimiero Vitkausko, knygos „Kūdikio žindymas nepakeičiamas kaip motinos meilė” autoriaus.
Kai kurios mamos išgyvena, kad jų pienas gali būti per liesas kūdikiui. Kitos teigia priešingai, kad kūdikis nuo jų pieno auga storulis. Pasirodo, „kalta” žindymo taktika. Į mamoms ramybės neduodančius klausimus atsako specialistas.
Kai kurie tik mamos pienu maitinami kūdikiai atrodo nutukę, tačiau dažniausiai kai paauga ir pradeda valgyti tirštą maistą, jų svoris tampa geras. Ar tai rodo, kad mamos pienas jiems yra per riebus? Kodėl kai kurie žindomi kūdikiai nutunka?
Išties būdinga, kad pirmaisiais trimis gyvenimo mėnesiais žindomų kūdikių kūno masė didėja greičiau, negu dirbtinai maitinamų bendraamžių. Nenuostabu, juk mamos pienas yra lengviau virškinamas ir geriau organizmo paimamas negu mišiniai. Vėliau, kūdikio virškinimo sistemai bręstant, jau ir iš mišinių jo organizmas geba paimti daugiau maisto medžiagų. Maitinant iš buteliuko kūdikiui pieno mišinio dažniausiai sugirdoma daugiau, negu reikia jo alkiui numalšinti. Pirmųjų metų pabaigoje dirbtinai maitinami vaikai būna vidutiniškai 600-650 g sunkesni už žindytuosius. Žindomi kūdikiai gauna mažiau kalorijų, bet ne dėl to, jog jiems būtų trūkę maisto (t. y. mamos pienas būtų buvęs nepakankamai maistingas), o todėl, kad kaip tik toks yra jų augančio organizmo natūralus, pagal gamtą žmogaus genuose užkoduotas poreikis. Jokie žindomų kūdikių vystymosi parametrai ir sveikata nenukenčia. Vadinasi, mišiniais penimi kūdikiai dažnai būna paprasčiausiai permaitinami. Svorio skirtumus labiausiai lemia skirtingas riebalų kaupimas poodyje. Dirbtinai maitinamų jis būna gausesnis. Į karvės pieno mišiniais girdomų kūdikių kraują išskiriama daugiau insulino, skatinančio riebalus atsidėti riebaliniame audinyje, tuo pačiu metu daugėja ir riebalus kaupiančių ląstelių. Maitinimo kūdikystėje būdas gali lemti vėliau gyvenime įgyjamą kūno svorį – vadinasi, nutukimo rizika yra didesnė vaikams ir suaugusiesiems, kurie kūdikystėje buvo maitinti dirbtinai.
Ar tiesa, kad jeigu mamos pienas riebus, kūdikis žinda trumpiau, nes greičiau pasisotina?
Taip, vidutiniškai riebalų mamos piene (3,8 g/dl) yra truputėlį daugiau negu karvės piene (3,7 g/dl). Tačiau žindantis kūdikis gauna ne visą laiką vienodo riebumo pieną. Gyvybei svarbesnis už riebalus ir kitas maistines medžiagas yra vanduo. Vandens reikia, kad kraujas būtų skystas ir galėtų tekėti net ir pačiomis smulkiausiomis kraujagyslėmis, kad kiekvienoje kūno ląstelėje vyktų medžiagų apykaita, kad į skrandį ir žarnyną išsiskirtų virškinti reikalingos sultys… Todėl bet kuris sveikos mitybos skatintojas sako: „Pirmiausia atsigerk, paskui valgyk!” Ši visuotinė taisyklė galioja jau nuo gimimo. Ją įvedusi gamta pasirūpino pieną mamų krūtyse paskirstyti taip, kad žįsdamas kūdikis pirmiausia „atsigertų” pradinio liesesniojo pieno, paskui „pasisotintų” ir galiniu riebiuoju, turinčiu daugiau riebalų.
Trumpai žįsdamas gali greičiau pasisotinti tik tuomet, jeigu žinda taip efektyviai ir pienas iš krūties stumiamas taip veržliai, kad kūdikis spėja išžįsti ir pradinį liesesnįjį, ir galinį riebesnįjį pieną.
Jeigu kūdikis prastai priauga svorio, ar dėl to gali būti kaltas mamos pienas? Jis yra per mažai riebus? Ar gali taip būti, kad mamos pienas dėl riebumo gali netikti kūdikiui?
Pasitaiko, kad vien tik iš krūties maitinamas kūdikis auga lėtokai. Tuomet gali kilti įtarimas, kad mamos pienas galbūt per liesas. Tačiau dažniausiai to priežastis būna netikusi maitinimo taktika, kai nedaug iš vienos krūties pažindęs (gavęs iš jos tik pradinio liesojo pieno) kūdikis perkeliamas žįsti iš kitos krūties ir iš jos taip pat gauna tik liesojo pradinio pieno. Ir išties neretai dar ir neišmanėliškai nusprendžiama, kad mamos pienas kūdikiui netinka… arba jam net klaidingai „pripaišoma” liga – laktozės netoleravimas. Nors pradiniame piene mažiau riebalų, tačiau yra santykinai daug pieno cukraus laktozės. Kadangi liesasis pienas greičiau nuteka plonojoje žarnoje, dalies laktozės kūdikio organizmas nespėja įsisavinti ir galinėje storojoje žarnoje ji sukelia rūgimą, kai gausiai išsiskiria dujos, bei sulaikydama vandenį skystina išmatas. Gali atrodyti, kad kūdikis viduriuoja, o dėl pilvo pūtimo sukeltų dieglių dar būna ir neįprastai neramus, greičiau prabunda.
Sakoma, kad priešpienis yra pats riebiausias, kodėl?
Taip sako neišmanėliai. Išties pirmosiomis dienomis po gimdymo išsiskiriantis priešpienis atrodo tirštesnis ir gelsvesnis, negu vėliau, antrąją savaitę, iš krūtų tekantis „subrendęs” pienas. Juos lygindami tik pagal išvaizdą „nežiniukai” ir prifantazuoja. Priešingai, laborantai ir mokslininkai jau įrodė, kad priešpienyje riebalų yra maždaug du kartus mažiau, negu subrendusiame mamos piene. Tačiau priešpienis turi gerokai daugiau baltymų, kurių didelę dalį sudaro imunoglobulinai, saugantys naujagimį nuo ligų sukėlėjų.
Ar įmanoma padidinti ar sumažinti mamos pieno riebumą?
Mamos pieno gamyba vyksta pagal jos genuose užrašytą pieno sudėties kodą. Krūtyse esančios liaukinės ląstelės paima iš kraujo tiek vandens, baltymų, angliavandenių, riebalų ir kitų medžiagų, kiek reikia. Pertekliaus neima. Labai riebiai valganti mama tik greičiau nutuks. Gerai besimaitinančios žindyvės medžiagų apykaita organizuojama taip, kad iš maisto gautas tos dienos poreikius viršijantis riebalų perteklius lengvai „padedamas” į atsargas poodiniame sluoksnyje. Ir taip pat lengvai iš ten paimamas mamos pieno gamybai tomis dienomis, kai jos maiste riebalų pritrūksta. O žindomo kūdikio iš mamos pieno gaunamų riebalų kiekis, kaip jau minėjau, priklauso nuo maitinimo taktikos, t. y. ar jam leidžiama iš vienos krūties žįsti užtenkamai ilgai, kad gautų ir riebesniojo galinio pieno, ar jis per vieną maitinimą kilnojamas ir iš abiejų krūtų prisivalgo tik pradinio liesojo pieno. Aišku, ilgai badaujančios moters (kai net išsenka poodinis riebalų sluoksnis) viso pieno riebumas sumažėtų.
Ar tiesa, kad mamos pieno riebumas per parą kinta. Kodėl? Jeigu kinta, o mama nusitraukinėja pieno, kad turėtų atsargų, kuriuo paros metu tai geriausiai daryti?
Šiuo klausimu tenka išgirsti įvairių nuomonių: vienoms atrodo, kad pienas riebesnis ryte, kitoms – kad vakare. Kad ir kaip būtų, nepatarčiau mamoms užsidegti idėja kaupti pieno atsargas: „O gal prireiks kažkada ateityje…” Daugelis, palaikiusios pieną „pertekliniu”, susigundo dirbtinai – rankomis ar pientraukiu ištraukinėti iš krūties po žindymo likusį pieną. Tai klaidinga taktika. Žindama krūtis niekada nebūna visiškai tuščia, nes naujas pienas joje gaminamas ne tik tarp žindymų, bet ir žindant. Žįsdamas kūdikis suvalgo tiek pieno, kiek jam reikia. Dirbtinai iš krūtų ištraukiant pieną po žindymo yra skatinama papildoma pieno gamyba, nors kūdikiui jo nereikia. Taip nuolat kartodama mama ateičiai kaupia kaip tik „galinio” – riebiojo pieno atsargas, o žindomas kūdikis nuolat gauna santykinai daugiau liesesniojo ir saldesnio „pradinio” pieno. Jau žinome, kad nuo to kūdikis gali dažniau ir skysčiau tuštintis bei kęsti pūtimo sukeltus pilvelio diegliukus.
Beje, sušaldytas į ledą ilgai laikytas mamos pienas jau nebėra toks kaip šviežias. Tikrai neišgyvena kūdikio atsparumui svarbios gyvosios pieno ląstelės, o ir daugelis baltymų imunoglobulinų, kurie saugo nuo infekcijų, taip pat pasidaro nebeaktyvūs. Maža to, ne viena mama guodėsi, kad kūdikis nesutiko gerti atitirpinto pieno, o paragavusios ir pačios nusivildavo pakitusiu skoniu. Ledėjant pakinta riebalų struktūra ir pienas pasidaro kartokas.
Ar skaidrus pienas rodo, kad jis neriebus?
Taip, greičiausiai tai rodo, kad matome liesąjį „pradinį” pieną, kurį pavyko ištraukti tai daryti neįgudusiai mamai.
Kaip mamai žinoti, jos pienas riebus ar ne? Ar apskritai reikia gilintis į šį klausimą, gal geriau tiesiog žindyti kūdikį ir džiaugtis, kad tai gali daryti?
Tikra tiesa, o kam mamai gilintis, koks jos pieno riebumas? Nebent ji atlieka tokius tyrimus dėl savo ar kažkieno kito mokslinės disertacijos… Išties pritariu, kad reikia pasikliauti gamta, kuri per daug evoliucijos tūkstantmečių mamos pieną pritaikė ir ištobulino. Jame yra visko, ko reikia kūdikiui, kad jis gerai vystytųsi ir augtų. Tačiau vaikelis turi gauti visą krūties pieną – pradinį, vidurinį ir galinį.
Jeigu žindant pirmąjį kūdikį pienas buvo riebus, ar gimus antram pienas ir vėl bus toks pats?
Dažniau pasitaikantis jau antrą ar trečią vaiką auginančių mamų įspūdis būna toks, lyg jos savo krūtyse kiekvienam naujam vaikui pagamina vis daugiau pieno ir jis būna vis riebesnis. O kaip jos tai sužino? Ogi dirbtinai traukdamos pieną. O kam geriau pavyksta atlikti bet kurį darbą – patyrusiam darbininkui ar naujokui? „Naujokėms” mamytėms, kurios susilaukė pirmagimio, masažuojant krūtis rankomis dažniausiai pasiseka ištraukti mažiau pieno (lemia ne tik neįgudę rankų judesiai, bet ir pieno tekėjimo iš krūties refleksą blokuojanti psichologinė įtampa) ir jis paprastai yra tik liesasis pradinis. Labiau patyrusios antrojo, o tuo labiau trečiojo vaiko mamos jau dirba drąsiau ir geriau – jos ištraukia daugiau pieno: ne tik pradinį, bet ir kažkiek riebesnio pieno. Štai ir visa pieno „gausėjimo ir riebėjimo” paslaptis! Visi kūdikiai – ir pirmagimiai, ir antragimiai, ir t. t. gimsta su maždaug vienoda savo nykščio žindymo ir vaisiaus vandenų rijimo įsčiose patirtimi. Todėl geriau visada pasitikėti gamta ir leisti pačiam vaikui reguliuoti mamos pieno gamybą ir gavybą pagal jo poreikį.
