Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos apie kūdikių žindymą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė” autorius, atsako į du klausimus apie žindymą ir moters krūtų dydį.
„Esu nėščia aštuntą mėnesį. Labai daug skaičiau apie žindymo naudą vaikeliui. Tačiau abejoju, ar aš galėsiu pati žindyti, nes mano labai mažos krūtys. Vargu ar jos turės pieno.”
Moters krūtų dydį labiau nei liaukinio audinio kiekis, tai yra pieną gaminančių ląstelių skaičius, lemia riebalinio ir jungiamojo audinio gausa. Neretai ir didelės, ir mažos krūties liaukinio audinio išsivystymas, taigi ir gebėjimas gaminti pieną būna labai panašus. Per nėštumą, veikiant hormonams, krūtyse vyksta dideli pokyčiai, lemiantys pieno gamybą: jose beveik du kartus padidėja kraujotaka ir sparčiai vystosi liaukinis audinys bei latakėliai.
Gerai išsivysčiusios vidutinio dydžio krūtys kūdikiui žindyti tikriausiai būtų idealus variantas. Tačiau jeigu jūsų krūtys vis dar atrodo nedidelės, per daug nesisielokite. Ir mažos krūtys gali išmaitinti kūdikį, net jeigu jose ir liaukinių – pieną gaminančių ląstelių yra mažiau.
Norėčiau mamą nuraminti: net jei vienos moters daugiau liaukinių ląstelių turinčios krūtys pajėgtų pagaminti ir sukaupti daug daugiau pieno vienam kartui ir kūdikį žindyti pakaktų rečiau, kitos, mažesnes pieno liaukas turinčios, moters vaikas augtų taip pat sėkmingai paprasčiausiai žįsdamas dažniau. Arba… ilgiau. Juk naujas pienas krūtyje gaminasi ne tik tarp maitinimų, bet ir žindant, todėl ilgiau žįsdamas kūdikis gaus ir naujojo, žindant pasigaminusio pieno. Pagaliau, jeigu kūdikis liks nepasisotinęs iš vienos krūties, alkį galutinai numalšinti jis galės žįsdamas antrąją. Paskui galbūt dar kartą galės grįžti prie pirmosios. Pieno gamybą skatina hipofizio hormonas prolaktinas, kuris su krauju atnešamas į abi krūtis. Prolaktiną išsiskirti skatina kaip tik nerviniai impulsai, kylantys spenelyje žindant. Taigi kūdikiui žindant vieną krūtį naujas pienas gaminasi ir šioje, ir kitoje krūtyje. Pieno gamyba per visą parą labiau priklauso nuo kūdikio poreikio žįsti, negu nuo mamos krūtų galimybės sukaupti pieną.
„Mano krūtys labai didelės. Niekada gyvenime nekilo mintis, kad pamigdžiusi galiu neturėti pienuko. Tačiau kaip tik taip man ir nutiko. Mano sūneliui – jau 2 mėn., tačiau jis nuolat verkia. Nutariau patikrinti, ar krūtyse yra pieno. Pabandžiau jį traukti rankomis, pasirodė, kad išties jo ten labai mažai. Teko griebtis mišinuko. Tačiau save iki šiol graužiu, kad mano krūtys neatlieka svarbiausios savo funkcijos – pamaitinti kūdikį.”
Dažnai didelių krūtų savininkės tvirtina kažkodėl turinčios per mažai pieno. Užtikrinu: tai tikrų tikriausia nesąmonė! Paprastai kuo energingiau ir ilgiau kūdikis žinda, tuo daugiau pieno iš krūties gauna ir tuo daugiau naujo pieno „užsisako” kitam kartui. Bet šitų gamtos dėsnių nežinančios mamos nori išsiaiškinti, kiek turi pieno. Ir bando tai padaryti pieną iš krūtų „išmelždamos” dirbtiniu būdu – rankomis. Iš esmės tai spaudžiamasis krūties masažas kryptimi spenelio link. Jeigu krūtis didelė ne tik dėl joje esančios pieno liaukos, bet ir dėl gausaus jungiančiojo ir riebalinio audinio bei storo šitų audinių sluoksnio tarp pieno liaukos struktūrų ir odos, tai dirbtinis pieno ištraukimas iš krūties rankomis gali nebūti labai sėkmingas. Nes tuomet tiesioginis spaudžiamasis poveikis į pieną talpinančius ančius ir tuo labiau į latakus gali būti menkas ir pieno taip gali pavykti išspausti gerokai ar net daug mažiau negu iš nedidelių „liesų” krūtų. Štai todėl nusitraukimu rankomis savo pieno kiekį tikrinančios dideles krūtis turinčios mamytės klaidingai nusprendžia, kad pieno turi per mažai, net mažiau už moteris, kurių krūtys gerokai mažesnės. Beje, ir daugelis liesų moterų rankomis gali ištraukti mažiau pieno, negu nurodoma kūdikiui reikiamose pieno „normose”, ir taip pat nutaria turinčios mažai pieno. Savaime suprantama, kodėl. Kai pienas traukiamas rankomis, daug mažiau dirginami spenelio nerviniai receptoriai ir nesužadinamas pieno tekėjimo refleksas. Daugelis tokių mamyčių, kurios „nepasitiki” savo krūtimis, netgi nustoja žindyti kūdikį ir pradeda ištraukinėti pieną rankomis, kad kiekvieną kartą sužinotų, kiek turi savo pieno ir kiek kūdikiui reikia papildomai sugirdyti mišinio iki „reikiamos” maisto normos. Jokiu būdu taip negalima elgtis: krūtyse likęs pienas stabdo naujo pieno gamybą ir taip mamos pieno išties nuolat mažėja, kol galop ir visai nebelieka.
