Lietuvoje koronavirusui apimant vis daugiau mokyklų, šalies tėvai nėra patenkinti rekomendacijomis, kurių įgyvendinti praktikoje neįmanoma ir baiminasi, kad mokyklos greitu metu taps ligos židiniais arba vėl bus įvestas nuotolinis mokymas. Tuo tarpu gausiai apgyvendinta Japonija ir toliau pasaulį stebina efektyvia kova su virusu. Siūlome skaitytojams palyginti, kokių priemonių Japonijos mokyklose imtasi kovojant su COVID-19. Čia taisyklės itin griežtos ne tik ugdymo įstaigose, bet ir už jų ribų.
Paskutiniais duomenimis, Japonijoje, kurioje gyvena 126 mln. gyventojų, pastaruoju metu fiksuojama rekordiškai mažai susirgimų COVID-19 – kasdien nustatoma mažiau nei po 1000 naujų atvejų ir tai yra mažiausi skaičiai per pastarąsias 40 dienų. Gali būti, kad prie gerų šalies rezultatų prisidėjo griežtos taisyklės. O štai Lietuvoje neseniai leista į ugdymo įstaigas ateiti ir sloguojant.
Apie tai, kaip pasikeitė ugdymo įstaigų organizavimas Japonijoje, sutiko papasakoti trijų vaikų mama, „Japoko” įkūrėja, Metodija Vidūnaitė, dirbanti su Japonijos kompanijomis ir turinti šioje šalyje partnerių bei draugų. „Mūsų šeimoje auga trys skirtingo amžiaus vaikai. Prasidėjus šiems mokslo metams pastebėjau, kad ugdymo įstaigose taikomi skirtingi saugos reikalavimai. Pavyzdžiui, pradinuko mokykloje kaukę pamokų metu dėvi tik mokytoja, o štai vyriausiojo vaiko gimnazijoje privalu kaukes dėvėti visiems visą buvimo mokykloje laiką: tiek per pertraukas, tiek per pamokas. Daug bendrauju su partneriais Japonijoje, todėl natūraliai kilo klausimas, o kaip tvarkosi ta šalis, kurioje švietimo sistema – viena geriausių pasaulyje“, – pasakoja M.Vidūnaitė.
Nugalėjo tradicijos
Ją labai nustebino tai, kad Lietuvoje visuotinai pritaikytas nuotolinis mokymas Japonijoje įvestas nebuvo. Japonijoje Vyriausybė nurodė uždaryti mokyklas kovo viduryje ir daugiau kaip du mėnesius ugdymo įstaigos nedirbo. Tačiau vėliau ugdymo procesas buvo atkurtas ir grįžo į įprastą ritmą.
Nepaisant to, kad didžioji dalis užsiėmimų iki šiol vyksta kontaktinio bendravimo metu, japonams pavyksta išvengti drastiškų susirgimo kiekių.
Skaičiuojama, kad yra regionų, kuriuose nuotolinį mokymą pasiūlė vos 5 proc. ugdymo įstaigų. „Pagrindinė priežastis – tradicijos. Pokyčiai japonų kultūroje priimami lėtai, jie mėgsta viską apgalvoti ir sustyguoti iš anksto. Žinoma, jog svarbūs ir techniniai nesklandumai tačiau lemiančiu faktoriumi galime laikyti tai, kad japonams yra labai svarbu bendrauti su žmogumi akis į akį. Gyvas susitikimas visada vertinamas labiau nei pokalbis telefonu, o įprastos pamokos – labiau nei nuotolinės, kad ir kokios šiuolaikiškos jos būtų. Bendraujant svarbu pajusti emociją, skaityti „atmosferą“ – pašnekovo mimikas ir kitus ženklus. Japonijoje netgi manoma, kad kai pedagogas dėvi kaukę ugdymo proceso metu, mokiniai lėčiau progresuoja.
Be to, japonams labai svarbu praktinis mokymasis. Todėl yra įstaigų, kuriose nuotoliu mokomasi visų dalykų, tačiau fizikos ir chemijos pamokos vyksta įprastu būdu“, – pasakoja M.Vidūnaitė.
Pagrindiniai svarbiausi apsaugos metodai Japonijoje panašūs, kaip ir Lietuvoje – kaukės, rankų higiena bei socialinis atstumas. Beje, šią sąvoką Japonijoje puikiai žino net darželinukai. Prie visų įėjimų ugdymo įstaigose galima rasti dezinfekcinio skysčio, rankas vaikai turi dezinfekuoti po kiekvienos pamokos, po pasinaudojimo bendro inventoriaus priemonėmis.
Be to, inovatyviomis idėjomis garsėjantys japonai taiko ir mums neįprastus apsisaugojimo metodus. Pavyzdžiui, šiuo metu Japonijoje populiarūs oro bei paviršių dezinfekantai ir priemonės, leidžiančios atidaryti duris, neliečiant jų rankomis.
Beje, kol Lietuvoje pastaruoju metu fiksuojami susirgimai šeimų švenčių metu, Japonijoje vaikams netgi draudžiama lankytis svečiuose pas draugus.
Kaukės: visur ir visiems
Dar vienas neatsiejamas atributas ugdymo įstaigose, kaip ir Lietuvoje – apsauginės veido kaukės. Tik čia jos dėvimos pagal daug griežtesnius reikalavimus, nei mūsų šalyje. Japonijoje visiems vaikams ir suaugusiems privalu nešioti kaukes. Darželiuose ir vaikų globos namuose – taip pat. Ir tuo metu kai Lietuvoje rengiami mitingai prieš kaukių dėvėjimą arba žmones prie jų pratinti reikia baudomis, japonams klausimų dėl kaukių reikalingumo nekyla. „Pirmiausia todėl, kad japonų mentalitetas kiek kitoks. Ten žmonės labai pasitiki valdžios sprendimais. Be to, apsaugines kaukes buvo įprasta dėvėti dar iki šios pasaulinės pandemijos sloguojant, gripo sezono metu, taip pat pavasarį – saugantis nuo žiedadulkių, sukeliančių alergiją. Todėl, manau, ir vasario mėnesį paskelbti reikalavimai iki šiol stropiai vykdomi“, – svarsto M.Vidūnaitė. Tiesa, Japonijoje kaukės leidžiama nedėvėti, kai lauke yra aukšta temperatūra ir pakilęs drėgmės lygis, taip pat kūno kultūros pamokose.
Vaikai pasiilgo susitikimų
Japonų kalbos Lietuvoje mokanti Gabija Kaunelienė, daug bendraujanti su kolegomis Japonijoje, nuolatos domisi ir epidemiologine situacija Japonijoje. „Žemas japonų susirgimų skaičius stebina – juk beveik pusė Japonijos populiacijos yra vyresni nei 50-ties metų amžiaus. Be to, Japonijos valdžia pirmosios viruso bangos metu neskubėjo įvesti visuotinio karantino, nes nenorėjo stabdyti ekonomikos. Todėl labai daug pastangų buvo ir iki šiol yra skiriama visuomenės informavimui apie prevenciją. O japonai – taisyklių žmonės, nes pasitiki savo valdžia ir puikiai supranta, kad tik susitelkę bei paisydami nustatytų normų gali pasiekti rezultatų ypač tankiai apgyvendintoje savo šalyje saugantis nuo taip lengvai plintančio koronaviruso. Siekiant, kad ugdymo procesas nukentėtų kuo mažiau, bet būtų išlaikytas saugus atstumas klasėse, tiesioginės pamokos pradėjo vykti klasės mokinius skiriant į dvi grupes – vieni mokėsi ryte, kiti – po pietų. Netgi buvo sutrumpintos vasaros atostogos, organizuojama daug individualių konsultacijų.
Beje, standartinėje klasėje mokosi 40 mokinių ir šiuo metu diskutuojama mokinių skaičių mažinti iki 30. Kaip ir Lietuvos, taip ir Japonijos švietimo sistemoje, COVID-19 epidemija atvėrė daug probleminių klausimų, kuriuos operatyviai išspręsti – sudėtinga, bet būtina“, – savo įžvalgomis dalijasi G.Kaunelienė.
Kalbų kursus rengianti pedagogė pastebi, kad prasidėjus karantinui pavyko sklandžiai perkelti mokymo procesą į elektroninę erdvę, nors, visada jautėsi, jog mokiniai yra labai pasiilgę įprasto tarpusavio bendravimo ir ugdymo proceso. „Praėjusius mokslo metus net su pačiais mažiausiais japonų kalbos mokiniais sėkmingai baigėme nuotoliniu būdu. Tačiau didžiausias iššūkis, ko gero, buvo ne pats nuotolinis mokymas, bet dažni techniniai trikdžiai vaikų namuose. Natūralu, kad vaikams susikaupti mokytis sėdint namuose prieš kompiuterį jau yra sudėtinga, o tokios problemos, kaip „blogai girdžiu”, „man stringa internetas” ir pan. itin neigiamai veikė vaikų motyvaciją mokytis. Netvarkinga vaikų kompiuterinė ir programinė įranga, nepakankamas interneto ryšio stiprumas, be reikalo vaikus pamokų metu blaškantys namiškiai – tai turbūt pagrindiniai nesklandumai, lėtinę netgi ne konkretaus mokinio, bet ir visos grupės darbą. Turbūt viso to pasekoje naujaisiais mokslo metais į paskelbtus nuotolinius mokymus užsiregistravo vos vienas žmogus. Taigi visos mūsų japonų kalbos pamokos vyksta įprastu kontaktiniu būdu. Tėvai to prašo ir netgi dėkoja, kad sutinkame mokyti ne „per kompiuterį“, – pasakoja Gabija. Tačiau kartu pašnekovė įsitikinusi, kad nuotolinis mokymas suteikė galimybių mokymo turinį padaryti įdomesnį ir prieinamesnį, lengviau suprantamą, netgi leidžia išspręsti kai kurias problemas.
