Kiek šiandienos mokyklos yra orientuotos į kompetencijų, būtinų XXI amžiaus vaikui, ugdymą? Tų charakterio savybių, vertybių ir požiūrio, kurie padėtų jam ateityje kuo sėkmingiau prisitaikyti prie sparčios kaitos, vykstančios visuomenėje, ir atrasti savo vietą?
8 iš 10 populiariausių profesijų 2016 metais prieš dešimtmetį net neegzistavo. Dauguma profesijų, kurių reikės šiandienos pirmokams, dar neegzistuoja. Prognozuojama, kad mūsų vaikai per savo gyvenimą pakeis mažiausiai keliolika darbo vietų, o tam reiks nemažai drąsos, pasitikėjimo savimi ir kūrybiškumo. Vadinasi, vien žinių ir akademinių mokinio pasiekimų nepakanka. Šiandienos mokyklos tikslas – auginti kūrybingus, motyvuotus, pilietiškus, turinčius vertybinį stuburą, puoselėjančius kultūrines vertybes bei įvairiapusiai raštingus vaikus.
Kokios priemonės bei ugdymo metodai gali padėti mokykloms siekti šių tikslų? Savo patirtimi ir žiniomis paprašėme pasidalinti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje įsikūrusios privačios Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos, socialinių mokslų daktarės Austėjos Landsbergienės. Ji šiemet laimėjo Kolumbijos universiteto Klingensteino centro stipendiją, kuri kasmet skiriama dvidešimčiai geriausių pasaulio švietimo lyderių bei kaitos vadovų.
Pasikalbėjome ir su Karalienės Mortos mokyklos mokytojais: jie tiksliai įvardijo, kokias kompetencijas ugdo bei ką laiko svarbiausiu savo, kaip mokytojų, uždaviniu.
Analitinis ir kūrybinis mąstymas, gebėjimas spręsti problemas.
Statistika rodo, kad 98 proc. 3-4 metų vaikų yra be galo kūrybingi – jų kūrybingumo rodikliai yra nepaprastai aukšti. Tokius pačius rodiklius turi tik maždaug 2 proc. suaugusiųjų. Tad kas gi nutinka? Tyrimai rodo, kad kūrybingiausi žmonės užauga aplinkoje, kurioje jiems buvo leidžiama patiems rinktis, skatinama imtis iniciatyvos, nebijoti klysti, eksperimentuoti. Tokia turi būti ir šiuolaikinė mokykla.
Mokykla turi mokyti užduoti klausimus, skatinti mąstyti. Turint šiuolaikines technologijas atsakymą į klausimą galima rasti ir per 30 sekundžių, tačiau vaikas turi susimąstyti: ar tas atsakymas patikimas, ar jis vertas dėmesio, kokia gi paties vaiko nuomonė šiuo klausimu? Dabar yra kalbama, kad 9-12 klasių mokiniai turėtų patys pasirinkti, kokias temas jie norėtų mokytis. Tėvams ir mokytojams tai atrodo labai baisu, tačiau tokie vaikai nėra auginami tik vykdytojais – jie patys prisiima atsakomybę už savo sprendimus.
Vaikams turime sukurti situacijas, kuriose jie mokytųsi identifikuoti ir spręsti problemas. Kurkime jiems problemas, o ne bandykime jas slėpti, nuo jų saugoti. Vaikai turi prisiimti atsakomybę ir mokytis įveikti iššūkius. Vadinasi, ir ugdymas mokykloje turi būti gyvenimiškas: geriausios pamokos yra tos, kuriose, mokiniai mokosi per patirtį, kai ugdymas – projektinis, o metodai – nauji ir kūrybingi.
Komunikacija
Statistika rodo, kad tik 28 proc. mokinių mokyklose yra sąmoningai mokomi bendrauti vieni su kitais. Tuo tarpu daugiau nei 80 proc. žmonių tvirtina, kad jų darbe komunikacija – ir verbalinė, ir rašytinė – yra gyvybiškai svarbi. Mums be galo svarbu bendrauti vieniems su kitais: ne gramatiškai taisyklingai, bet taip, kad mus suprastų. Kad būtų aišku, ką norime pasakyti.
Mokinys turi gebėti laisvai save išreikšti ir susikalbėti su kitais bent dviem kalbomis. Baigdamas mokyklą jis turi gebėti puikiai skaityti ir rašyti anglų kalba. Ir net nesvarbu, kokių kalbų jis dar mokysis papildomai. Žmonėms, kurie moka daugiau kalbų nei dvi, yra susidarę daugiau sinopsių, jų žodynas yra platesnis, mąstymas geresnis, todėl jie ir mokosi geriau. Smegenų mankšta yra būtina.
Šiuolaikiniame pasaulyje daug svarbesnis darosi (susi)kalbėjimo, o ne rašymo gebėjimas. Net verslo kalboje trumpėja sakiniai, mažėja sudurtinių sakinių. Kultūrinis raštingumas tampa svarbesnis už gramatinį raštingumą.
Vaikai dabar yra gerokai adaptabilesni, lengviau priima vykstančius pokyčius. O pokyčiai dabartinėje aplinkoje yra nepaprastai greiti. Per paskutiniuosius penkerius metus apie žmogaus smegenis sužinojome tiek, kiek iki tol per visą žmonijos istoriją.
Lyderystė ir komandinis darbas.
Kalbėdami apie lyderystę, dažnai suvokiame ją per siaurai. Lyderystė – tai ne tik vadovas. Tai yra naujos idėjos, gebėjimas motyvuoti, spręsti problemas ir konfliktus, drąsa prašyti pagalbos.
75 proc. žmonių prisipažįsta, kad jų darbe yra nepaprastai svarbus komandinis darbas, tačiau tik mažiau nei penktadalis kada nors buvo to mokyti mokykloje. Įprastai mokykloje pamokos dėstomos paskaitos metodu, o ne skatinant komandinį darbą, lyderystę.
Konfliktai yra nepaprastai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Liaukimės tiek daug kištis į vaikų konfliktus. Ir nepulkime į kraštutinumą: seniau suaugusieji visiškai nesikišdavo, kai vaikai konfliktuodavo, liepdavo jiems patiems išsiaiškinti, dabar – priešingai, reaguojame perdėtai jautriai.
Leiskime vaikams ginčytis. Juk jie nuolat bando ribas, aiškinasi, kaip mes reaguojame. Apsaugodami nuo konfliktų dabar, padarome didelę meškos paslaugą. Užaugęs toks vaikas, iškilus kliūčiai, pasimeta ir nebežino, kaip spręsti problemą.
Viena iš hipotezių, kodėl padaugėjo skyrybų, yra ta, kad dabar tėvai nesipyksta prie vaikų, todėl vaikai įsivaizduoja, kad tėvai visai nesipyksta. Užaugę bei susiradę partnerį, jie nesupranta, kodėl kyla pykčiai, ir skiriasi, nes jų tėvai nesipykdavo, vadinasi, tai ne jų žmogus ir reikia ieškoti kito.
Lygiai taip pat svarbu mokyti vaikus paprašyti pagalbos – seniau tai buvo silpnumo požymis. Dabar turime mokyti vaikus būti proaktyviais. Jei kažkas neaišku, nepatinka, vaikas turi įprasti pats eiti, klausti, prašyti pagalbos. Vaikas turi sugebėti išdrįsti pakelti ranką ir pasakyti, kad kažko nesuprato.
Kompiuterinis raštingumas.
Technologijos šiandien jau nebėra kažkas stebuklingo. 96 proc. viename tyrime dalyvavusių žmonių teigė, kad naudojasi internetu kasdien. 2016-aisiais kompiuteris klasėje yra tas pats, kas prieš 30 metų buvo kreida ir lenta. Be kompiuterio dirbti klasėje nebeįmanoma – šiandien tai jau yra būtina priemonė.
Pernai buvo atliktas didžiausias iki šiol longitudinis tyrimas, kuris parodė, kad kompiuterių skaičius visiškai neturi įtakos mokytojo darbo efektyvumui: kompiuteris turi būti, tačiau jokio skirtumo, ar jis yra vienas, ar dešimt, nėra.
Beje, kompiuteris nebėra kažkas, ko vaikas nusipelno. Jei jis neturi tinkamų įgūdžių, jau ne vaikas kaltas. Amerikiečiai teigia, kad 10-11 metų vaikas privalo turėti savo individualų kompiuterį, su kuriuo galėtų dirbti.
Globalus mąstymas.
Mes nesame vien Lietuvos piliečiai, todėl turime būti atviri rasių, kultūrų, požiūrių skirtumams, religijoms ir pan. Vaikas to geriausiai mokosi per kontrastą – lygindamas save su kitais. Kai gyveni užsidaręs, nekyla poreikis tai daryti, tačiau dabar vaikai daug keliauja, bendrauja įvairiomis kalbomis.
Mūsų socialiniai ir kultūriniai skirtumai turi padėti mums kurti, o ne griauti. Mes kartu galime padaryti kur kas daugiau negu po vieną. Todėl ir vaikams turime skiepyti atitinkamą požiūrį: kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už tai, kokia yra mūsų aplinka ir kokia ji bus po mūsų. Mes visi esame atsakingi už tai, kokia yra mūsų mokykla.
Adaptabilumas, iniciatyva, nebijojimas rizikuoti.
Jei vaikai neturi emocinių ir psichologinių raidos sutrikimų, jie yra nepaprastai adaptabilūs. Jie nemėgsta kaitos, bet adaptuojasi lengvai. Normos ribos yra labai plačios: vieni yra itin adaptabilūs, kiti mažiau, bet vis tiek visi vaikai palyginti lengvai adaptuojasi.
Pasaulyje kalbama, kad mokytojai klasėse turi keistis kasmet. Kai kuriose šalyse net pačios klasės kiekvienais mokslo metais keičiasi – vaikai yra permaišomi. Vaikui yra naudinga susipažinti su naujais vaikais, su naujais suaugusiaisiais. Tuomet daug mažiau patyčių. Net mokytojams yra sudėtinga be kaitos: tada jie užsidaro savo klasėse ir konkuruoja tarpusavyje, jie sako: „čia mano vaikai/mano klasė”.
Japonija maišo mokyklų klases, net ir darželių klases. Neseniai atliktas tyrimas, kai vienoje mokykloje buvo atsitiktinai suskirstyti vaikai į raudonus ir mėlynus, ir mėlyniesiems pasakyta, kad jie yra geresni. Jau po dviejų dienų mėlynieji nebebendravo su raudonaisiais, o dar po kelių dienų prasidėjo patyčios. Tuomet raudonųjų savivertė krito siaubingai. Klasių maišymas turi pliusų ir minusų, tačiau 2016 m. turi daugiau pliusų nei minusų.
Dabar vis daugiau kalbame apie charakterio ugdymą. Mes privalome sąmoningai ugdyti vaikų charakterį, kalbėti apie tai mokyklose. Tai vėliau ir sąlygoja sėkmę. Adaptabilumas, iniciatyvumas, gebėjimas rizikuoti ir spręsti problemas – be šių savybių ateityje būtų labai sunku.
Turime prisitaikyti prie nuolatinės kaitos, turėti drąsos eksperimentuoti. Turime suprasti, kad net ir nesėkmė yra puiki galimybė naujai pradžiai. Kiekvieną kartą suklydęs turi vis didesnį bagažą ir vis geriau žinai, kokių klaidų nedaryti. Ne klaida yra problema. Problema yra niekada jų nedaryti ir nedrįsti bandyti.
Integralumas ir etinis sprendimų priėmimas. Empatija.
Turime ugdyti vaikų emocinį intelektą, empatiją, kalbėti apie pilietiškumą, sąžiningumą ir pagarbą. Turime ugdyti vaiką taip, kad jis turėtų moralinės drąsos atsistoti ir pasakyti, kad kažkas pasielgė nesąžiningai. Todėl vertybinis ir charakterio ugdymas yra nepaprastai svarbus. Šis ugdymas vyksta iki 11 metų: tuomet tėvai gali atsisėsti ir žiūrėti, ką padarė, bei tikėtis, kad tai, ką darė, pradės veikti.
Nepamirškite: kuo labiau vaikas yra verčiamas, tuo didesnis jo pasipriešinimas. Visi tėvai, kurie turi be galo maištingus paauglius, paprastai verčia juos kažką daryti. Kuo labiau vaiką paleidžiame, tuo labiau jis sužino, kas yra savarankiškas ir atsakingas žmogus.
Beje, tarp šių 7 kompetencijų visiškai nėra kalbama apie akademinę kompetenciją, kognityvinius gebėjimus. Nekalbame apie žinias, faktus, apie tai, kad galėtume kuo daugiau visko išmokti mintinai, įsiminti, atkartoti. Tai reiškia tik viena: žinios tapo savaime suprantamu dalyku. Turime mokyklose kalbėti apie emocinį intelektą, vertybes, mokyti(s) per patirtį – matant, liečiant, uostant, ragaujant, diskutuojant ir džiaugiantis tuo.
Puikiai suprantame, kad vaikai turės laikyti egzaminus. Tačiau net priėmimo komisijoje, stojant į Harvardo universitetą, nebežiūrima į pažymius, nes anksčiau ar vėliau tu gali gauti gerus pažymius, todėl žiūrima į tai, ką padarei, kokias iniciatyvas organizavai, ko pasiekei. Vis labiau žiūrima į tai, kaip gebama save pristatyti. Dažnai net pareigos nekoreliuoja su žmogaus laime.
Taip, žinios yra svarbu, tačiau dar svarbiau – charakterio ir socio-emocinis ugdymas. Tai neturi būti tik priedas mokykloje. Būtent aplink tai ir turėtų suktis mokyklos gyvenimas. Tokioje bendruomenėje, kurioje yra gera, ir atsiskleidžia kognityviniai gebėjimai. Naujausi smegenų tyrimai tą patvirtina: jeigu vaikas gerai jaučiasi, aukštesni yra ir jo akademiniai rezultatai. Jis nėra užspeistas, jo vidinė motyvacija didesnė.
Vaikai iš prigimties yra smalsūs. Jie neturi augti ir mokytis streso kupinoje aplinkoje. Kiekvienas mokytojas kiekvieną dieną turi jausti, kad tai, ką jis daro, yra prasminga ir vertinama. Vis daugiau kalbėdami apie tai, kokie yra naujausi tyrimai, vis daugiau matydami ir vertindami, kas vyksta mūsų aplinkoje, sąmoningai keisdami ir keisdamiesi mes einami link to, kad tai, ką pasakė Nobelio premijos laureatė Malala – „vienas vaikas, vienas mokytojas, vienas rašiklis ir viena knyga gali pakeisti pasaulį” – iš tiesų taptų tiesa. Būkime tie, kurie keičia. Kasdien.
