Brigita, mums parašiusi savo gimdymo istoriją, pagimdė neišnešiotą sūnelį. 1880 g ir 44 cm berniukas iš karto buvo išneštas į reanimacijos skyrių. Sužinokime, kaip sekėsi jaunai mamai auginti sūnelį.
Rytas po gimdymo
Kitą rytą po gimdymo atvažiavo į ligoninę vyras, tad buvo lengviau, nes galėjau išsikalbėti, jis mane ramino. Nuėjome pas mažiuką ir ten jau radome neonatologę. Ji paaiškino, kad mažiukui tik pirmas kelias valandas reikėjo deguonies, dabar jis sėkmingai kvėpuoja pats. Tyrimai jo geri, kraujo irgi, nors mano nėštumo gale hemoglobinas tebuvo 70.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kaip viskas prasidėjo: Brigitos gimdymo istorija
Buvau labai laiminga, kad viskas gerėja. Neramu buvo tik tai, kad mažylis valgė per zonduką, tiesiog sunku buvo įsivaizduoti, kada toks kleckiukas išmoks žįsti, ir ar apskritai tai įmanoma, nes sesutės sakė, kad dabar teks maitinti tik buteliuku. Liūdėjau, bet nusprendžiau nepasiduoti, nes svajojau apie maitinimą krūtimi.
Pamiršta kvėpuoti
Kiekvieną kartą atėjus prie sūnelio, būdavo sunku. Neišnešiotukams būdingos apnėjos, kai dėl nesubrendusios kvėpavimo sistemos vaikelis „pamiršta” kvėpuoti. Kokia vidinė panika kyla, kai matai, kad tavo vaikas kvėpuoja, kvėpuoja, ir staiga jo krūtinė nustoja kilnotis. Sekundės slenka lyg valandos. Ir kokia palaima užplūsta, kai matai, kad vaikas vėl įkvepia.
Neišnešiotiems vaikams dažnai trūkinėja kraujagyslės, tada rankytės ir kojytės atrodo pamėlę, nes juk nuolat leidžiami vaistai. Tas trūkčiojantis ir laidukais apraizgytas kūnelis atrodė toks trapus… Kol vaikutis buvo reanimacijoje, jis buvo pats mažiausias. Ir kaip man buvo baisu į jį žiūrėti.
Apsilankiusi specialistė domisi mamos emocine būkle
Dar ryte pas mane buvo atėjusi socialinė darbuotoja, neva pažiūrėti mano psichologinės būsenos. Tuo metu aš jaučiausi tikrai gerai, nepanikavau, nes situacijos realiai nesuvokiau.
Kur visi buvo vėliau, kai aš naktimis verkdavau? Nervai buvo visiškai pakrikę… Dabar, jeigu galėčiau, tikrai patarčiau psichologėms lankytis pas moteris ne kitą dieną po gimdymo, bet gerokai vėliau, po savaitės kitos, nes tik tada pajunti psichologinį nuovargį.
Pirmasis prisilietimas prie sūnaus
Vakare, kai atėjo laikas maitinti, atnešiau nutraukto pienuko. Dirbo tokia jaunutė seselė ir pamačiusi, kad aš stoviu prie inkubatoriaus, paklausė, ar aš noriu paliesti mažiuką.
Be abejo, norėjau, net širdis suspurdo, kai pagalvojau, kad tik dabar pirmą kartelį jau nebe pilvuke paliesiu savo mažiuką. Persirengiau ligoninės rūbais, nusiploviau steriliai rankas, priėjau prie inkubatoriaus, seselė jį atidarė, pati paglostė vaikiuką ir pasiūlė man padaryti tą patį.
Įkišau ranką, jaudulys buvo neapsakomas, širdis virpėjo, kai paliečiau švelnų kūnelį. Ašaros byrėjo kaip pupos. Laimės ašaros, negalėjau valdytis. Sesutė klausė, ar man viskas gerai. Kai grįžau į palatą, apėmė ramybė…
Pienuką reikia nešti kas tris valandas dieną ir naktį
Kitą rytą, kaip visada, nešiau pieno į reanimaciją. Įėjau į patalpą, kur stovėjo visi inkubatoriai, ir žiūriu, nėra mano vaikiuko. Net silpna pasidarė, jaučiu, tuoj krisiu… Tik staiga iš kito koridoriaus galo girdžiu sesutę sakant, kad maniškį iš reanimacijos išvežė į intensyvios terapijos skyrių, nes jo būklė stabili. Na, ką gi, prasidėjo kitas etapas.
Dabar jau eidavau ne į reanimaciją, o tame pačiame aukšte esančią naujagimių intensyviąją terapiją, tai teikė vilties, kad vaikeliui gerėja, o ir būti pas jį galėjau tiek, kiek norėjau.
Kaip jau minėjau, reanimacijoje mažiukas buvo smulkiausias, o čia jis buvo visas dičkis, nes beveik visi vaikeliai buvo neišnešioti, jų gestacinis laikas nuo 23 iki 33 sav.
Mamytės labai draugiškos, viena kitai pataria, paguodžia, pasikalba, pasidalina patirtimi. Išaiškėjo, kad kai kurios čia jau du, tris mėnesius. Kai kurioms mamytėms vaikeliai gimė 600 gramų, ir net po ilgo gulėjimo jiems dar toli gražu iki mano sūnelio gimimo svorio.
Pirmieji tyrimai ir pirmosios baimės
Tada išaiškėjo, kokios neišnešiotukų silpniausios vietos: inkstai, smegenys, akys. Kiekvieną savaitę intensyviojoje terapijoje vizituodavo tam tikros srities specialistas. Tada sesutės paimdavo iš visų mamyčių vaikelius, nes kai kurios jau gulėjo su jais savo palatose, ir nunešdavo juos apžiūrai. Iš ten po vieną vaikiuką išnešdavo, o mes, mamytės, kaip prie duonos laukdavome eilėje. Ten viskas taip paprasta ir be emocijų, kad kartais pagalvodavau, jog dirba ne žmonės, o robotai.
Tarkim, tokia situacija: atėjo akių ligų gydytojas. Išneša jau po apžiūros sesutė vaiką, pasako pavardę. Prieina vaiko mamytė, o tada sesutė ir sako: „Jūsų vaikelis nemato dešine akyte visiškai, kaire – šiek tiek”. Ką ta mama turi jausti, neįsivaizduoju, ačiūdiev, man neteko patirti.
Pats smagiausias prisiminimas, jeigu taip galima pasakyti, buvo kai vienam vaikeliui nustatė labai labai prastą regėjimą, bet atlikus papildomus tyrimus, tai paneigė. Jo mamytė iš laimės, kad vaikas matys, ir gydytojai bučiavo rankas, ir verkė, ir Dievui dėkojo.
Fototerapija – gydymas “mėlynom” lempom
Perkėlė ir mane į kitą palatą, kuri jau visai netoli intensyviosios terapijos skyriaus. Pagaliau nuo mažiuko atjungė visus aparatus, buvo taip gera matyti be jų, tik su zonduku. Vaikui buvo taikoma fototerapija, nes bilirubino kiekis buvo labai aukštas, ir sūnus pagelto.
Kai intensyviojoje terapijoje apsilankiau pirmą kartą, sesutė manęs paklausė, ar čia mano pirmas vaikelis. Kai pasakiau, kad antras, pasiūlė pakeisti sauskelnes pačiai. Kūdikėlis nesveria nė dviejų kilogramų, mažytes neišnešiotukų sauskelnes reikėjo dar lenkti perpus, nes kitaip jos buvo iki pažastų… Taip gera ir keista buvo liesti savo vaikiuką, tokį traputį, mielą, mažuliuką, jo kūnelis buvo kaip ką tik gimusios pelytės, toks su mažu pūkučiu.
Kai pakeičiau sauskelnes, sesutė parodė, kur dėti savo nutrauktą pienuką ir kaip jį pašildyti; kaip pritraukti reikiamus (tuo metu – keturis) gramus į švirkštą ir kaip prijungti prie zonduko; kokiame aukštyje švirkštą laikyti, kad pienukas bėgtų ne per greitai ir ne per lėtai.
Valgymas ir kasdienis svėrimas
Tokia buvo mano kasdienybė: kas tris valandėles eidavau pas savo mažuliuką, keisdavau sauskelnes, zonduodavau. Paklausus, kada galėsime važiuoti namo, niekas tiksliai neatsakydavo, tik sakė, kad viskas priklauso nuo vaiko būklės – galima ligoninėje išbūti ir mėnesį, galima ir kelis ar daugiau.
Kiekvieną dieną mažiukus vakare sverdavo, ir kai nešdavau pienuką, sužinodavau, kiek gramų priaugo. Pirmas penkias paras, deja, svoris tik krito. Sūnelio oda susiraukšlėjo nuo skysčių trūkumo, o didesnio kiekio pienuko zonduoti dar buvo negalima, tada vėl dieną palašino lašinę.
Vieną dieną atėjus į intensyvios priežiūros palatą, pamačiau, kad mažiukas maitinamas ne per zondą, o iš buteliuko, neva jis jau beveik 34 sav. gestacinio amžiaus, ir pats laikas mokintis žįsti. Tačiau vaikelis nežindo, jam tiesiog bėgo pienukas į burnytę. Tada griežtai pasikalbėjau su sesutėm ir gydytojom, iš tiesų, pasipiktinau, kad be mano žinios priimami tokie svarbūs sprendimai. Aš troškau maitinti savo vaikelį krūtimi, o jeigu leliukas paims buteliuką, beveik garantuotai nebeims krūties.
Paprašiau, kad ir toliau mažiukas būtų zonduojamas iki kol bus galima jį išimti iš inkubatoriaus ilgėliau, nes iki tol to padaryti buvo negalima, arba labai trumpam, nes mažiukai nereguliuoja temperatūros ir ji labai greitai krinta, vos per kelias minutes gali pasidaryti 35 laipsniai ar net mažiau, dėl ko pasekmės gali būti labai liūdnos.
Kartu su vaikučiu vienoje palatoje
Kitą dieną, kaip dabar pamenu, buvo ketvirta mano sūnelio gyvenimo diena, trečiadienis, gulėjau su kaimyne palatoje, ir staiga atvažiuoja inkubatorius. Maždaug: norėjai, tai prašom. Tuo metu dar nesuvokiau, kaip sunku bus. Džiaugiausi, kad pagaliau būsime kartu. Tada dar niekas per daug nesikeitė, tiesiog taip pat keičiau mažiuko sauskelnes, zondavau, jau leido išsiimti mažiuką iš inkubatoriaus, susivynioti į apklotą ir glausti prie krūties. Tiesa, retai, nes vaikas nereguliavo temperatūros ir reikėjo kiek įmanoma ilgiau šildyti inkubatoriuje ir laikyti po fototerapine lempa.
Dar vienas darbelis, kurį turėjau daryti, tai tikrinti vaiko temperatūrą, ir jeigu ji nukrisdavo, pakeldavau laipsniu inkubatoriaus temperatūrą, kartais ją reikėdavo pamažinti.
Naktys ir baimės
Artinosi pirmoji naktis drauge. Spėkit, ar aš nors kiek miegojau? Visą laiką žiūrėjau, ar mažiukas kvėpuoja, negalėjau atsitraukti. Bet antrą, trečią paras po kasdienio režimo ir įtampos, jau tekdavo užsistatyti žadintuvą, kad mažiuką pamaitinčiau. Buvau tiek išsekusi, kad bežindydama užmigdavau su vaiku ant rankų.
Vieną naktį išgirdome su palatos kaimyne kažkokios mamytės riksmą. Po to girdėjosi daug bėgančių žmonių link tos mamytės palatos, bildėjo vežama aparatūra. Širdys apmirė, nes, buvo baisu, nes supratome, jog kažkas atsitiko. Ryte paaiškėjo, kad mažuliukas mirė. Buvo kartu su mamyte palatoje, regis jau kvėpavo puikiai, aparatai buvo atjungti, bet staiga ėmė ir nustojo kvėpuoti, kai mamytė pamatė, jau nieko nebebuvo galima pamatyti.
Nuo tos nakties ir mano naktys pasidarė neramesnės. Šokinėdavau naktimis ir tikrindavau, ar leliukas kvėpuoja.
Pirmieji bandymai žindyti pačiai
Dienos ėjo monotoniškai, be galo troškau namo. Žinojau, kad tai beprasmiška, jeigu vaikiukas nemokės valgyti pats. Taigi, reikėjo kažkaip jį to mokyti. Dėdavau krūtį į burnytę ir spausdavau pienuką.
Mažiukas ryti dar nemokėdavo, todėl nuolat springdavo, mėlynuodavo, tekdavo švelniai spustelti už šonkauliukų, kad įkvėptų oro. Kai atsigaudavo, vėl iš naujo duodavau krūtį. Baisu buvo matyti dūstantį vaikiuką, bet kito kelio nebuvo.
Dar viena laimės valandėlė buvo tada, kai vaikiuko kraujo tyrimai pagerėjo ir pagaliau jį iškėlė iš inkubatoriaus. Koks neapsakomas jausmas mažiuką glausti šalia savęs ir su juo miegoti. Kai gali glostyti galvytę nors ir visą dieną.
Kiekvieną dieną mažiuką sverdavau po dvylika kartų, t.y. šešis maitinimus. Pirmiausiai pasverdavau prieš žindydama, tada duodavau krūtį, spausdavau pienuką jam. Vėl sverdavau ir žiūrėjau, kiek suvalgė.
Smagu buvo matyti net ir du, keturis, o vėliau ir dešimt gramų. Tada priklausomai nuo vieno maitinimo normos, atimdavau tai, ką suvalgė iš krūties ir likutį zonduodavau.
Kartą taip jį žindydama, pastebėjau, kad vaikelis su liežuvėliu stumia krūtį. Sutrikau. Bet po kurio laiko supratau, kad vaikelis stumia ne krūtį, o zonduką. Nuėjau pas seselę pasitarti, nes norėjau, kad zonduką išimtų. Puikiai suvokiau, kad iš krūties jis išgeria tik pusę normos, bet buvau įsitikinusi, kad be zonduko jis žįs geriau. Sesutė pasakė, kad nepataria, geriau duoti buteliuką, o jeigu jau labai noriu, tai ji gali išimti, bet po pusdienio, kai nukris svoris, vėl reikės vaikelį kankinti ir zondą įvesti. Pasikliaudama savo nuojauta paprašiau, kad jį išimtų.
Sunki savarankiško žindimo pradžia
Iš pradžių mažiukas tikrai nesuvalgydavo net pusė normos, o sunkiausiai būdavo jį pakelti, nes jis taip kietai miegodavo, ypač naktį. Tai ko tik aš nedarydavau prieš kiekvieną maitinimą: ir kutendavau, ir prausdavau po vandeniu pėdutes, švelniai masažuodavau, pūsdavau į veiduką ir t.t.
Pirmą parą be zondo jis priaugo tik tris gramus, kai mažiausiai „turėjo” priaugti po dvidešimt. Antrą parą – keturis gramus, bet aš vis atkakliai laikiausi ir glaudžiau prie krūties mažiuką kas valandą. Trečią parą mažiukas numetė dešimt gramų. Pasitarusi su gydytoją nusprendžiau toliau bandyti žindyti be zonduko, nors ji ir nedavė jokių vilčių.
Pagaliau ketvirtą parą be zonduko mažiukas jau priaugo penkiasdešimt gramų, tai buvo birželio septintą dieną, kitą parą priaugo dar trisdešimt. Dienos teikė vilties, kad netrukus netgi galbūt galėsime kalbėti apie namus.
Taip po dviejų savaičių mes jau galėjome važiuoti namo, bet, pasirodo, bilirubinas vėl pradėjo kilti, ėmė taikyti fototerapiją ir įdėjo mažiuką į inkubatorių. Po trijų parų bilirubinas vėl susinormalizavo ir pasakė, kad mažiukas jau pasirengęs važiuoti namo, bet..
Krūties uždegimas
Prabudau vieną naktį su temperatūra ir pajutau, kad krūtys akmeninės, o viena ypač skaudanti ir deganti. Buvo penktadienis. Gydytojai tik budintys, niekas jokių tyrimų nedaro. Krūties skausmas nežmoniškas, vaikas iš tokios krūties pienuko ištraukti nesugeba, temperatūra pakilo iki 41 laipsnio.
Duodavo paracetamolio, bet jis numušdavo temperatūrą tik kelioms valandoms. Gulėjau vos ne leisgyvė, matydavau kažkokius paukščiukus palatoje, praktiškai kliedėjau. Bet vis tiek visa išsekusi nuolat glaudžiau vaikelį prie krūties, jis, aišku, nenorėjo ligotos krūties.
Kai po dviejų parų su 41 temp. jau pradėjau visiškai išsekti, iš manęs paėmė vaiką vėl į intensyviąją palatą, o man liepė eiti į kitą klinikų pastatą, kad ten padarytų kraujo tyrimus ir krūties echoskopą. Aš visiems gydytojams ir seselėms aiškinau, kad su tokia temperatūra aš niekur neisiu, bet niekam nė motais. Sakė, kad čia naujagimių skyrius, ir manęs niekas negydys.
Krūtis jau pasidarė mėlyna nuo uždegimo, net ne raudona. Tėvai buvo privežę ir kopūsto, ir kiaulės taukų, ir ledo, ir spirito kompresų, bet niekas nepadėjo. Žinojau, kad laiko jau neturiu, tiesiog privalau gydytis, tad svirduliuodama šiaip ne taip nuėjau į tą kitą pastatą. Po kraujo tyrimo sužinojau, kad mano kraujyje baltymas siekia 400, o tai reiškia nežmoniškai didelį uždegimą. Grįžau į naujagimių skyrių, pasiėmiau savo mažiuką. Pirmadienį mane perkėlė į ginekologinį skyrių, ten gavom atskirą palatą su mažiuku, ir mane jau gydė antibiotikais.
Tada sužinojau, kas yra mastitas. Krūties masažo skausmą prisiminsiu visą gyvenimą. Kūnas dega, prie krūties negaliu net švelniai prisiliesti, nes skausmas toks, lyg liestum pūlinį. O masažįstė iš visos jėgos spaudžia krūtį… Ašaros tekėjo pačios. Savaitę laiko išbuvau su 40 laipsnių temperatūra, kentėjau masažus, kol pagaliau padėtis pradėjo gerėti.
Pagaliau 23 vaikiuko gyvenimo parą mus išleido namo. Tuo metu mažiukas svėrė 1930 gramų. Pats mažiausias jo svoris buvo 1715 g.
Dabar sūneliui penkeri metai. Vyrukas moka visas raideles, skaičiuoja, mėgsta sportuoti, žvejoti, yra be galo smalsus ir energingas.
Brigita
Laukiame ir Jūsų ypatingų vaikučio atėjimo ar auginimo istorijų. Pasidalintas skausmas sumažėja, pasidalintas džiaugsmas – padvigubėja. Mūsų el. paštas tavovaikas@delfi.lt.