Šiandien į palankynas einame nešini dovanėlėmis naujagimiui bei mamytei. O kaip būdavo anksčiau? Etnologės Gražinos Kadžytės komentaras.
Pas gimdyvę – ne visu būriu
Be abejo, broliukai ir sesutės naują savo šeimos narį pasveikindavo iškart po gimimo. Pribuvėja pirmiausia kūdikį švariai nuprausdavo, tada gražiai suvystydavo. Per tą laiką susitvarkydavo mama. Tik tada buvo pakviečiamas tėtis, paskui ir vaikai. Kad neišvargintų mamos, nesuerzintų kūdikio, ir jie laikydavosi per tam tikrą atstumą.
Palankynos – moterų savitarpio pagalba
Kūdikis – ne tik naujas šeimos žmogus, bet ir naujas bendruomenės narys. Dėl to jį lanko ne tik artimieji, bet ir bendruomenės nariai – bičiuliai ar kaimynai. Anksčiau palankynos dažniausiai tęsdavosi iki krikštynų, bet kartais ir ilgiau. Mat anksčiau žmonės stengdavosi kuo greičiau pakrikštyti kūdikį. Pirmiausia pas gimdyvę ir mamytę ateidavo ištekėjusios moterys – ir vyresnio amžiaus moterys, ir bendraamžės mamytės. Ir tai būdavo tarytum moterų savitarpio pagalba, kai turinčios gimdymo, vaiko priežiūros patirties pasidalydavo patarimais su gimdyve.
Pas kūdikėlį – ne tuščiomis
Kūdikio aplankyti moterys ateidavo ne tuščiomis. Atnešdavo drobinių vystyklų, išaugtų savo vaikų drabužėlių, vaikučiui ką nors numegzdavo ar pasiūdavo. Buvo tikima, kad pirmą kartą pas kūdikėlį negalima ateiti tuščiomis, nes jis gali likti be dalios. Kitaip tariant, per gyvenimą jo nelydės sėkmė.
Pagerbdavo abu
Būdavo pasirūpinama ne tik kūdikiu, bet ir mama. Jai atnešdavo vaišių. Tai būdavo ir moliniame inde užkepta kiaušinienė, ir medus, iškepdavo meduolių, pyrago su medumi. Atnešdavo to, kas jai galėjo suteikti jėgų po gimdymo. Be abejo, išmanančios moterys atnešdavo ir įvairių žolelių, kurios galėjo paskatinti mamos pieno gamybą, arba tokių žolelių, nuo kurių pienas lengviau tekėdavo. Anksčiau žmonės tikėjo, kad mama ir kūdikis – tai lyg nedalomas vienetas. Eidavo pasidžiaugti vienu, pagerbdavo ir kitą.
Antraplanis tėčio vaidmuo
Tėčiui būdavo skiriami tik įvairūs pagiriamieji žodžiai: „Štai sulaukei paveldėtojo, giminės tęsėjo”, jei gimdavo sūnus. Arba: „Tai netrukus sulauksi ir žentų”, jei gimdavo duktė. Štai tokiais pašnekėjimais, pajuokavimais ir būdavo pagerbiamas šeimos galva.
Be teisės lankyti
Ypač iki krikštynų ne šeimos vyrai neturėdavo netgi teisės lankyti gimdyvę ir kūdikį. Jei koks svetimas vyras užeidavo į trobą, kurioje buvo gimdyvė ir jos kūdikis, tai kokia vikresnė moteris šokdavo nuo vaišių stalo ir nutraukdavo kepurę. Tą kepurę paskui jis turėdavo „išsipirkti”. Galbūt kokiu skanėstu, o kartais atnešdavo ir saldaus, nestipraus gėrimo.
Į krikštynas būdavo kviečiamos vedusios poros. Bet ir tuomet vaišindavosi vedę žmonės, jaunuoliai tokios teisės neturėjo. Išimtis būdavo daroma tik tada, jei būdavo jauni krikštatėviai. Jaunimas, vaikai su kūdikiu susipažindavo vėliau. Kadangi yra labai trapus ir pažeidžiamas, anksčiau mamos stengdavosi kūdikį saugoti nuo svetimų akių ir pirmuosius metus kaip galima daugiau būdavo su juo namuose. Dainuodavo lopšines, įsileisdavo tik gera linkinčius žmones ir taip stengdavosi sukurti jam šiltą jaukų gyvenimą.
