Nevaisingumą gydančių specialistų paslaugomis naudojasi daug šeimų, negalinčių įprastu būdu susilaukti vaikų. Ar reikia apie tai atvirai papasakoti giminaičiams ir draugams?
Iš skaitytojos laiško:
„Man 31 metai. Esu ištekėjusi dvejus metus, o su vyru draugaujam jau 5 metus. Iš pradžių apie vaikus nekalbėjom, buvom ką tik susipažinę, norėjosi “pagyventi dėl savęs”, daug keliavom, dirbom. Kai susituokėm prieš dvejus metus, pradėjom galvoti, kad norėtume susilaukti vaiko. Aš pati pagalvojau, kad 30 metų yra labai gražus amžius moteriai tapti mama. Tačiau vaikelis neskubėjo ateiti pas mus. Iš tiesų tai nelabai ir jaudinausi dėl to, nes kaip tik darbe pasiūlė naujas pareigas, pasinėriau į jas, o šeimos planavimą nusprendžiau palikti likimui – bus kaip bus. Bet dar po pusmečio, taigi, buvo praėję pusantrų metų nuo mūsų vestuvių, dingtelėjo mintis, kad reiktų nuodugniai išsitirti, ar esame abu su vyru vaisingi ir kodėl tas planavimas nėra toks greitas. Iš pradžių pas gydytojus ėjau aš viena, tada ir vyras atliko tyrimus.
Priežastis paaiškėjo gana greitai ir vaistais ji yra gana gerai pašalinama (taip sako gydytoja). Na, o jeigu nepadės, prireiks intervencinės procedūros. Apie šiuos vizitus pas gydytojus nesakiau niekam – nei mamai, nei draugėms, nei vyro šeimai. Bet dabar galvoju – gal verta? Gal būtų mažiau klausimų “O kada vaikai?”, “Tai kai toks geras darbas, apie vaikus nėra kada galvoti?”. Žodžiu, dabar aktyviai svarstau, viešinti savo istoriją giminėms ir draugams ar ne.”
Psichologės komentaras
Pagalbinis apvaisinimas – tai pagalba šeimoms, kurios negali susilaukti vaikų. Po šių procedūrų poros, susilaukusios vaikų, tai prilygina tikram stebuklui, ypač, jeigu vaikelis gimsta po gausybės bandymų ir skaudžių nusivylimų. Sėkmingai pasibaigęs pagalbinis apvaisinimas ne tik išgelbsti poras nuo nevaisingumo, tačiau turi įtakos ir santuokai. Poros, pavargusios nuo nuolatinių bandymų, labai dažnai pradeda dėl to pyktis, nebesutarti ir kaltinti vienas kitą dėl taip susiklosčiusios situacijos, todėl viltis susilaukti kūdikio kartu tampa viltimi vėl patirti šeimyninę laimę.
Nors kūdikio planavimas paprastai sukelia teigiamus jausmus, poroms, kurios niekaip negali susilaukti vaikų, tai tampa tikru iššūkiu: mylėjimas konkrečiai nustatytu laiku, nuolatinis temperatūros tikrinimas bandant pagauti vaisingas dienas, laukimas ir tikėjimasis, kad jau šį kartą pavyks ir mažylis „užkibs” išties vargina. Tai patyrusios poros pasakoja, kad galiausiai mylėjimas tik vardan tikslo pradeda erzinti ir to darymas priverstinai tarsi sumenkina pačią meilę. Kai bandymai užtrunka per ilgai ir medikai nustato, kad pagalbinis apvaisinimas padėti negali, dalis porų ryžtasi pagalbiniam apvaisinimui, kurio metu apvaisinimas vyksta mėgintuvėlyje arba į moters lyties organus sušvirkščiama partnerio sperma. Jeigu procedūra būna sėkminga, porą aplankęs begalinis džiaugsmas dažnai po kurio laiko pereina į apmąstymo stadiją – kaip reikės ir ar reikės apie tai pranešti artimiesiems, draugams ir ar reikės papasakoti pačiam vaikui?
Jeigu nuspręsite pranešti artimiesiems apie vaikelio sunkų atėjimą į jūsų šeimą ir medicininę pagalbą pastojant – būkite pasiruošę atsakyti į pateiktus artimųjų klausimus. Iš pradžių jų reakcija gali būti visokia, tačiau būkite kantrūs. Žmonėms labai dažnai trūksta informacijos apie tam tikrus dalykus, o ypač tuos, su kuriais jie nėra susidūrę, todėl galite sulaukti negatyvios reakcijos, ir tokia ji gali būti būtent dėl klaidingo įsivaizdavimo. Tiek anksčiau buvusi vartojama „dirbtinio“ apvaisinimo sąvoka, tiek pats procesas daug kam skamba mįslingai, todėl tai patyrę žmonės gali aiškiai ir suprantamai papasakoti, paaiškinti, kodėl pasirinko šį gydymo būdą kaip vienintelę būtinybę, o ne kaip vieną iš galimybių.
Ar papasakoti ateityje vaikui apie tai, kokiais būdais medikai padėjo jam gimti, priklauso nuo tėvų požiūrio ir pačios pasakojimo priežasties. Tai neturėtų būti istorija paaugliui apie „nueitus kryžiaus kelius“ dėl jo atsiradimo ir apie dabartinį jo nedėkingumą.
Mano rekomendacija būtų apie tai kalbėtis jau visiems suaugus, kai nežinomybės, interpretacijos ar dvejonės nebeturi tokios stiprios įtakos žmogaus savęs suvokimui. Bet kokiu atveju žinia, kad dėl naujos gyvybės buvo dėtos ypatingos pastangos, ir supratimas, kaip ji buvo saugoma, kiek žmonių prie to prisidėjo – priverčia susimąstyti. Ši informacija turi būti suprantama kaip didelės meilės apraiška ir jau suaugusiam, tokios pat meilės ištroškusiam protui.
