Kai su keliomis mamytėmis tradiciškai susitikome paplepėti apie vaikus ir gyvenimą, diskusija pakrypo įdomia linkme – apie prietarus. Kai kone prisiekiau, kad vardų neatskleisiu, mamos tapo atviresnės…
Justė, 32 m.: „Vos tik sužinojau, kad laukiuosi, nustojau kiloti rankas. Su skalbimu buvo bėdų, mat mūsų virvės balkone drabužiams džiauti – aukštai (juokiasi). Teko vyrui užsiimti skalbimu. Iš tiesų turėjau paranojišką baimę pakelti rankas aukščiau… Dabar tai skamba gan juokingai, bet aš net virtuvėje iš aukštėliau esančios lentynos neimdavau puodelių, man atrodė – per aukštai, negalima, nors ten tik tereikėjo kilstelėti ranką.“
Marija, 29 m.: „Man atrodo, kad draudimas kelti rankas nėštumo metu – net ne prietaras, o medicininė rekomendacija. Aišku, Justės atveju tai jau ne visai normalu, turbūt todėl galima nurašyti prietarui (juokiasi). O aš nepaisiau jokių draudimų. Absoliučiai jokių. Nėštumas buvo lengvas, sklandus, tai kam save apriboti kažkokiais „negalima”? Ir rankas kėliau, ir aktyvi buvau, ir kurį laiką net dviračiu važinėjausi. Iki nėštumo neturėjau žalingų įpročių, kurių būtų reikėję atsisakyti, tad sunku nebuvo. Išvis nėr ko čia apie tuos prietarus kalbėt, nes prisiskaitys nėštukės, įsikals į galvą visokių blėnių ir nustos džiaugtis pilvuku, tik galvos, ko galima, o ko ne.“
Aistė, 36 m.: „Bepigu Marijai kalbėti, kai viskas vyko sklandžiai ir sėkmingai… O kai gresia persileidimas ar dar kokie nesklandumai, bijai net pakrutėti. Man didžiąją dalį nėštumo teko praleisti lovoje, tai buvau virtusi tikru prietarų maišu: bijojau naktį nejučia apsiversti ir miegoti ant pilvo (labai mėgau taip), bijojau kam nors pasakoti apie nėštumą, bijojau kelti rankas, pirkti kraitelį ir t. t. Neslėpsiu: tai labai išvargino. Nuolat save riboji, mąstai, ar tai nekenkia, ar negalėtų pakenkti… Kitaip jau negalėjau. Kita vertus, tų prietarų dažniausiai turbūt paiso moterys, kurioms pastoti sekasi sunkiau. Mes su vyru gandrus gaudėme trejus metus, matyt, tai irgi turėjo įtakos mano nerimastingumui.“
Silvija, 28 m.: „O aš buvau visiška slapukė! Vos ne iki paskutinės akimirkos stengiausi nuo aplinkinių nuslėpti, kad laukiuosi, neva, negalima tuo girtis ir pasakoti, kad neprišauktum nelaimės. Net savo ir vyro tėvams pranešėme gan vėlai. Vyras jau buvo pradėjęs pykti, kad taip slapukauju… O darbe kai kuriems kolegoms net žandikaulis atkaro, kai pasakiau, jog išeinu dekretinių atostogų, – jie net neįtarė, kad laukiuosi! Esu stambi, nešioju plačius drabužius, tai gal pagalvojo, kad tiesiog eilinį kartą pastorėjau, arba pilvo pro lašinius nebuvo matyti (kvatoja).“
Karolina, 34 m.: „Beveik visą nėštumą nieko nepirkau, neva, iš anksto ruoštis negalima. Netgi suėjus 12 savaičių laikotarpiui, kai perkopiama ta vadinamoji rizikinga riba dėl persileidimo galimybės, vis tiek nieko nepirkau. Nič nieko! Tik paskutinėmis savaitėmis pradėjome kaip išprotėję viską pirkti. Dabar taip tikrai nebesielgčiau, nes labai sunku, kai per trumpą laiką reikia daug kuo pasirūpinti, nieko neužmiršti, o ir judėti jau sunku buvo… Svarbiausia, vyrui irgi gerai buvau smegenis „pripudrinusi” – anas taip pat sąžiningai laikėsi nieko nepirkdamas ir kitiems neleido. Jo tėtis siūlėsi padėti įrengti mažylio kambarį, bet mes atsisakėme. Ech, kaip prašovėme! Vaikeliui gimus dar ne viską buvome padarę, tad buvo labai nepatogu ir, neslėpsiu, – sunku. Išties tie prietarai – nieko gero, verčiau klausyti gydytojos ir viską daryti su saiku.“
Mingailė, 30 m.: „Och, kaip Karolina ir ištvėrė nieko nepirkdama, neįsivaizduoju. Aš atvirkščiai – šluote šlaviau parduotuvių lentynas, sėdėdavau internetinėse parduotuvėse – ieškojau „dar ko nors gražaus”. Drąsiai galiu pasakyti, kad pusės daiktų tikrai nereikėjo. O mano prietaras… Nežinau, ar tai galima vadinti prietaru, bet neleisdavau, kad man kas nors liestų pilvą. Na, žinote, kaip būna, – nueini kur nors į svečius ar pan., kur daug žmonių, ypač – seniau matytų, ir prasideda: „Oi koks gražus tavo pilvukas, utiu tiu” ir čiumpa glostyt. Oi, net nupurto pagalvojus! Man tiesiog buvo labai nemalonu – iškart pasitraukdavau arba pilvą laikydavau stipriai pridengtą, kad nebūtų noro jo čiupinėti.“
Evelina, 35 m.: „Vos tik sužinojau, kad laukiuosi, nustojau mylėtis (juokiasi). Ir tai ne savo, o vyro iniciatyva… Mat jis buvo įsikalęs į galvą, kad vaikas jaučia. Iš kur tai ištraukė, neįsivaizduoju! Šiaip ne taip prisivertė, kai gydytoja liepė pačioje nėštumo pabaigoje, kad vaikutis greičiau ateitų, nes šiek tiek vėlavo.“
Kornelija, 29 m.: „Evelina, jam tai buvo puiki proga išsisukti nuo vyro pareigų, tai ir sakė, kad vaikas jaučia (juokiasi). Jei rimtai, ne kartą esu girdėjusi, kad vyrai bijo mylėtis su besilaukiančia žmona – ir dėl to, kad neva vaikas jaučia, ir kad gali pakenkti. O aš laikiausi savo močiutės perduoto prietaro… Kai buvo jauna, ji patyrė persileidimą ir iki šiol įsitikusi, kad priežastis – laipiojimas per visokius slenksčius, kliūtis, virves ir pan. Suvokiu, kad tai neturi logiško paaiškinimo, bet ji primygtinai man aiškino, kad to nedaryčiau. Ir nedariau, nes giliai širdy bijojau. Matyt, savisaugos instinktas ir rūpestis dėl vaikelio nugalėjo sveiką protą (juokiasi).“
****
Kad ir kokių prietarų paisytų būsimosios mamytės, panašu, kad praktiškai visos jų laikosi dėl vaikelio saugumo – kad tik jam nieko nenutiktų. Ir nors kartais atrodo, kad kuris nors prietaras susikerta su logika, bet turbūt mamos meilė ir rūpestis tokie dideli, kad tos logikos nebepaiso.
