Kalbėti apie nevaisingumo problemas neretai drovu ne tik su artimiausiais žmonėmis, bet ir su specialistais. Pateikiame dažniausius klausimus apie pagalbinio apvaisinimo procedūrą.
10 dažniausių klausimų apie pagalbinį apvaisinimą.
Kada reikia kreiptis į gydytoją, jei nepavyksta pastoti?
Tai priklauso nuo poros amžiaus. Jei jaunos, iki 35 metų moterys, nenaudodamos kontraceptikų nepastoja per dvejus metus – tai jau labai neįprasta. Tačiau 40-metei tai yra normalu. Manoma, kad jeigu pora maždaug metus planuoja vaikutį ir nori pastoti, bet jiems nepavyksta, reikia kreiptis į vaisingumo specialistus.
Ar galima vyro spermos mėginį tyrimui atsinešti iš namų?
Praėjus maždaug metams po nesėkmingų bandymų pastoti vaisingumo specialistai gali rekomenduoti išsitirti vyrui spermą, kad būtų atmesta tikimybė, jog jis turi nevaisingumo problemų. Spermos mėginį kai kurios klinikos leidžia atsinešti iš namų, jei tai padarysite tai per 30 minučių. Sėkla turi būti suleista į švarų, mažą, užsukamą stiklinį ar plastikinį indą. Spermos mėginį reikėtų laikyti kuo arčiau kūno, kad būtų išlaikyta kūno temperatūra. Taip spermijai liks judrūs. Tačiau apie tai reikia klausti konkrečioje klinikoje, kokie yra jų reikalavimai.
Ar gydymas hormonais moteriai yra labai varginantis?
Anksčiau moteriai reikėdavo lankytis pas gydytoją kasdien, kad nuo šeštosios ciklo dienos jai būtų suleidžiami hormonai. Dabar yra vienkartinių švirkštų su dozuotu hormonų kiekiu, kurį moteris gali susileisti pati. Hormonai stimuliuoja kiaušides gaminti daugiau apvaisinimui tinkamų kiaušinėlių. Maždaug trečdalis moterų stimuliacijos fazėje jaučia tam tikrų nepatogumų: greičiau ir labiau prakaituoja, jaučiasi patinusios. Tačiau tik labai retais atvejais stimuliaciją hormonais tenka nutraukti, nes moteris jos netoleruoja.
Atliekant kiaušinėlių punkciją daugelis gydytojų rekomenduoja migdomųjų, vietinę nejautrą arba pilną narkozę (maždaug 10-15 min.), nes tada sumažėja komplikacijų rizika.
Kokia yra tikimybė, kad pagalbinis apvaisinimas padės susilaukti mažylio?
Tikimybė yra gana didelė, jei ją lyginsime su pastojimo tikimybe per įprastą lytinį aktą. Nesinaudojant kontraceptinėmis priemonėmis šansas pastoti per vieną ciklą yra 15-20 proc. Pagalbinis apvaisinimas šį šansą padidina 10 proc. Taip yra dėl to, kad kiaušinėliai ir spermatozoidai tarpusavyje sujungiami optimaliu laiku. Ir vis dėlto čia laba svarbu yra poros amžius: 30-metei moteriai tikimybė pastoti po dirbtinio apvaisinimo yra 34 proc. , o 45 metų moteriai – jau tik 12 proc.
“British Medical Journal” rašo, kad gydantis nuo nevaisingumo teigiamą poveikį turi akupunktūra. Išanalizavę įvairias studijas, mokslininkai apskaičiavo, kad pastojimo tikimybė buvo 65 proc. didesnė, jei moterims prieš apvaisintų kiaušinėlių perkėlimą į gimdą ir po to buvo taikoma akupunktūra. Tačiau tikslus to ryšys kol kas nėra nustatytas. Mokslininkai spėja, kad taikant akupunktūrą arba yra išskiriami neurotransmiteriai, turintys įtakos moters ciklui ir vaisingumui, arba padidėja organizme esančių medžiagų, kurios sumažina organizmo stresinę reakciją į IVF.
Kodėl taikant apvaisinimo mėgintuvėlyje metodą daugiavaisių nėštumų skaičius yra didesnis už vidutinį?
Kad padidėtų šansai pastoti, moteriai po pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje į gimdą gali būti perkeliama iki trijų embrionų – ir visi jie, žinoma, gali vystytis toliau. Kiek embrionų perkelti, pasitarusi su specialistu sprendžia ir pati šeima, neretai pageidaujanti vieno.
Ar taikant pagalbinį apvaisinimą apsigimimų rizika yra didesnė?
Taikant intracitoplazminę spermatozoido injekciją (ICSI), kai spermatozoidas sušvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę, kiaušinėlis neturi jokių šansų pasirinkti tinkamą spermatozoidą. Tai reiškia, kad apvaisinti kiaušinėlį galimybę turi ir tie spermijai, kurie natūraliu būdu to niekaip negalėtų padaryti. Įrodyta, kad ši rizika yra tik šiek tiek didesnė. Retais atvejais apsigimimus lemia apvaisinimo būdas, tai labiau susiję su tėvų nevaisingumo sutrikimais.
Kas yra embriono biopsija?
Embriono biopsija – tai šiuolaikinės embriono tyrimų galimybės, leidžiančios ištirti genetinius pakitimus dar prieš patenkant embrionui į gimdą. Ikiimplantacinė genetinė diagnostika (IGD) – tai pavienių embriono ląstelių chromosomų arba genų ištyrimas, siekiant nustatyti genetinį defektą, kuris perduodamas paveldėjimo būdu. Procedūros metu, panaudojant lazerį, iš kiaušinėlio, į kurį jau yra prasiskverbęs spermatozoidas, tačiau branduoliai dar nesusilieję, paimama viena ląstelė. Jei kiaušinėlis pirmą kartą pasidalija prieš branduolių susiliejimą, vienas chromosomų rinkinys patenka į vadinamąjį polinį kūnelį. Jo nėštumui jau nereikės. Idealiu atveju jis turės tikslią kiaušinėlyje likusio chromosomų rinkinio kopiją.
Procedūros trūkumas: tiriamos ne visos, o tik 5-6 chromosomos, pavyzdžiui, tos, kurios susijusios su trisomija 21 (Dauno sindromu) ir kitomis chromosominėmis ligomis. Tačiau juk žmogus turi 46 chromosomas! Be to, tiriama tik moters genetinė informacija, o vyro – ne. Taip pat lieka neįvertintos ląstelių dalijimosi klaidos, kurių dažnai pasitaiko po branduolių susiliejimo.
Ar yra amžiaus riba pagalbiniam apvaisinimui?
Vyresnės nei 40 metų amžiaus moterys turėtų realiai vertinti dirbtinio apvaisinimo galimybes. Nes, nepaisant to, ar bus taikomas apvaisinimas mėgintuvėlyje, ar ne – kuo vyresnė moteris, tuo mažesni jos šansai pastoti. Su amžiumi mažėja kiaušinėlių skaičius, dažnesni yra ciklai, kai ovuliacija neįvyksta. Be to, gerokai padidėja persileidimo rizika.
Kas atsitinka su embrionais, kurie neperkeliami į gimdą?
Lietuva nėra priėmusi pagalbinio apvaisinimo įstatymo, todėl sunku spėti, kokios nuostatos bus įteisintos būsimajame įstatyme mūsų šalyje. Kiekvienos šalies įstatymai, apibrėžiantys pagalbinį apvaisinimą, yra skirtingi. Pavyzdžiui, vadovaujantis embrionų apsaugos įstatymu Vokietijoje, galima apvaisinti tik tiek kiaušinėlių, kiek bus įsodinta į gimdą. Tik jei moteris staiga suserga, gydytojai apvaisintus kiaušinėlius (embrionus) gali užšaldyti. Kaip elgtis su “našlaičiais” likusiais embrionais, įstatymas Vokietijoje nereglamentuoja. „Įsivaikinti“ embrioną kitoms šeimoms Vokietijoje draudžiama. Tačiau kai kur (pvz. Čekijoje) embrionų įvaikinimas yra legalus procesas. Poros, kurios tokiu būdu tampa tėvais, susitaiko su tuo, kad jų vaikas neturės jų paveldimųjų savybių, taigi, tarp vaiko ir jo tėvų nebus genetinės giminystės.
Ar vaikų susilaukti negalinčių porų skyrybų procentas yra didesnis?
Be abejo, visi įmanomi ilgai trunkantys bandymai susilaukti mažylio vargina. Tačiau ar ši patirtis poras greičiau išskiria, ar dar labiau sujungia, mokslininkai vienareikšmiškai pasakyti negali. Skirtingi tyrimai pateikia nevienodus rezultatus. Ir vis dėl to neseniai atliktos Jenos ir Freiburgo universitetų studijos, kurios metu buvo apklaustos vaikų taip ir nesusilaukusios 43-65 metų amžiaus poros, rezultatai nuteikia teigiamai: šios poros buvo lygiai tokios pat laimingos, sveikos ir draugiškos, kaip ir vaikų turinčios poros.
