Pagalbinis apvaisinimas (IVF) šiandien padeda milijonams porų visame pasaulyje įgyvendinti svajonę tapti tėvais. Tai viena pažangiausių medicinos sričių, tačiau kartu – ir daugybė mitų, emocijų bei įdomybių. Pateikiame penkis faktus, kurie gali nustebinti kiekvieną, besidomintį šiuo procesu.
1. Pirmasis pagalbinio apvaisinimo kūdikis gimė prieš daugiau nei 40 metų
Pirmoji mergaitė, pradėta in vitro apvaisinimu, gimė 1978 metais Didžiojoje Britanijoje ir buvo pavadinta Louise Brown. Jos gimimas laikomas vienu didžiausių medicinos laimėjimų XX amžiuje. Iki tol daugybė nevaisingų porų neturėjo realios galimybės susilaukti vaikų, o ši procedūra suteikė viltį ir pradėjo naują reprodukcinės medicinos erą. Louise Brown istorija parodė, kad laboratorijoje apvaisinta kiaušialąstė gali sėkmingai vystytis ir gimti visiškai sveikas kūdikis. Po šio proveržio pagalbinio apvaisinimo technologijos sparčiai tobulėjo, o šiandien pasaulyje gimė jau milijonai vaikų, pradėtų būtent šiuo būdu.
2. Ne visada reikalinga pilna procedūra
Pagalbinis apvaisinimas nebūtinai reiškia sudėtingą IVF procesą. Šiuolaikinė medicina siūlo įvairių pagalbos būdų, priklausomai nuo poros situacijos. Kartais pakanka paprastesnių metodų – pavyzdžiui, intrauterininės inseminacijos (IUI). Šios procedūros metu specialiai paruošta ir atrinkta vyro sperma suleidžiama tiesiai į moters gimdą tinkamiausiu vaisingumo laikotarpiu. Taip padidinama tikimybė, kad spermatozoidai pasieks kiaušialąstę ir įvyks natūralus apvaisinimas.
IUI dažnai rekomenduojama poroms, kurios susiduria su lengvesniais vaisingumo sutrikimais, pavyzdžiui, esant nedideliam spermos judrumo sumažėjimui ar kai moters ovuliacija nėra reguliari. Tai mažiau invazyvus, greitesnis ir paprastai pigesnis metodas nei IVF, tačiau jo sėkmės tikimybė taip pat priklauso nuo daugelio veiksnių – amžiaus, sveikatos būklės, hormoninės pusiausvyros. Jei šis būdas neveiksmingas, gydytojai dažniausiai rekomenduoja pereiti prie sudėtingesnių pagalbinio apvaisinimo etapų.
3. Ne visos embrionų ląstelės „pabunda“
Mokslininkai pastebi, kad ne visi apvaisinti embrionai vystosi toliau. Laboratorijoje, po kiaušialąstės apvaisinimo, embrionai kelias dienas stebimi ir vertinami pagal jų kokybę. Tik dalis jų pasiekia blastocistos stadiją, tinkamą perkėlimui į gimdą. Kiti embrionai gali sustoti vystytis dėl genetinių ar kitų biologinių priežasčių – tai natūralus procesas, panašus į tą, kuris vyksta ir natūralaus pastojimo metu.
Siekiant padidinti sėkmės tikimybę, gydytojai dažnai užšaldo (kriokonservuoja) kokybiškus embrionus, kurie nebuvo perkelti iš karto. Šis metodas leidžia poroms turėti „atsargą“ kitam bandymui, jei pirmasis nepavyktų, taip pat suteikia galimybę planuoti nėštumą vėliau, kai moters organizmas bus labiau pasiruošęs. Įdomu tai, kad užšaldyti embrionai gali išlikti gyvybingi net dešimtmečius, o vėliau sėkmingai įsitvirtinti gimdoje ir išsivystyti į sveiką kūdikį. Tai viena iš priežasčių, kodėl pagalbinis apvaisinimas šiandien yra toks efektyvus ir plačiai taikomas visame pasaulyje.
4. Amžius – vienas svarbiausių sėkmės veiksnių
Moters amžius stipriai lemia pagalbinio apvaisinimo sėkmę. Jaunesnėms nei 35 metų moterims tikimybė pastoti yra žymiai didesnė nei vyresniame amžiuje. Tačiau technologijos sparčiai tobulėja, todėl vis daugiau vyresnių moterų sėkmingai susilaukia vaikų.
5. Procedūra dažnai kelia emocinį stresą
Pagalbinis apvaisinimas – ne tik medicininis, bet ir psichologinis iššūkis. Laukimas, nesėkmių baimė ir finansinės išlaidos gali kelti daug įtampos. Todėl psichologų pagalba ar artimųjų palaikymas yra labai svarbūs.
