Asociacijos „Mentor Lietuva“ surengtame seminare apie pirmokų adaptaciją mokykloje psichologė ir „Paramos vaikams centro“ vadovė Aušra Kurienė padėjo tėvams suprasti, kaip jaučiasi mokyklą pradėjęs lankyti vaikas bei ką gali padaryti suaugusieji, kad mokykla taptų vaiko mėgiama ir jis neprarastų motyvacijos mokytis.
Vaikas sumažėja ar suauga?
Kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, jis tarsi per vieną naktį „suauga” tėvų akyse. „Koks jau didelis“, – galvoja tėvai, žiūrėdami į vaiką su kardeliu stovintį rugsėjo pirmosios šventėje. Taip, tai yra tiesa, tačiau nepamirškite, koks tuo pačiu jis yra dar mažas. Dažnai vaikai pirmą kartą gyvenime praranda realų savo amžiaus vertinimą tada, kai gimsta brolis ar sesuo. Atsiradus namuose naujagimiui, tėvams dvimetis tarsi „paauga”, atrodo didelis, palyginus su kūdikiu. Kai vaikas pradeda lankyti pirmą klasę, vėl atsiranda panašus efektas – vaikas tėvams atrodo didesnis, negu yra iš tiesų.
Psichologė Aušra Kurienė sako, jog bet kuri nauja situacija, nauji iššūkiai vaiką tarsi „sumažina”, priverčia jį jaustis mažesniu ir pažeidžiamesniu. Todėl nenustebkite, kad jūsų pirmokas staiga norės atsisėsti jums ant kelių, prisiglausti, apkabinti ar į lovą susikraustyti. Jus tai greičiausiai neramina, juk vaikas „didelis”, jis jau mokinys. Tai praeis, nesijaudinkite. Tiesiog vaikas dabar taip jaučiasi, ir nereikia išsigąsti „sumažėjusio vaiko”. Prisiminkite save, kai jūsų laukia nauji iššūkiai, užduotys, įtampa darbe, kaip jaučiatės?
Jei tėvai išleidžia paskutinį savo šeimos vaiką į pirmą klasę, jis gali atrodyti labai mažas. „Oi, kaip gaila, toks mažiukas toookią kuprinę neša…”, „Jis toks mažylis dar..”, „Duok, aš sudėsiu kuprinę”. Pasitikėkite vaiku, jis nėra toks bejėgis, kaip gali atrodyti. Neklauskite jo grįžusio iš mokyklos, ar jam sunku, ar jis pavargo, ar jam blogai. Pasitikite pozityviai nusiteikę ir klauskite, kaip jis jaučiasi – su kuo susidraugavo, ar buvo linksma, ko naujo išmoko.
Užduotis tėvams: nenusivilti vaiku
Tėvams svarbu žinoti, jog jų vaikas mokykloje tikrai patirs nesėkmių, tai yra neišvengiamybė ir dėl to nereikia nusivilti savo vaiku. Leiskite vaikui pasimokyti iš tos patirties. Yra vaikų, kuriems pirmoje klasėje viskas sekasi, ir yra vaikų, kuriems sekasi vienur labiau, o kitur – nelabai. Leiskite vaikui atrasti, kur jam labiausiai sekasi ir patinka, o kas jam pavyksta tik tada, kai įdeda daug pastangų.
Ar jums viskas gerai sekasi – jūs vienodai gerai piešiate, dainuojate, matematiką sprendžiate? Taip ir vaikai, gali būti, kad vienam reiks eilėraštį mokytis penkis kartus jį pakartojant, tuo tarpu broliui užtekdavo vieną kartą.
Jeigu matote, kad atsiranda sunkumų mokantis, nepabijokite, kad pedagogas įvertintų, kokie tai sunkumai ir kaip galima padėti vaikui. Kartais pasitaiko, kad vaikams „stringa” trumpalaikė atmintis, tai reiškia, kad mokytojui daug kalbant, vaikas jau pamiršta jo sakinio pradžią. Tokiu atveju gal padėtų žaidimai, lavinantys atmintį, o mokantis gelbėtų tai, kad vaikas turėtų prieš save užrašytas užduotis. Kai kuriems vaikams sunku staiga perjungti dėmesį (čia matematika, čia lietuvių, dabar skaitom, dabar – rašom). Tėvai turi būti vaikui pagalbos šaltinis – savo pavyzdžiu mokykite, kad visi mes darome klaidų ir, svarbiausia, jas įmanoma ištaisyti.
Motyvuokite vaiką tinkamai
Vaikas tinkamai motyvuojamas tada, kai jis įvertinamas už tai, ką padarė dabar ir būtent už tai, kas yra truputį daugiau, negu jis gali. Jeigu jis vakar mokėjo parašyti A, o šiandien moka ir B, svarbu už tai pagirti ir įvertinti, kad tai motyvuotų jį rytoj parašyti kitas raides. Pagyrimas tik tada pagyrimas, kai yra „čia ir dabar” už tai, kas dabar padaryta. Jei vaikas klydo ir padarė teisingai, tėvų pasakymas “Pagaliau, jau maniau, kad niekada nepavyks” yra ne pagyrimas, o tyčiojimasis iš vaiko. Taip pat netinkamas pagyrimas, kuris projektuoja į ateitį: „Oho, kaip gražiai padarei, na, o rytoj tikiuosi pavyks dar geriau”. Tai labiau panašu į spąstus, ir neleidžia vaikui tiesiog pasidžiaugti šiandienos sėkme ir geru tėvų vertinimu.
Neklauskite jo grįžusio iš mokyklos, ar jam sunku, ar jis pavargo, ar jam blogai. Pasitikite pozityviai nusiteikę ir klauskite, kaip jis jaučiasi – su kuo susidraugavo, ar buvo linksma, ko naujo išmoko.Psichologė Aušra KURIENĖ
Dabar pasigirsta dvejonių, ar reikia vaiką apskritai girti. Pasak A.Kurienės, nereikia tuo abejoti –taip, girti vaikus reikia. Tačiau girkite ne tuščiais žodžiais: „šaunuolis/puikuolis/nuostabuolis”, o konkrečiai įvardindami, už ką: „Parodyk, ką nupiešei. Oho, kokios gražios spalvos/ gera idėja”. Pasak Aušros Kurienės, geriausias paskatinimas pradinukui yra ne kompiuteris, ne pinigai, ne saldainiai, o laikas, praleistas su tėvais. Tad paskatinkite vaiką „savimi – išeikite su vaiku pasivaikščioti vakare, pažaiskite jo mėgstamą stalo žaidimą, nueikite šeštadienį kartu į kiną.
Mokykite vaiką prašyti pagalbos
Tam, kad vaikas išdrįstų paprašyti pagalbos mokykloje, kai jos prireiks, jis turi žinoti, jog prašyti pagalbos yra normalu – todėl, kad normalu kažko nežinoti ir nemokėti. Būtinai pasiteiraukite mokytojos, kokia yra klasėje ir mokykloje tvarka – ką daryti pirmiausia, jei vaikas pasiskųs, kad jį nuskriaudė? Kur mokytoja rekomenduoja kreiptis iškilus problemoms, su kuriomis vaikas nesusidoroja? Ko gero visi mokytojai atsakys, kad tokiu atveju reikia kreiptis į juos. Tai žinodami, drąsiai pasakykite savo vaikui, kad jei jį pastums berniukas, jeigu jis nemokės atsirakinti savo daiktų spintelės, gali apie tai pasakyti mokytojui ir sulaukti jo pagalbos.
Taisyklių laikytis reikia
Kai kurios mokyklos ar klasės taisyklės gali nepatikti tėvams, tačiau tai reikia aptarti klasės tėvų susirinkime, o ne su vaikais namuose. Jeigu būsite kažkuo nepatenkinti, vaikas sutriks, ko klausyti – mamos ar mokytojos? Pavyzdžiui, jei yra taisyklė, kad mobilūs telefonai paliekami spintelėje ir nesinešami į klasę, padėkite to laikytis vaikui ir nepulkite prieštarauti.
Mokyklos susirinkime paklauskite, kokios yra pasekmės, jei vaikas neatlieka namų darbų arba jeigu pavėluoja? Susirinkimo metu daug tėvų domisi vadovėliais ir pratybomis, tai svarbu, tačiau dar svarbiau yra išsiaiškinti tai, kaip čia sprendžiami konfliktai, kaip vaikai skatinami, kokios yra pasekmės ko nors nepadarius.
Pasidomėkite, kaip skatinami vaikai klasėje. Tikrai neadekvatu, jei kas kartą pedagogas vaiką skatina duodamas jam saldainį. Geriausias skatinimas pirmokui ir pradinukui yra geras žodis, pagyrimas, o veiksminga nuobauda – žodinis papeikimas, kai mokytoja labai ramiai pasako vaikui, kad jo elgesys yra netinkamas.
Santykiai su kitais vaikais
Pirmoko mokykloje laukia naujas socialinis statusas. Jis kuria naujus ryšius ir turi surasti savo „naująjį aš”. Vaikai jau moka pažindintis, tačiau pirmoje klasėje naujieji jo bendraklasiai yra ypatingi tuo, kad visi yra tam tikra prasme konkurentai, kurie gali daryti kažką geriau, negu jis. Darželyje visi vaikai būna daugmaž lygūs, visi gabūs ir nuostabūs. Dabar mokytoja vieną vaiką pagiria, nes jis labai greitai atlieka užduotis, kitas šalia sėdintis vaikas užtrunka gerokai ilgiau. Vaikai turi atrasti savo vietą naujame klasės kolektyve.
Atsiranda naujos draugystės. Pirmoje klasėje nereti atvejai, kai vaikas vieną dieną pasakoja apie bendraklasį kaip geriausią draugą, su kuriuo žaidė, o kitą dieną skundžiasi, kad šis nežaidė su juo. Dažniausiai klasėje vaikų „didžiausiais priešais” tampa tie vaikai, kurie yra didžiausi konkurentai kurioje nors srityje – vaikas, kuris panašiai protingas, panašiai išdykęs ar panašiai paklusnus.
Jeigu turite vaiką, kuris praėjus mėnesiui, kitam, vis dar neturi su kuo žaisti per pertraukas, padėkite jam. Pasikalbėkite su mokytoja, ką ji gali padaryti. Susipažinkite su klasės vaikų tėvais, gal galite kartu nueiti su vaikais į kiną ar susitarti pavėžėti vaikus į/iš mokyklos. Klasės mokytoja turėtų padaryti taip, kad vaikai turėtų progų tarpusavyje pabendrauti, bet ne visada tai pavyksta.
Nuoširdus domėjimasis savo vaiku
Paprastai pradinukai yra smalsūs vaikai, tačiau jau pirmoje klasėje pasitaiko vaikų, kuriems siūlo išbandyti keramiką, bet jie nenori, krepšinį – irgi nenori, jų niekas nedomina. Dažniausiai tai vaikai, kurie turi trapią, žemą savivertę. Kartais galvojame, kad vaikų savivertė stiprėja, kai mes vaikus giriame už kokį nors sėkmingą poelgį. Taip, iš dalies, juk apie save geriau galvojame, kai mums sekasi. Tačiau žinojimas, kad tu esi vertingas, mylimas tik tada, kai esi sėkmingas, nėra gerai. Jei savo vertę susiejame su pasiekimais, tai esame pažeidžiami, kai sėkmė nusisuka. Mūsų vaikams svarbu žinoti, kad jie yra laukiami ir mylimi, net ir kai jiems nesiseka. Nepamirškime patikinti vaikų, aiškiai ir paprastai pasakyti „Tu esi protingas/ Viskas gerai/Mes tave mylim, net kai nesiseka”.
Vaikai jaučiasi vertingi, kai mes rimtai ir nuoširdžiai domimės jų mintimis, norais, jausmais. Jei mus pakvietė kartu pažaisti pasidomėkime kas vyksta žaidime, neskubėkime „tobulinti” žaidimo, supraskime kokių idėjų turi vaikas, kas jam patinka ar nepatinka.
Mūsų vaikams svarbu žinoti, kad jie yra laukiami ir mylimi, net ir kai jiems nesiseka. Nepamirškime patikinti vaikų, aiškiai ir paprastai pasakyti „Tu esi protingas/Viskas gerai/Mes tave mylim, net kai nesiseka”.Psichologė Aušra KURIENĖ
Štai vaikas nupiešė Gedimino pilį ir rodo mamai, sakydamas, kad čia vyksta šventė, todėl vėliava iškelta. „O, tai jei šventė, tai galima fejerverkus nupiešti?”, – sako mama. Vaikas nupiešia. „O tai kokia čia šventė? Gal vasario 16 -oji? Užrašykim”. Toks domėjimasis gąsdina, nes kaskart išaiškėja, kad nepakankamai gerai padaryta.
Jeigu vaikas žaidžia zoologijos sodą, kuriame yra karvė, nekritikuokime jo, kad taip nebūna, ir karvėms čia ne vieta. Tiesiog pasidomėkite, kodėl zoologijos sode gyvena karvė? Sužinosime daug įvairių versijų kodėl ji ten ir ką veikia.
Dažnai klausiame: „Kaip sekėsi? Ką valgei?” ir t.t. Svarbūs klausimai, bet taip pat paprašykite papasakoti, kokia diena jam šiandien buvo: kokia jo nuotaika? Kaip jis jaučiasi? Koks vienas geras dalykas nutiko mokykloje? Koks vienas blogas dalykas nutiko? Galima klausti ir konkrečių dalykų – su kuo sėdi mokykloje? Su kuo žaidė per pertrauką? Po truputėlį, nespaudžiant vaiko. Jeigu vaikas nepasakoja, galima paprašyti nupiešti, kaip jam sekėsi šiandien mokykloje.
Būreliai: kaip neperspausti vaikų?
Ar leisti vaiką į būrelius, labai priklauso nuo konkretaus vaiko: jei vaikas labai pavargsta mokykloje ir 12 valandą po pamokų pasiimate jį „be sąmonės” pervargusį, neverta leisti, bet jei jis jaučiasi energingas, kodėl gi ne. Psichologė sako, jog dauguma pirmokų per pirmą mokslo metų mėnesį sėkmingai įveikia adaptacijos slenkstį mokykloje. Idealu, jei pirmoko mokykloje yra būrelių, kuriuos jis gali lankyti, tada vaikui nereikia niekur važiuoti, o jo šeimai – dirbti vairuotojais.
Psichologės Aušros Kurienės manymu, pradinėje mokykloje yra pats laikas pabandyti, kas vaikui patinka – šokiai, menas, matematika, sportas. Dažnas vaikas, keletą mėnesių palankęs vieną būrelį, nori išbandyti ką nors kitą. Pasidomėkime, gal jam neįdomu, gal per sunku, gal draugas eina į kitą ir norisi eiti kartu. Nespauskite vaikų, kad „pradėjai, tai turi pabaigti”. Jie dar tik ieško savojo pašaukimo ar pomėgio. Jei išsigando sunkumų, padėkite juos įveikti ir paskatinkite tęsti, jei nuobodu ir „ne jo”, leiskite eiti kitur, jei su draugu smagiau – kodėl gi ne? Jei būrelio vadovas teigia, kad vaikas turi tikrą talentą, padėkite vaikui jį išlaikyti.
Maždaug nuo 5 klasės vaikai jau žino, kas yra skirtingi būreliai ir gali apsispręsti, ką lankys. Su tokiais vaikais galima tartis, kad jie „nebesimėtys” ir lankys pasirinktą būrelį sutartą laiką. Psichologė Aušra Kurienė sako, kad užimtumą turintys vaikai paprastai daugiau suspėja už tuos, kurie nieko neveikia po mokyklos.
