Dėmesys patyčių temai neslūgsta, nes mes vis dar ieškome atsakymų į klausimą – kaip efektyviai mažinti patyčių mastą mūsų visuomenėje.
Nors jau veikia ne viena prevencinė programa, o į jas noriai įsitraukia bendrojo lavinimo mokyklos, šiam reiškiniui pažaboti vien to, panašu, nepakanka ir mūsų šalyje patyčias patiria beveik kas trečias vaikas.
Panašu, kad metas atsigręžti į pamatinius dalykus (emocinį raštingumą, dvasinę visuomenės sveikatą bei empatiją, individo bei visuomenės savivertę) ir kalbėti apie jų stiprinimą bei ugdymą. Ir čia itin stiprų įdirbį bei patikimą patirtį gali pasiūlyti neformalusis ugdymas. LVJC neformaliojo švietimo specialistė Žydrūnė Markevičienė dalijosi patyriminiais patarimais, galinčiais tapti paveikia prevencine priemone kovojant su patyčių plitimu.
Pagalba socializuojantis ir puoselėjant individualumą
Padėti vaikui ir socializuotis, ir auginti savo individualumą – tai dvi kertinės neformalaus ugdymo misijos, papildančios viena kitą ir siekiančios, kad vaiko tapsmą visuomenės nariu lydėtų savęs pažinimo, individualizacijos, savirealizacijos procesai. Tačiau neretai tai, kas vaikui padeda išsiskirti iš kitų, jo unikalumas, kitoniškumas, tampa patyčių priežastimi, ypač jei jis nesulaukia socialinio palaikymo iš artimiausios savo aplinkos.
Neformaliojo ugdymo patirtis leidžia teigti, kad individualių gebėjimų, talentų puoselėjimas bendraminčių grupėje stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir kartu gebėjimą drąsiau elgtis patyčių akivaizdoje. Kai vaikas sulaukia palaikymo būrelinėje veikloje, stipresnis jaučiasi ir mokykloje.
Neformalusis ugdymas taip pat moko pagarbaus bendravimo grupėje bei mokėjimo priimti kitų grupės narių įžvalgas, pastabas, nuomones – tokių svarbių gebėjimų veikti sociume. Žydrūnė Markevičiūtė teigia: „Vaikams nėra lengva suprasti, kad kai kuriuos sunkumus reikia priimti kaip galimybes, o grįžtamąjį ryšį ne kaip skaudinančią kritiką, o kaip naudingą informaciją. Kito įžvalga – nuomonė, o ne nuosprendis. Žinoma, tą nuomonę taip pat reikia mokytis tinkamai reikšti. Tačiau svarbiausi prioritetai – pagarba kitam ir kitoniškumo priėmimas.”
Tinkamo santykio grupėje kūrimui itin svarbus vadovo vaidmuo ir Žydrūnė patvirtina, kad svarbu ne tik mokyti, palaikyti grupėje kylančias iniciatyvas, bet ir priminti, kad tam tikros taisyklės ir jų laikymasis yra labai svarbi buvimo grupėje sąlyga, stebėti vaikų tarpusavio santykius ir mokyti spręsti konfliktus bei leisti vaikams patiems ieškoti sprendimų.
Laisvalaikio užimtumas veikia prevenciškai
Vaikų ir jaunimo užimtumas po pamokų tampa labai svarbiu prevenciniu veiksniu, o tai lemia sėkmingą jų socializaciją ir apsaugo nuo žalingų, neigiamų įtakų, patirčių. Ne paslaptis, kad paaugliams būdinga burtis į grupes pagal pomėgius, stilių, socialinę padėtį, panašų požiūrį į gyvenimą, jose jie jaučiasi savi, drąsūs ir vieningi, tačiau tokiose grupėse neretai vyrauja ir jėgos filosofija grįsti santykiai, o nepasitenkinimas aplinka demonstruojamas išliejant pyktį bei agresiją kitų bendraamžių atžvilgiu.
Neformaliam ugdymui labai svarbu panaudoti bendraamžių grupės fenomeną, kaip vieną iš mokymosi bendrauti formų. Būreliuose susitinka ir panašūs, ir labai skirtingi paaugliai ir tai tampa pretekstu mokytis kurti tarpusavio santykius. Anot Žydrūnės, santykio sukūrimas yra sunkiai apčiuopiamas bet labai svarbus jos darbo rezultatas, kai grupės nariai išmoksta būti su kitokiais, kitaip mąstančiais, turinčiais kitokią nuomonę, gyvenančiais kitoje socialinėje, kultūrinėje, vertybinėje terpėje.
Socialiai saugi aplinka ir pasitikėjimu grįsti santykiai
Mokyklos, klasės ar mokytojo keitimas, patyčias išgyvenančiam vaikui, nėra lengvas ir paprastas procesas. Neretai, net ir išsprendus problemą, sulaukus pagalbos, tenka ir toliau mokytis toje pačioje aplinkoje, kurioje jis jaučiasi nesaugiai.
Neformalusis ugdymas šiuo atveju daug lankstesnis, nėra pavojaus užstrigti, vaikas (su tėvų palaikymu) gali ieškoti ir rinktis tokias veiklas, kuriose jausis ne tik emociškai saugus, bet ir galės stiprinti savo socialinius bei emocinius įgūdžius. Vaikui reikėtų leisti keisti tiek patį veiklos pobūdį, drąsiai ieškoti džiaugsmą teikiančios veiklos, ir lygiai taip pat keisti kolektyvą, grupę, pabandyti kitą trenerį ar vadovą. Vien ši galimybė nuima įtampą ir baimę: „kas bus, jei ten nesijausiu gerai, jei manęs ten nepriims.”
Žinoma, kuriant pasitikėjimu grįstus santykius, labai svarbus vadovo vaidmuo, jo gebėjimas suburti kolektyvą ir kartu išlaikyti asmeninius santykius su kiekvienu. Žydrūnė čia įžvelgia dar vieną neformaliojo ugdymo privalumą – darbas mažesnėse vaikų grupėse leidžia sukurti artimesnį, pasitikėjimu grįstą ryšį: „patyčios dažnai kyla iš stereotipinio požiūrio, išankstinių nusistatymų. Kai atsiranda galimybė geriau pažinti vienam kitą, tie stereotipai mažėja, ne tokia paveiki tampa kitų nuomonė.”
Teigiamai veikia ir nekonkurencinė aplinka. Neformaliojo ugdymo veiklose pažymiai nerašomi, tad neskatinama tarpusavio konkurencija, sumažėja ir įtampa bei stresas būti prastesniam, nuvertintam, tiesiog nebelieka preteksto patyčioms. Vaikai skatinami stebėti tik savo pačių augimą ir pasiekimus, kelti sau sudėtingesnius tikslus, tobulėti.
Reziumuodama Žydrūnė Markevičiūtė teigia, kad „emociškai saugios aplinkos formavimas neformalioje aplinkoje yra vienas pagrindinių momentų, galinčių padėti vaikui ar jaunuoliui skleistis, nebijoti kalbėti apie savo patirtis. Užsiėmimuose tenka aptarti ir mokyklos gyvenimą, ir politinį lauką, ir nederamą elgesį su gyvūnais. Vaikai labai rimtai diskutuoja ir svarsto, kokiose situacijose patyčios vyksta, kaip elgtis jas matant.” Pašnekovė prasitaria, kad dažnai tenka ieškoti sprendimų labai konkrečiose situacijose, dalintis patirtimi bei informacija ir laukti grįžtamojo ryšio.
„Neformalioje aplinkoje vaikai įgauna drąsos, palaikymo keisti situacijas mokykloje, kieme ar namuose. Turėjome situaciją, kai mergaitė verkdama pasakojo apie patyčias mokykloje ir apie netinkamą mokytojos bei mamos reakciją. Su vaikais sprendėme, kaip jai padėti, o vienas iš patarimų buvo: surasti mokykloje dirbančią psichologę ir su ja pasikalbėti apie susidariusią situaciją. Džiugu, kad mergaitei tai padėjo ir ji įsitikino, kad mokyklose dirbantys psichologai bei soc. darbuotojai tikrai gali padėti,” – tokia neformaliai įgyta patirtis, anot Žydrūnės, vaikui tampa svarbia pozityviosios socializacijos proceso dalimi.
šaltinis: www.lvjc.lt
