Jeigu norite pasidalinti savąja gimdymo istorija, rašykite mums el. paštu portalas@tavovaikas.lt. Juk ne šiaip sau sakoma, kad pasidalintas džiaugsmas padvigubėja, o pasidalintas skausmas – perpus sumažėja. Šiandien publikuojame Gretos laišką.
„Nėštumas fiziškai buvo lengvas, tačiau psichologiškai be proto sunkus. Turėjau priešgimdyminę depresiją, kuri sugadino santykius su vyru, to rezultatas – likau viena auginti dukrą. Tačiau tėtis dukros neatsisako, padeda ja rūpintis, tačiau mes santykių niekada nebeturėsime.
Taigi, 2019-06-24 turėjo būti eilinė diena.
Kaip ir kiekvieną rytą, atvykau į dieninį stacionarą patikrai ir vaistų lašinei. To reikėjo dėl hipertenzinės ligos (aukštą kraujo spaudimą turiu nuo 16 metų) ir dėl per mažo dukrytės svorio. Jau nuo praėjusio vakaro jaučiau, kad labai sumažėję vaikelio judesiai (po eilinio mano nervų ir pykčio protrūkio). Buvau stebima 4 valandas, vaiko judesių nebuvo matyti net echoskopiškai, tačiau tonusai buvo fiksuojami. Po pragulėtų 4 valandų buvo nuspręsta daryti ekstra cezario pjūvio operaciją, nes dukrytė buvo jau buvo pakankamai išnešiota – 36 nėštumo savaitės. Nespėjus susivokti su ta mintimi, kad tuoj pamatysiu dukrytę, taip ir nesant jokiems pasiruošimo gimdymui požymiams (nei kaklelio atsivėrimo, nei sąrėmių), per kelias minutes buvau staigiai išvežta į operacinę.
Operacija praėjo sklandžiai, dukrytę pamačiau tik iš tolo, tačiau man buvo svarbiausia, kad ji gimė visiškai sveika. Po operacijos praėjus porai valandų prasidėjo stiprus vidinis kraujavimas. Neatsimenu, kas mane palatoje aimanuojančią surado, tačiau tik po kurio laiko sužinojau, kad per parą laiko patyriau 3 vidinius kraujavimus, taip pat išsivystė plaučių edema. Praėjo kelios dienos, mano gyvybė išgelbėta, guliu reanimacijoje, bet dukros vis dar neturiu galimybės pamatyti, negaliu būti šalia jos.
Gydytojai nusprendė vežti mane iš Panevėžio į Vilniaus Santaros klinikų reanimacijos skyrių pas specialistus, kurie galbūt sugebės susieti mano sveikatos problemas su gimdymo pasekmėmis. Buvau išvežta, o dukra liko Panevėžyje. Aš vis dar jos nebuvau mačiusi. Tai buvo baisiausios 10 dienų mano gyvenime, kai buvau atskirta nuo dukros ir galėjau matyti ją tik iš artimųjų, kurie liko Panevėžyje, siunčiamų nuotraukų.
Pirmasis susitikimas su dukra buvo tik po 10 dienų, reikėjo laiko, kad suvokčiau, kad tai mano dukra. Turėjau iš naujo su ja atrasti ryšį, kuris buvo nutrauktas, tuo labiau, kad nėštumas buvo psichologiškai tragiškas ir didžiąją dalį laiko dukrytė nebuvo laukiama. Gaila, kad ne visos moterys patiria tai, apie ką svajoja – gražų nėštumą, gimdymą ir šeimos kūrimą… Bet gyvenimas tęsiasi!..
Šiuo metu dukrytei jau du mėnesiai, gyvenam vienos, be tėvelio, tačiau esam sveikos ir laimingos, o aš visada būsiu gydytojų prižiūrima, kad dukrytė turėtų stiprią ir kiek įmanoma sveikesnę mamą“.
Nuo redakcijos: „Ačiū už nuoširdų laišką, Greta. Siunčiam Jums ir Jūsų dukrytei kuo šilčiausius linkėjimus – būkit sveikos!“
