Raudonukė tai ūmi virusinė infekcija plintanti oro lašiniu būdu, pasireiškianti karščiavimu, specifiniu (makulopapuliniu) bėrimu bei padidėjusiais pakaušio, užausiniais limfmazgiais.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, Lietuvoje pernai dvejų metų vaikų skiepijimų aprėptys siekė (90,2 proc.), o septynerių metų amžiaus vaikų grupėse – 90,6 proc.
Infekcijos šaltinis – sergantieji raudonuke. Labiausiai užkratą jie platina tuomet, kai būna išberti, tačiau virusus į aplinką išskiria vidutiniškai 7 dienas iki, ir 4 dienas po bėrimo. Užsikrėsti galima ir nuo besimptome infekcija sergančių asmenų. Užsikrečiama būnant vienoje patalpoje su sergančiuoju.
Pasak ULAC imunoprofilaktikos skyriaus specialistės Kristinos Žukauskaitės, raudonuke gali susirgti tiek vaikai, tiek suaugę. „Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims, nes raudonukės virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (apsigimimus sukeliančiu) poveikiu, todėl moterų, nėštumo metu sirgusių raudonuke, naujagimiams labai dažnai pasireiškia įgimtos raudonukės sindromas“, – pažymėjo K. Žukauskaitė.
Kuo ankstesniu nėštumo metu susergama raudonuke, tuo apsigimimai gali būti sunkesni. Nėščios moterys, dirbančios vaikų kolektyvuose (pvz., darželiuose, mokyklose ir kt.) gali užsikrėsti nuo lengvomis, kartais net nepastebimomis raudonukės formomis sergančių vaikų.
Veiksmingiausia prevencinė priemonė nuo raudonukės – skiepai. Lietuvoje nuo raudonukės pradėta skiepyti 1992 metais. Remiantis moksliniais tyrimais įrodyta, kad ilgalaikis imunitetas susidaro po dviejų įskiepytų kombinuotos tymų, epideminio parotito ir raudonukės (MMR) vakcinos dozių. Pradėjus visuotinio skiepijimo raudonuke programas, įgimto raudonukės sindromo dažnis Europoje sumažėjo daugiau nei 90 proc. Pirma vakcinos dozė skiepijama antraisiais vaiko gyvenimo metais, o antroji – ikimokyklinio amžiaus vaikams.
Primename – nors LR Vyriausybės sprendimu šalyje įvestas karantino režimas – planinė vaikų ir suaugusiųjų vakcinacija gydymo įstaigose vykdoma nepertraukiamai.
