Vaiko emocinės iškrovos – tikras košmaras tėvams ir prikaustantis „spektaklis“ smalsuoliams. Visgi šios scenos užkulisiuose slypi sudėtingi neurologiniai procesai, kuriuos suprasti svarbu kiekvienam. Apie tai, kas vyksta vaiko organizme isterijos metu ir kokie veiksmingi metodai padeda vaikui nusiraminti, pasakoja vaikų psichologės Justa Ryženinė ir Viktorija Urmanavičiūtė.
Žala abiem pusėms
Vaikų psichologė Justa Ryženinė įspėja, kad vaikų isterijos priepuoliai gali turėti rimtų pasekmių tiek vaiko, tiek tėvų sveikatai.
„Bet kokia stresinė situacija, o vaiko isterija neabejotinai tokia yra, sukelia nerimą. Jis kyla tiek vaikui, tiek tėvams, ir tas nerimas ateina su visomis galimomis rizikomis – padidėja kraujospūdis, o jei tai labai intensyvu ir vyksta dažnai, gali išsivystyti psichosomatiniai sutrikimai: galvos, pilvo skausmai, miego problemos“, – aiškina J.Ryženinė.
Isterijų poveikis neapsiriboja tik fiziologiniais simptomais. Psichologės teigimu, kai kurie tėvai taip įsijaučia į šią problemą, kad ima vengti kasdienių situacijų. „Stresine gali virsti pati paprasčiausia situacija – pasiimti vaiką iš darželio, nes tuomet jį ištinka isterija. Arba drauge su vaiku eiti į parduotuvę, nes ten sudėtinga su vaiku susitarti, – pasakoja specialistė. – Tuo metu, kai ištinka isterija, tėvai patiria daug streso – viena vertus, dėl santykio su vaiku, nes jiems rūpi, bet nežino, kaip jam padėti, kita vertus – dėl išorinio spaudimo – nesinori, kad aplinkiniai stebėtų ir vertintų.“
Užsilieka „pirmame aukšte“
Su vaikais dirbanti psichologė Viktorija Urmanavičiūtė aiškina, kad isterijos priepuolio metu vaiko organizme vyksta intensyvūs procesai.
„Tiek smegenys, tiek pats kūnas patiria didelę įtampą – padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas, gali atsirasti net hiperventiliacija. Tai didžiulis emocinis ir fizinis skausmas“, – sako psichologė.
Jos teigimu, kylančias isterijas paaiškina neurologiniai procesai. „Vadinkime, kad mūsų smegenys turi tris „aukštus“. Pirmasis yra atsakingas už primityvius elgesius, arba išlikimą. Antras aukštas atsakingas už mūsų emocijas – čia mes jau galime kažkiek kontroliuoti savo elgesį ir tikslus. Trečiasis aukštas, arba protingosios smegenys, atsakingas už racionalų mąstymą, planavimą ir elgesio kontrolę“, – dėsto specialistė.
„Vaikas, kuriam vyksta isterijos priepuolis, dažniausiai veikia iš žemiausios smegenų dalies, kurioje negebama kontroliuoti emocijų. Jis tiesiog nori išlikti“, – aiškina V.Urmanavičiūtė.
Priežastys įvairios
Nors isterijos dažniausiai pasireiškia mažiems vaikams (3-4 metų), kartais jos tęsiasi ir vyresniame amžiuje, ypač jei yra papildomų veiksnių, pavyzdžiui, raidos ar emocijų reguliacijos sunkumų.
„Toks elgesys labai būdingas vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio, nerimo, emocijų arba elgesio sutrikimų. Būtent tokiems vaikams ypač sunku valdyti savo emocijas“, – sako psichologė.
Antroji dažna isterijos priepuolių priežastis – jutimų apkrova. „Tai vadinamieji sensorinės integracijos iššūkiai. Šiandien, ekranų ir informacijos chaose, vaikai per daug stimuliuojami įvairiais pojūčiais – garsais, šviesomis ar prisilietimais. Jų smegenys tiesiog perkrautos.“
Ne mažiau svarbios yra ir fiziologinės priežastys. „Kartais isteriją gali išprovokuoti paprasčiausiai nepatenkinti elementarūs vaiko poreikiai: mokykloje per pertrauką nespėjo atsigerti vandens, nepavalgė pietų. Jei vaikai išalkę, pervargę, neišsimiegoję, isterijos priepuolio rizika didėja“, – priduria psichologė.
„Vaikui tėvo arba mamos dėmesys, bet koks – net ir šaukimas, barimas – yra geriau negu jokio dėmesio. Jei vaikas pastebi, kad tik tokiu būdu jo sulaukia, jis tą elgesį kartoja“, – dar vieną – išmokto elgesio – priežastį įvardija specialistė.
Svarbiausia – tėvų ramybė
„Iš tiesų vieno recepto nėra, – apie tai, kaip tėvams vertėtų reaguoti į vaiko isteriją, kalba J.Ryženinė. – Viskas priklauso nuo to, kokiomis auklėjimo ir ugdymo strategijomis tėvai vadovaujasi.“
„Saugaus prieraišumo teorija kalba apie tai, kad tėvams svarbu išlikti ramiems, pripažinti vaiko emocijas – „nėra ko pykti“ vertėtų keisti į „matau, kad tau dabar tikrai sunku, sukilo labai stiprios emocijos“. Ir padėti vaikui išgyventi tas emocijas, jaustis išgirstam, pabūti su juo tuo metu“, – aiškina psichologė.
Antra literatūroje sutinkama teorija siūlo kitokį požiūrį. „Tuo metu, kai kyla vaiko isterija, jeigu nekyla pavojus nei vaikui, nei aplinkiniams, būname prie vaiko, bet ignoruojame jo verksmą. O kai jis nusiramina, tada skiriame vaikui visą dėmesį – „jau nusiraminai? Apsikabinkime“, – teoriją pristato J.Ryženinė. – Tai veikia tokiu principu: už tinkamą elgesį apdovanojame dėmesiu, o už netinkamą savo dėmesio vaikui neskiriame.“
V.Urmanavičiūtė antrina, kad pati svarbiausia taisyklė tėvams – išlikti ramiems.
„Vaiko nervų sistema ir smegenys labai jautriai reaguoja į suaugusiųjų būseną. Dažnai tėvai ar aplinkiniai, matydami vaiką isterijos metu, patys praranda pusiausvyrą – pradeda rėkti ar chaotiškai mėgina raminti. Iš tikrųjų būtina išlikti ramiems, nes vaiko smegenys fiksuoja mūsų būseną ir į ją reaguoja.“
Specialistės teigimu, tėvų ramybė suteikia vaikui saugumo jausmą.
„Svarbus tas švelnus, subtilus ir ramus buvimas šalia – „aš visai nesinervinu, esu su tavimi, išbūsiu su tavimi šiame priepuolyje. Viskas, kas dabar vyksta, yra normalu”. Kai vaikas nusiramina, svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė isteriją, ir aptarti, kaip būtų galima situaciją spręsti kitaip. Rekomenduojama modeliuoti elgesį per žaidimus“, – pataria V.Urmanavičiūtė.
Kodėl neveikia?
Psichologė J.Ryženinė įspėja, kad neteisingai taikomi metodai paprasčiausiai neveiks. „Pavyzdžiui, vaiko sodinimas ant kėdutės. Mes dažnai kėdutes naudojame kaip bausmės priemonę – „nubausiu tave, dabar čia pasėdėsi”. Bet tikroji teorija sako, kad tai turėtų būti nusiraminimo vieta vaikui“, – aiškina psichologė.
„Kai vaikas ramus ir patenkintas, labai svarbu su juo aptarti, kad situacijoje, kai kyla pyktis, reikėtų eiti į sutartą ramią vietą, kurioje jis jausis saugiai ir jaukiai. Tikslas turėtų būti išmokyti vaiką tai pritaikyti bet kur ir bet kada.“
V.Urmanavičiūtė primena, kad tėvams būtina rūpintis ir savo sveikata: jų reakcijos į stresą tiesiogiai veikia vaiką. Svarbu stiprinti savo emocinį atsparumą ir nepamiršti fizinio aktyvumo, tinkamos mitybos bei kokybiško poilsio.
