Šiuolaikinės medicinos pažanga suteikė tėvams galimybę apsaugoti savo vaikus nuo ligų, kurios dar prieš kelis dešimtmečius kėlė didžiulę grėsmę žmonių gyvybėms. Lietuvoje vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius apima vakcinas nuo 14 itin pavojingų ligų, tarp jų – tuberkuliozė, hepatitas B, difterija, kokliušas, stabligė, tymai ir kt. Ši prevencijos sistema turėtų būti savaime suprantama norma, tačiau klausimai dėl vakcinų sudėties, jų saugumo ir poveikio nuolat kelia nerimą kai kuriems tėvams. Nors informacijos šia tema apstu, dezinformacija dažnai aptemdo mokslo pateikiamus faktus.
Kodėl vakcina ligos sukelti negali?
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro epidemiologų teigimu, vakcinos veikimo principas – informuoti mūsų imuninę sistemą, kad ji pasiruoštų kovai su pavojingais mikroorganizmais, nesukeliant ligos. Gyvos susilpnintos vakcinos, tokios kaip MMR (nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės), naudoja susilpnintus virusus,kurie gali sukelti organizmo reakciją, tačiau daug silpnesnę negu tai būtų susidūrus su pačiu virusu. Tokia stimuliacija leidžia imuninei sistemai sukurti ilgalaikę apsaugą.
Inaktyvuotos vakcinos, tokios kaip skiepai nuo kokliušo ar stabligės, veikia kitaip. Jose naudojami bakterijų baltymai arba neutralizuoti toksinai, kurie, nors ir negali sukelti infekcijos, vis tiek aktyvuoja imuninę sistemą. „Kad imuniteto atsakas būtų stipresnis, į vakcinas dedami adjuvantai, pavyzdžiui, aliuminio druskos. Aliuminio kiekis vakcinoje yra toks mažas, kad jis nepavojingas – vidutiniškai žmogus per dieną iš maisto ar vandens gauna 10–15 kartų daugiau aliuminio nei iš vakcinos“, – akcentuoja NVSC gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė.
Vakcinų sudėtis ir ilgalaikis poveikis
Šiuolaikinės vakcinos yra itin kruopščiai suformuotos. Jos susideda iš antigenų (pagrindinių veikliųjų medžiagų), stabilizatorių, adjuvantų ir pagalbinių medžiagų, kurios užtikrina vakcinos veiksmingumą ir stabilumą. Stabilizatoriai, pavyzdžiui padeda išlaikyti antigenų savybes transportavimo ir saugojimo metu. Adjuvantai sustiprina imuninės sistemos reakciją, o pagalbinės medžiagos, tokios kaip konservantai, apsaugo vakciną nuo užteršimo.
Vakcinų poveikio trukmė priklauso nuo konkretaus patogeno ir imuninės sistemos gebėjimo „įsiminti“ infekciją. NVSC vyriausioji specialistė Edita Jegelevičienė primena, kad MMR vakcina paprastai sukuria visą gyvenimą trunkantį imunitetą, nes tymų, kiaulytės ir raudonukės virusai yra gana stabilūs. Tuo tarpu stabligės bakterijos gaminamas toksinas nesukelia ilgalaikio imuniteto, todėl skiepą reikia kartoti kas 10 metų. Revakcinacija užtikrina, kad imuninė sistema išlaikytų budrumą ir galėtų apsaugoti nuo naujų užsikrėtimų.
Klinikiniai tyrimai: kiek jie trunka?
Vakcinų saugumas yra viena griežčiausiai reguliuojamų medicinos sričių. Kiekviena vakcina prieš patekdama į rinką praeina daugybę tyrimų etapų, kuriuose dalyvauja tūkstančiai savanorių. Pavyzdžiui, tuberkuliozės vakcina gyvnuoja net 100 metų ir yra itin gerai išstudijuota. Nuolat tęsiami klinikiniai tyrimai atskleidžia galimus šalutinius poveikius ir užtikrina, kad vakcinos būtų efektyvios bei saugios visoms amžiaus grupėms. Net po patvirtinimo vakcinos saugumas stebimas tarptautinėse priežiūros sistemose, tokiose kaip Europos vaistų agentūros (EMA) ar Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ekspertų programos.
Kritika ir realybė
Dalis žmonių baiminasi vakcinų šalutinio poveikio, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad rimtos reakcijos yra labai retos – pasitaiko tik 1 iš milijono atvejų. Tuo tarpu neskiepijant vaikų, ligų komplikacijų rizika yra daug didesnė. Pavyzdžiui, tymų komplikacijos, tokios kaip encefalitas ar pneumonija, ištinka 1 iš 1000 sergančiųjų.
Vakcinacija apsaugo ne tik paskiepytą asmenį, bet ir visą bendruomenę. Kai 95% žmonių yra paskiepyti, virusai ir bakterijos praranda galimybę plisti, todėl apsaugomi ir tie, kurie negali būti skiepijami dėl medicininių priežasčių. Deja, sumažėjus skiepijimo apimtims, tam tikros ligos, pavyzdžiui, tymai, kokliušas, grįžta ir vėl kelia grėsmę visuomenės sveikatai.
