Dr. Ievos Kuginytės-Arlauskienės iš Mykolo Romerio universiteto parengtas straipsnis apie pačių mažiausiųjų vaikų ugdymą ir lavinimą.
Asmenybės skleidimąsi skatinantis ugdymas grindžiamas vaiko raidos dėsningumų žinojimu: supratimu, kad visi vaikai augdami pereina tas pačias vystymosi stadijas ir kad kiekvienas iš jų yra individuali, nepakartojama asmenybė.
Todėl ugdytojai turėtų išmanyti raidos dėsningumus, kad parinktų vaikų ugdymui tinkamas priemones ir veiklą. Efektyviausia yra tokia veikla, kuri remiasi vaikų pomėgiais, pažinimo lygiu ir socialine bei emocine branda. Taip žadinamas įgimtas mažylių smalsumas, pojūčiais įgytos patirties teikiamas džiugesys ir noras tyrinėti.
Taigi, ankstyvojo amžiaus vaikų ugdymas, apimantis pirmuosius trejus gyvenimo metus, bei šiuo laikotarpiu įgyta patirtis turi nepaprastai didelę įtaką vaiko savęs pažinimui, santykių su aplinkiniais ir gebėjimų pažinti pasaulį formavimuisi. Vaikai ir šalia jų esantys suaugusieji išgyvena patį jautriausią, svarbų gyvenimo periodą, kuomet išmokstama, atrandama, pasiekiama be galo daug.
Kasdien stebimi vis nauji pokyčiai: pirmoji šypsena, džiaugsmingas aplinkos potyris, savęs atradimas. Visa tai veikia tolimesnes vaiko bendravimo, savarankiškumo, noro pažinti pasaulį galimybes. Buvimas tėvais teikia nepaprastos, jaudinančios ir įdomios emocinės patirties, bet kartu tenka patirti nerimą, ar pakanka įgūdžių užauginti sveiką ir laimingą vaiką.
Natūraliai kyla klausimas, kas, ugdant mažylį, teikia jam džiaugsmo ir pasitenkinimo? Antai „Ankstyvojo amžiaus vaikų kūrybiškumo ugdymo programoje” akcentuojama, kad vaikų poreikių patenkinimas yra esminė sąlyga siekiant užtikrinti tinkamą jų priežiūrą ir ugdymą(si). Vaikai gali tinkamai vystytis ir ugdytis, kai užtikrinamas jų emocinis ir fizinis saugumas, patenkinamas smalsumas, mažyliai yra aplinkinių pripažįstami, mylimi, turi nustatytas ribas, gali veikti pažįstamoje raidą skatinančioje aplinkoje ir jaučiasi esą bendruomenės nariai.
Psichologai ir pedagogai, tyrinėdami mažylių poreikius, nustatė, kad vaikai puikiai jaučia ar yra mylimi, ar ne. A. Maslow teigė, kad fiziologiniai, saugumo, priklausymo bendruomenei poreikiai turi būti patenkinti, kad vaikas galėtų bendrauti su kitais bei ugdytis. T. B. Brazelton ir S. Greenspan apibrėžia išskirtinius mažųjų poreikius: nuolatinio emocinio ryšio, fizinio saugumo ir priežiūros, įvairios patirties, patenkinančios individualius poreikius, raidą atitinkančios veiklos, tam tikrų ribų ir pažįstamos aplinkos, palaikančios bendruomenės ir kultūrinio perimamumo, garantijų dėl savo gerovės ateityje.
J. Piaget nuomone, vaikams reikia daug kartų ištyrinėti aplinką, kad geriau suprastų, kaip veikia įvairūs daiktai. L. Vygotskis teigė, kad svarbią pažinimo raidos dalį sudaro vaikų bendravimas su ugdytojais ir bendraamžiais. Ugdytojai, stebėdami vaikus, tinkamai parenka ugdymo(si) skatinimo būdus. Taigi, vaikų nuo gimimo iki trejų metų ugdymas skiriasi nuo vyresnių vaikų. Ugdant šio amžiaus mažylius, būtina sieti fizinės, pažintinės, kalbos, emocinės ir socialinės vaiko raidos skatinimą, atsižvelgti į labai greitą kūdikių raidos tempą. Tiek kūdikiai, tiek ir vyresni vaikai labai priklausomi nuo to, kaip suaugusieji geba patenkinti jų poreikius, padeda išvengti diskomforto ir streso. Tokiu būdu patenkinami svarbiausi – emociniai, pažinimo, judėjimo poreikiai.
Kaip teigia O. Monkevičienė, A. Tarasonienė, V. Bortkevičienė ir kt., mylimas vaikas greičiau auga, geriau vystosi, labiau pasitiki savimi ir savo gebėjimais, jį dažniau lydi sėkmė, nes jis nebijo bandyti, klysti. Mažylis turėtų būti mylimas ne todėl, kad yra berniukas, ar mergaitė, šviesiaplaukis, ar tamsiaplaukis, o todėl, kad jis yra.
Ne veltui akcentuojama emocinio ryšio svarba šiame amžiuje, kurios buvimas, ar atvirkščiai – stoka, turi ypatingos reikšmės vaiko emocinei, socialinei, protinei, ir net fizinei raidai.
Todėl ugdant mažylį labai svarbu:
– Siekti dažno akių ir fizinio kontakto, skirti individualų dėmesį vaikui, tinkamai rūpintis mažyliu.
– Kurti saugią, džiaugsmingą aplinką: nuraminti, prajuokinti, džiaugsmingai nustebinti.
– Džiuginti, skatinti žaisti.
– Palaikyti, skatinti, drąsinti: pastebėti naujus gebėjimus, reikšti nuostabą dėl didėjančių galimybių, paminėti, atšvęsti pasiekimus; džiaugtis kiekviena sėkme.
– Nekritikuoti, riboti draudimus, neakcentuoti nesėkmių.
Vos gimęs mažylis aktyviai domisi aplinka, padedamas penkių jutimų. Jis mato, girdi, oda jaučia šilumą ar šaltį, užuodžia ar supranta, koks yra skonis. Pasitelkus šiuos pojūčius galima padėti aktyviau kaupti savo patirtį apie supantį pasaulį. Koks įspūdžių kiekis reikalingas mažyliui – labai individualu. Tačiau suaugęs žmogus gali:
– Švelniai priglausti, apkabinti vaiką, nešioti ir laikyti jį ant kelių.
– Patraukti vaiko dėmesį ryškiu žaislu, paveikslėliu, leisti stebėti judančius daiktus.
– Nuolatos su juo kalbėtis, pasakojant ką šiuo metu darote, dainuoti ar tiesiog niūniuoti.
– Jeigu vaikas darosi irzlus, dirglus, sudaryti galimybę jam pailsėti.
– Lygiai taip pat svarbu sudaryti galimybę mažyliui judėti.
Įsisavindamas kokį nors naują judėjimo būdą ar jį tobulindamas, vaikas įvairiai eksperimentuoja ir tai jam teikia didžiulį pasitenkinimą. Griebti, siekti, pasiversti ant šono, šliaužti, eiti ir pan. mažylį skatina suaugusiojo kvietimas, noras tyrinėti pamatytą žaislą, pakliūti vis į kitą kambario vietą. Pirmaisiais gyvenimo metais ugdytojai turi gilintis į kiekvieno vaiko raidos ypatybes ir, be abejo, gerai žinoti šio amžiaus vaikų bendruosius raidos bruožus. Ypač svarbūs du aspektai: pirma, kiekvieno vaiko raidos kelias yra labai individualus. Antra – dėl įvairių priežasčių vaiko vystymasis tam tikru periodu gali sulėtėti. Mažylio vystymuisi įtaką turi daug įvairių veiksnių, tarp kurių: ir paveldėjimas, ir ugdymas, ir šeima, ir aplinka.
Žinoma, vaikas į šį pasaulį ateina su savita prigimtimi, paveldėtais dalykais, bet tai, ką „įrašysime” į jautrią jo sielą, priklauso nuo mūsų, suaugusiųjų. Vaikų raidą tyrinėję mokslininkai nustatė, kad vaiko ugdymuisi ypač didelę reikšmę turi jo paties aktyvumas. Per pirmuosius trejus gyvenimo metus vaikai fiksuoja faktus, kaupia informaciją, įvairiai veikdami, eksperimentuodami, žaisdami, stebėdami supantį pasaulį ir save jame.
Suaugusiųjų vaidmuo – padėti mažyliui susivokti šiame pasaulyje, suteikti saugumo jausmą, tenkinti jo poreikius, skatinti ugdymą(si), o visa kita nuveiks jis pats. Kiekvienas vaikas turi prigimtines teises – saugiai gyventi, augti, pažinti ir ugdytis, todėl suaugusieji privalo gerbti šias teises ir stengtis sudaryti palankias sąlygas joms atsiskleisti. Kaip nurodo R. Sabaliauskienė, R. Rimkienė, poveikį sėkmingam vaiko augimui ir ugdymuisi turi žemiau išvardinti veiksniai.
Saugumo jausmas
Mokslinių tyrimų duomenimis, kai šalia vaiko yra gerai jam pažįstamas suaugęs žmogus, mažylis daug aktyviau tyrinėja aplinką ir ugdosi. Būdamas šalia jam svetimo žmogaus, vaikas elgiasi kur kas pasyviau netgi labiausiai viliojančiame žaidimų kambaryje.
Vaikų rodoma iniciatyva
Vaikams yra įgimtas smalsumas. Svarbiausi įgūdžiai įgyjami, kai pats vaikas tam pasirengęs ir rodo iniciatyvą.
Vaiko pasitikėjimas savo gebėjimais
Pasitikėjimas savo gebėjimais ir pažinimo džiaugsmas daugiausiai nulemiamas vadinamojo „sąlyginio atsako”. Sąlyginis atsakas yra tai, kas įvyksta kaip tiesioginių kūdikio pastangų pasekmė. Vaikai turi žinoti, kad tai, ką jie daro, visa jų veikla ar komunikavimas sukels tam tikros rūšies atsaką. Štai kodėl mažyliai taip domisi tais žaislais, iš kurių, paspaudę mygtuką, tuoj pat sulaukia tam tikros reakcijos. Greitai reaguodami į vaikų prašymus ir norus, mes stipriname jų pasitikėjimą savimi.
Savos vertės pajautimas pasireiškia tuo, kad žmogaus yra patenkintas savimi tiesiog dėl to, kad jis yra jis. Jis nesistengia vertinti savęs pagal pasiekimus ar padarytas klaidas. Vaikas, kuris širdies gelmėje tiki, kad yra „būtent toks, koks ir turi būti”, paprastai geriau pasirengia gyvenimo sunkumams. Savo vertės pojūtis leidžia vaikui nebijoti rizikos: mokytis vaikščioti, pamažu atsiskirti nuo mamos, lengviau iškęsti nusivylimus, kurie neišvengiami, įgyjant naujus įgūdžius, efektyviau spręsti iškylančias problemas – kaip, pavyzdžiui, supratimas, kad negali turėti visų pasaulio žaisliukų.
Savo elgesiu suaugę turėtų vaikams perduoti tokius signalus: „aš džiaugiuosi, kad tu esi čia…”, „tu esi nuostabus vaikas…”, „tu man be galo svarbus…”.
Kasdienė patirtis
Vaikai mokosi aktyviai veikdami. Kasdienė veikla nuolat kartojasi ir jie gali mokytis iš sukauptos patirties. Kasdienines veiklas su vaiku paprastai atlieka jam gerai pažįstamas žmogaus ir tai labai padeda ugdymosi procesui.
Vaikams iki trejų metų žaidimas yra efektyviausias ugdymosi būdas. Patenkinęs svarbiausius savo poreikius, būtent žaisdamas vaikas tyrinėja jį supantį pasaulį, vertina savo galimybes, patiria naujus jausmus, įgyja patirties. Kai kurie mokslininkai mano, kad neatsiejama ugdymosi dalis yra patiriamas malonumas.
„Ankstyvojo ugdymo vadovo” (2001) autorių nuomone, ugdant mažą vaiką, išskiriamos šios svarbiausios sritys: gyvenimo įgūdžių, bendravimo, pažinimo, kalbos, judėjimo, žaidimo, kūrybiškumo. Tiesa, šios sritys išskiriamos tik sąlygiškai, siekiant atskleisti kiekvienos iš jų sampratą ir savitumus vaiko ugdymo procese. Todėl apibendrinant patiekiama visuma rekomendacijų:
– Kasdienės akimirkos, praleistos drauge, sudaro galimybę išreikšti savo meilę vaikui, padėti pasijusti saugiam, nuspėjant, pastebint ir tenkinant jo poreikius, užmezgant artimą emocinį ryšį.
– Myluoti, sūpuoti, priglausti, nešioti, kilnoti mažylį, žadinant naujus potyrius, emocinius išgyvenimus.
– Sukurti vaiko augimui jaukią, gražią, patrauklią, patogią, tinkamą poilsiui ir aktyvumo kaitos ritmui erdvę.
– Puoselėti įgimtą vaiko grožio jausmą, meninės saviraiškos norą, sudarant sąlygas patirti maloniai nuteikiančių, jutimų darną ugdančių dailės, muzikos, gamtos stebėjimo įspūdžių.
– Palaikyti vaiko AŠ poreikius, vadinant jį vardu, skatinant savarankiškumą, atsižvelgiant į norus, nuomonę, padedant atlikti tai, ką sumanė, pagiriant ir pripažįstant.
– Padėti patirti bendravimo su kitais vaikais džiaugsmą, atrasti tinkamo elgesio, jausmų išreiškimo būdus, pajusti jų nuotaiką, aiškintis ketinimus.
– Plėsti vaikų žodyną ir vystyti sakytinę kalbą, tenkinant smalsumą, kalbinant, išklausant, praplečiant mintį, atsakant į klausimus, pavadinant, skaitant, dainuojant.
– Palaikyti vaiko žaidimą, kartu su juo džiaugiantis tų pačių veiksmų su daiktais begaliniu kartojimu, įvairiais netikėtais pakeitimais, atradimais, suaugusiojo veiksmų, nuotaikos, kalbos mėgdžiojimu.
– Skatinti ugdytis naują samprotavimo ir problemų sprendimo lygį atitinkančius patirties kaupimo būdus: tyrinėjimą eksperimentuojant; modeliavimą remiantis patirtimi ir vaizduote, pasitikrinimą, naujo paiešką kartojant ir varijuojant, tą patį ketinimą įgyvendinant naujomis priemonėmis ir sąlygomis.
Tačiau svarbu prisiminti ir tai, kad vaikams nereikia tobulų tėvelių. Jiems tiesiog būtina mylinčių suaugusiųjų parama, artimi žmonės, kurie stengiasi padėti patirti smagią, įdomią, žaismingą vaikystę.
