“Vaikas neklauso, nors jam per dieną daugybę kartu sakau NE” – su šia problema susiduria ne viena jauna šeima. Išklausykime vertingų psichologės patarimų, kuriuos praktiškai pritaikius, namuose įsivyraus darna ir nebesigirdės nelemtųjų NE, NE, NE.
Enrika klausia:
“Turiu dvejų metu dukrytę. Bėda ta, kad ji nuolat namie lipa, ima daiktus, kurių negalima. Aš jai nuolat rodau „Negalima” ir „Niu-niu”. Kai ko nors neduodu, ji puola į isteriją”.
Į klausimą atsako individualiosios psichologijos konsultantė Vilma Petrikienė, www.ipi.lt.
Laba diena, Enrika, ačiū už tokį nuoširdų klausimą. Dauguma tėvų susiduria su panašia situacija. Dvejų metų vaikai jau yra mobilūs ir smalsūs, tad imasi aktyviai tyrinėti pasaulį. Jų aplinka gausi daiktų, kuriuos naudoja jų mama ir tėtis. Jiems rūpi pabandyti, įvaldyti, jie nori būti tokie dideli ir gebantys kaip jiems patys svarbiausi žmonės.
Noras lipti, pasiekti aukščiau taip pat susijęs su jos lygiavimusi į didesniuosius. Ji norėtų pasiekti tiek, kiek jūs. Juo labiau, kad visi įdomūs daiktai dažniausiai „gyvena” ten, kur jai per aukštai.
Kviečiu pasidžiaugti savo dukryte ir jos žingeidumu, nes tai rodo, kad ji vystosi sveikai. Tikiu, jūs norite geriausio savo dukrytei, todėl klausiate, ieškote pagalbos. Vaiko isterijos, suprantama, vargina. Tačiau tai yra jos kūrybiškas atsakas į jūsų nuolat sakomus „Negalima” ir „Niuniu”. Kuo vaikas mobilesnis, tuo dažniau susiduria su draudimais.
Vidutinis vienerių metų mažylis girdi „NE” daugiau nei 400 kartų per dieną!
Dažniausiai sakoma: „Ne, ne, ne, negalima!” Tai jau keturi kartai per tris sekundes. Deja, bet toks vaikas mokosi „ką daryti”, girdėdamas, „ko nedaryti”. O tai sąlygoja mąstymą ir kalbos raidą. Užaugęs toks žmogus mąstys ir kalbės neiginiais. Pavyzdžiui, „Nenori arbatos?”; „Nebijok, nemušiu!” ir pan.
Visų pirma, pritaikykite namų erdvę taip, kad jūsų mažylei būtų saugu. Daiktus, kurių jai negalima, kurie dūžta, yra aštrūs, pakelkite arba išneškite. Elektros lizdus uždarykite. Tokiu būdu jums mažiau reikės kartoti, kad negalima to ar ano. Jei ji vis lipa, tegu, greitai ji išmoks ir saugiai nulipti.
Skirkite laiko pabūti šalia, kol ji mokosi, matysite, kaip ji auga, ir galėsite padrąsinti ją: „Va, tu jau pati užlipi ir matai, kaip mama/tėtis gamina pusryčius. Eikš, padėsi pamaišyti tešlą.” Arba „Čia yra aštrus peilis. Su juo reikia atsargiai. Jį laikom taip, ašmenimis į apačią. Kai pjaunam, saugom pirštukus. Taip, perpjovei bulvę. Ačiū tau.” Ji mokosi. Jūsų kantrybė, pagalba ir švelnus vadovavimas jai labai reikalingi.
Antra, atsisakyti neiginių verta ir dėl to, kad smegenys apdoroja pagrindinę žodžio dalį. T.y., sakymas „Atsargiai, neišpilk pieno” galiausiai baigiasi tuo, kad pienas atsiduria ant grindų. Vaikai žiūri į mus, suaugusius, ir nesupranta, kodėl mes pykstam, kai jie padaro būtent tai, ką mes ir liepėm padaryti: „Atsargiai, išpilk pieno”.
Kalbėkite vienaprasmiais žodžiais. Pavyzdžiui, „Baik mušti, skauda”; „Televizijos pultas stovi aukščiau, padėkime jį ten.”; „Mėtome kamuolius, puodelis dūžta.” Rinkitės „TAIP” kalbą: „Taip, paskaitysime knygelę, o dabar eime valyti dantukus.”
Vienerių-trejų metų vaikai, kuriuos drąsina, lengviau tampa savarankiški, labiau pasitiki savimi, savo tempu lavina motorinius įgūdžius, mokosi reikšti savo nuomonę tinkamais būdais. Tuo tarpu nuolat girdintys „NE”, gėdinami vaikai pradeda abejoti savo sugebėjimais, jų menkas pasitikėjimas savimi, tampa neklusnūs, savikritiški, ignoruoja suaugusių autoritetą. Jei vaikams neleidžiama priimti sprendimų, kai jie maži, vėliau jie gali išaugti pernelyg priklausomi ir/ar visko bijantys.
Žodžiai „NIEKADA”, „VISADA” irgi yra nuvertinantys. Pavyzdžiui, „Tu niekada nesusidedi žaislų, pažiūrėk, kokia betvarkė”; „Tu visada vėluoji, kiek galima tavęs laukti?” ir pan. Venkite tokių apibendrinimų. Geriau kalbėti apie tai, kas vyksta šiuo metu: „Žaisliukams jau laikas eiti ilsėtis. Sudėkime juos į dėžę. Aš tau padėsiu.”
Tėvų nuoseklumas yra labai svarbus. Jei jau sakote „NE, NEGALIMA”, tai ir laikykitės tokios pozicijos. Vaikų zyzimas ir įkyrus prašymas gali labai erzinti, tačiau kartą nusileidus jie kiekvieną kartą zys tol, kol gaus tai, ko nori. Galvelėje susideda tokia schema: „NE” reiškia „PRAŠYK ATKAKLIAU, KOL…”
Geriau empatiškai brėžkite ribą: „Girdžiu tave, norėtum saldainio. Dabar pat. Tuoj sėsim pietauti. Kai pavalgysi maisto, gausi saldainį. Suprantu, tikrai sunku laukti.” Kitą vertus, žodis „NE” reiškia „NE” ir vaikai turi išmokti jį bei įvaldyti jo sakymą. Tai įrankis, kuriuo kontroliuojamas savas gyvenimas. Tai padeda mokytis turėti ir išsakyti savo nuomonę.
Pavyzdžiui, „Ne, aš nenoriu košės, noriu jogurto”; „Ne, noriu šito puodelio”;„Ne, rengsiuos raudoną suknelę”; „Stop, man nepatinka toks žaidimas” ir pan.
Jūs turbūt norėsite, kad mokykloje (suaugusiųjų gyvenime) jūsų mergaitė galėtų save apginti, tiesa? Taip pat girdėdami „NE” vaikai mokosi, kad net vienas kitą mylintys žmonės gali kartkartėmis nesutarti. Tai yra gyvenimo dalis. Svarbu išlaikyti pagarbą kitam žmogui. Kad vaikai gerbtų jus ar kitą žmogų, jūs turite pagarbiai elgtis su jais. Pavyzdžiui, „Suprantu, tau norisi bėgioti po parduotuvę. Kai renku prekes, man sunku tave matyti, tad tu gali pasimesti. Man būtų labai baisu, jei tavęs neberasčiau. Aš tave palaikysiu ant rankų, gerai?”; „Čia karšta arbata. Va, įpilsime į kitą puodelį, kad atauštų, galėsi pati atsigerti ” ir pan.
Tėvystė tikrai vienas sunkiausių darbų pasaulyje! Ypač kai reikia pačiam permąstyti daug dalykų, pritaikyti namų erdvę augantiems vaikams, galvoti, ką, kaip sakai, ir t.t. Tačiau jūsų pastangos ir noras keistis, kurti ir palaikyti ryšį su savo vaiku, vėliau labai „atsiperka”.
Auginate žmogų, su kuriuo jums bus malonu bendrauti!
