Penki mėnesiai pykinimo, 18 kilogramų pliuso, sutinusios kojos – ir aš vistiek sakau, kad nėštumas – geriausia, kas man galėjo nutikti! Pripažink, po širdimi augantis žmogutis – stebuklas, pačią mamą priverčiantis pasijusti stebukladare.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
Nors manasis nėštumas nebuvo labai varginantis, bet likus kelioms savaitėms iki dedlaino vistiek kartojau: “Nežinau, kas turės nutikti, kad dar kartą norėčiau būti nėščia!”
Ir ką, praėjus vos kelioms dienoms po Augusto pasirodymo man jau pradėjo trūkti mažojo pasispardymų!
Ir dar iki dabar pamačius nėščią moterį užplūsta ne tik toks didžiavimosi ja pojūtis, tačiau ir baltas pavydas – taip, būti nėščia vis dėlto buvo nuostabu!
TAIP PAT SKAITYKITE:
7 sūnus auginanti šeima pabandė susilaukti mergaitės: ar jiems pavyko?
Ką vaikai norėtų iš mūsų girdėti, o ką išgirsta
Dingo visi prisiminimai apie paskutinių dienų pūškavimus aunantis batus, skaudančią nugarą ar mažojo kiek išlankstytus šonkaulius (taip, šie kairėj pusėj kiek pakilo!).
Taip, visokie fiziologiniai nepatogumai apmalšina pakilią nuotaiką, tačiau, kad ir koks nuostabus dalykas yra nėštumas, jis juk turi turėti savo kainą.
Gyvybės užsimezgimas, vaikelio augimas pilve, jo aprūpinimas maisto medžiagomis – rimtas išbandymas net ir stipriausios moters organizmui.
Vis dėlto iki šios dienos dalies negalavimų priežasties negaliu paaiškinti. Atsakymas vienas – tas universalus visiems nėščiosioms nusiskundimams – hormonai. Taip, ir jie iš peties darbavosi.
Na, nebuvau aikštinga – vidurnaktį nesiųsdavau vyro į virtuvę pjaustyti silkės su šokolado plytele šalia, bet nepamatuotų norų ir keistų pojūčių vis pasitaikydavo.
Štai dešimt prisiminimų iš manojo nėštumo:
- Pykino nuo žalios spalvos maisto! Pasisekė tuo, kad nei karto nevėmiau, tačiau kaskart maiste rastas agurkas pareikalaudavo iššūkių. Tiesa, buvo bloga tik nuo maisto – žalia spalva apskritai sukeldavo šleikštulį. Pamenu, kai parduotuvėje išvydau naują savo mėgstamiausio žurnalo viršelį – jis buvo žalias, keliolika skirtingų atspalvių žalios! Ir jos pilnas numeris – temos apie gamtą, ekologiją, žaliavalgystę su įvairiausio žalumo iliustracijom. Net suabejojau, ar verta pirkti tą žurnalą.
- Kinų maistas – čia buvo didžiausia mano nėštuminė silpnybė. Žinojau, kad keisti poreikiai pasireiškia esant tam tikrų maistinių ar kitokių medžiagų trūkumui. Bet iki šiol nesuprantu, ko man trūko, jei negalėdavau ramiai praeiti pro kinų restoraną? O Vytui iš tos silpnybės ne kartą teisindavausi: norėjau pasilepinti, tingėjau gaminti, neturėjau laiko…
- Nesu užkietėjusi kavos gėrėja, bet kasdien privalau išgerti jos puodelį, kitaip be jo mano kraujo spaudimas krenta žemyn ir viršų ima galvos skausmas. Tačiau pirmoji abejonė – “gal jau laukiuosi?” – kilo būtent tada, kai kelias dienas kofeino dozės neprisireikė. Ir taip – nėštumo testas tai patvirtino! Tiesa, nenorėjau jos tik kurį laiką – prasidėjus antram trimestrui kavos gėrimas sugrįžo į dienos ritualų sąrašą.
- Nors “labai” nėščia buvau visą rudenį ir dar dalį gruodžio, paltą užsisagstydavau tik ilgesniems pasivaikščiojimams. Ne, ir ne dėlto, kad šis būtų buvęs per ankštas, tiesiog buvo be proto karšta! Aplinkiniai vien mane pamatę drebėdavo, o aš tik baimindamasi jų reakcijos kuklindavausi ir apsirengdavau kiek daugiau, nei pačiai norėdavosi.
- Padidėjusi krūtinė – su šiuo faktu man iki šiol sunku susitaikyti. Na nebuvo ji didelė prieš nėštumą, tačiau vos keli mėnesiai su pilvuku ir aš jau buvau priversta rinktis dydžiu, o netrukus jau ir dviem didesnes liemenėles. Pamenu, pirmasis apsilankymas apatinių drabužių parduotuvėje pasibaigė apsiašarojimu – besikeičiančios kūno linijos nebuvo itin džiuginantis pokytis.
- Tualeto reikalai! Ir jie mane pradėjo kankinti vos pastojus. Šiai dienai juokinga prisiminti, kad į kasdienius mano maršrutus buvo įtraukiamos ir vietos, kur būtų galima nueiti “mažam reikalui”. O kai tokie reikaliukai per dieną prispaudžia keliasdešimt kartų, net paprastas pasivaikščiojimas tampa iššūkiu. 26 – tiek apsilankymų WC per parą esu suskaičiavusi per patį piką!
- Niežulys – pačios pabaigos siaubas! Labai gerai, kad jis su pertraukomis truko vos kelias savaites. Tačiau koks beviltiškumas imdavo vakarais prieš miegą, kai imdavo niežėti – visą kūną! Lyg koks tūkstantis su trupučiu uodų būtų sukandžioję nuo mažojo kojos pirštelio iki nosies galiuko. Ir, kaip dažniausiai, receptas vienintelis – iškęsti.
- Kasdien didėjantis pilvas. Taip, nieko nuostabaus, kad jis auga – mažasis nuo užsimezgimo pirmosiomis dienomis iki pasirodymo būna padidėjęs 3000 kartų. Atrodydavo, kasryt atsikeli su keliais papildomais centimetrais ties liemeniu – ar bent ta vieta, kur kadaise jis buvo. Tokius staigius pokyčius pastebėdavo net ir mano vyras, kuris išvertęs manąją rūbų spintą niekaip neatspėtų – kurie apdarai mano, kurie pasiskolinti iš kaimynės.
- Vandenį gerdavau litrais – pati nėštumo pradžia pažymėta nepamatuojamu troškuliu. Vytas guosdavosi, kad vakarojimai baruose, man tapus nėščiai, tik pabrango – visokiausio pavidalo nealkoholinių gėrimų sugebėdavau išgerti už brangiau, nei kad jis išleisdavo alui ar kam kitam su laipsniais.
- Šuns uoslė, ir šitai mane be proto erzino, o dar labiau erzino vyrą. Kartą automobiliu keturiese važiavome į Trakus, ir Vytas, kad kelionė neprailgtų, nusprendė pasivaišinti bulvių traškučiais. Ir taip, žinoma, jis nesuprato, kodėl bulvių traškučių kvapas gali žmonai sukelti pykčio priepuolį! Kaip ir netyčia palikta nuorūka automobilio peleninėje ar per pietus valgytas svogūnas.
P.s. Kad man pasisekė – dėl galimybės pabūti nėščia – įsitikinau kartą išgirdusi Vyto prisipažinimą: “Pavydžiu tau dėl tokios patirties”.
