Psichologės patarimai, kad vaikai ne kariautų, o mylėtų vienas kitą

Du mažus vaikus auginanti mama prašo psichologo patarimo, kaip bendrauti su vyresniuoju sūnumi. Į darželį einantis berniukas, mamos žodžiais, tapo tikru mušeika ir padauža.

Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Eglė klausia:

„Sūnui 2 m. 7 mėn., jis yra judrus, guvus vaikas. Turim dukrytę, kuriai 1 m. 3 mėn. Paskutiniuoju metu sūnus atiminėja žaislus iš sesers, ją pastumia. Šį rudenį pradėjo eiti į darželį. Darželyje taip pat atiminėja žaislus. Skaičiau įvairius straipsnius, išsakytas mintis kitų mamų. Dažnai teigiama, kad tai normalus raidos etapas.

Tarkime, kad taip, natūralus ir praeis, bet labai bijau, kad sūnui bus priklijuota padaužos etiketė, jis neturės draugų ir t.t. Norime padėti sūnui, norime kartu įveikti šį etapą, tik, deja, nežinome kaip? Namuose su sūnumi kalbamės, aiškiname, žaidžiame, kuriame pasakas, kuriose pagrindiniai veikėjai elgiasi kaip jis, bet rezultatas kol kas nulinis.

Prisipažinsiu, kartais jis gauna barti. Vieną akimirką jis beprotiškai myli sesę, gražiai žaidžia kartu, kitą sekundę, pamatęs, kad sesuo žaidžia kažką, anot jo, įdomesnio, atima žaislus iš sesers. Nenori dalintis. Sunku suvokti, iš kur toks egoistiškumas ir savininkiškumas, nes šeimoje visuomet ir viskuo dalinamės, aiškiname.

Dienos pabaigoje norisi verkti, nes nerandu to metodo, kuris mums padėtų iš to sąstingio taško išeiti.

Būtume dėkingi, jei pakomentuotumėte šią situaciją. Gal iš tikrųjų tiesiog toks raidos etapas, o galbūt mes patys nepastebime, kad kažką darome ne taip.

Atsako Individualiosios psichologijos instituto konsultantė Vilma Petrikienė, www.ipi.lt.

Laba diena, Egle,

ačiū už klausimą. Susilaukus vaiko tapimas mama – kelionė, kupina įvairiausių potyrių, jausmų, sėkmių ir nesėkmių, džiaugsmų ir nusivylimų, drąsos, o kartais, deja, bejėgystės. Auginant du (ar daugiau) vaikus susiduriama su iššūkiais, apie kuriuos net galvot negalvota. Trumpai tariant, jūsų situacija, manau, yra pažįstama daugeliui tėvų, tad puiku, kad ieškote atsakymų ir sprendimų.

Pirmiausia, noriu drauge su jumis pasidžiaugti, kad jūsų šeimoje auga du sveiki, guvūs, judrūs mažyliai. Jiems abiem reikia jūsų meilės, dėmesio, pripažinimo bei kantrybės. Jiems abiem dar labai reikia jūsų visokeriopos pagalbos, jūsų buvimo šalia ir kryptingo vadovavimo sudėtingose situacijose.

Suprantu, kad sūnus jums gali atrodyti „jau toks didelis”, „jau turėtų suprasti, kad negalima atiminėti, stumdytis” ir pan. Tačiau iš tiesų:

• jis dar visai mažutėlis;

• dar tik mokosi dalintis, bendrauti ir bendradarbiauti;

• jam labai sunku (pa)laukti;

• impulsas „išleisti“ susikaupusią įtampą būna didesnis už bet kokį bandymą suprasti ar atjausti kitą;

• beje, jis vis patiria didelių pokyčių (sesers gimimas, darželis), o tai kelia daug įvairiausių jausmų, su kuriais būnant vos trejų susidoroti sudėtinga.

Taigi ką daryti, kad sūnus netaptų „padauža”?

1. Verta prisiminti, kad broliai ir sesės karts nuo karto įsivelia į santykių aiškinimąsi. Ar jums būtina įsikišti į kiekvieną tokią situaciją? Anaiptol. Konfliktai yra kiekvieno žmogiško santykio dalis. Vaikai, kovodami tarpusavyje, mokosi išreikšti savo norus ir poreikius, bando problemų sprendimo būdus, treniruojasi pagarbiai apsaugoti save bei savo turtą. Tačiau kol jūsų vaikai dar tokie maži, jums derėtų būti gan arti, kad esant reikalui galėtumėte apsaugoti tiek vieną, tiek kitą (jūsų mažoji auga, ateis diena, kai ir ji įkąs ar papeš).

Jūsų nuoseklus vadovavimas jų abiejų atžvilgiu jiems būtų puikus atspirties taškas. Pavyzdžiui, Martynai, dabar sesė žaidžia su šiuo žaisliuku. Tau jo labai reikia? Aš tau padėsiu palaukti (gebėjimas palaukti yra puiki savybė, kurios dažnas vaikas (o ir suaugęs!) šiais laikais stokoja; trejų metų vaikui tikrai reikia jūsų pagalbos atlaikyti kilusį nekantrumą). Arba: Martynai, tau dabar labai reikia šito kamuoliuko? Tu gali gražiai paprašyti, gal sesė norės tau jį duoti (gražiai prašomas dažnas vaikas savo noru (ati)duoda turimą žaislą). Arba pasiūlyk jai kokį kitą žaislą, gal ji jau norės dalintis ir duos tau kamuoliuką? (mainai – dar vienas socialiai priimtinas būdas gauti tai, ko nori; praktikuotis praktikuotis praktikuotis ir tai taps norma tiek jūsų namuose, tiek abu vaikai galės tai pritaikyti ir už namų ribų).

Tokios pat taisyklės turėtų galioti ir jaunesniam vaikui! Adele, dabar Martynas žaidžia su šiuo arkliuku. Eikš, aš tau padėsiu palaukti. Arba: Adele, girdžiu tave net kitam kambary (garsus spiegimas – dažnas jaunėlio metodas pasiekti savų tikslų, būtų gerai tai žinoti bei padėti ir jaunėliui mokytis konstruktyvesnių būdų). Kas nutiko? Nori šitos mašinėlės (mamos klausimas, situacijos pasitikslinimas yra geras dalykas, nes abu vaikai dažnai turi skirtingas įvykių versijas; tiesiog uždavę klausimą jas galite sužinoti; o tada jūsų pagalba sprendžiant vienokią ar kitokią situaciją bus labiau atitinkanti jų abiejų poreikius)? Dabar Martynas su ja žaidžia. Pasiūlyk jam kokią kitą, gal jis jau bus pasiruošęs dalintis.

Gali pasirodyti, kad kalbama daug teksto, kad vaikams sunku suprasti tai, kas sakoma. Taip. Tad rodykite tai savo pavyzdžiu. Imkite kitą žaislą ir pasiūlykite tam vaikui, iš kurio norima paimti.

Ir dar: jeigu vaikai paima jūsų daiktą, atkreipkite dėmesį į savo elgesį. Ar iškart jį iš vaiko atimate? Jei taip, savo elgesiu mokote atiminėti. Tinkama būtų stabtelėti ir pasakyti maždaug taip: Tai yra automobilio rakteliai. Norėčiau, kad juos padėtume į vietą. Pakelsiu tave, kad galėtum pakabinti. Tu nori išmokti rakinti? Nori turėti savo raktus? Eikš, va šiuo raktu gali rakinti šią spyną (puikus dalykas yra interaktyvi lenta, kurią gali sumeistrauti nagingas tėtis; joje galite primontuoti įvairiausių dalykų iš suaugusiųjų pasaulio). Arba: Čia mano kosmetinė. Suprantu, jog tau norėtųsi teptis šiuos dažus. Va, imk savo kremą.

2. Jei vaikai alkani ir/ar pavargę, jiems reikės daugiau jūsų pagalbos, kad visi būtų saugūs. Pavyzdžiui, Suprantu, kad jums jau atsibodo taip ilgai sėdėti automobilyje. Imkite po sausainį (sūrio gabalėlį) ir kai tik pamatysime stovėjimo aikštelę, sustosime prasimankštinti. Arba: vaikai smagiai žaidė lauke, tačiau vyresnėlis gan aktyviai pradeda provokuoti arba jaunėlė vis jautriau ir garsiau reaguoja į bet kokį brolio prisilietimą – ženklas, kad jau laikas kuo greičiau užkąsti, išsirengti (gal pasidarė per karšta, nes saulė šildo, o vėjas nurimo ir pan.) ir eiti ilsėtis. Vaikai savo tokiu elgesiu siekia atkurti ryšį su tėvais, atkreipti į save dėmesį ir prašo pagalbos išspręsti, rodos, paprastą, tačiau jiems sudėtingą situaciją.

3. Vaikai labai akylai stebi suaugusius. Tai, kaip mama ir tėtis (ar kiti suaugę) sprendžia nesutarimus, kaip supykę bendrauja vienas su kitu ar su vaikais, persikelia į jų gyvenimą. Pakeltas balsas ar durų trankymas retai ką išsprendžia, o tik dar labiau mus pykdo. Nusiraminimo technikų išmanymas ir taikymas leidžia konstruktyviai išsakyti savo požiūrį/nuomonę/poziciją, išreikšti norus ir pasiekti laimėk-laimėk situaciją.

Nusiraminti padeda:

• atidėjimas (kai labai susinervinate, trumpam išeikite: Man dabar sunku kalbėti, turiu nusiraminti, tuoj grįšiu. Arba: Mane skaudina tokie žodžiai. Dabar negaliu daugiau kalbėtis. Turiu pabūti viena.);

• kvėpavimas (kad ir ką darytų jūsų vaikai, pirmiausia kelis kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite; galite garsiai visiems pasakyti, kad darytų tą patį; tai nuramina nervų sistemą, kovok/bėk būseną);

• trepsėjimas ar stiprus rankų purtymas (jei norisi „kaltąjį” vaiką supurtyti, geriau patrepsėti, riaumoti ar stipriai suploti rankomis viena į kitą; tokiu būdu parodote, kad pykstate, pavyzdžiui, ant sūnaus, jog jis skaudžiai pastūmė sesę, tačiau nepuolate jo mušti ar moralizuoti ilgais pasisakymais);

• jausmų įvardinimas (paguodus nuskriaustą vaiką, derėtų apkabinti ir tą, kuris skriaudė: Kas čia nutiko? Sesė sugriovė tavo bokštą ir tu labai supykai? Suprantu. Kitą kartą sakyk: Adele STOP, griaunam tik savo bokštus. Arba: Tau pavydu, kad sesė šiandien gauna daug dovanų? Norėtum, kad būtų tavo gimtadienis? Girdžiu tave. Pabūk prie manęs. Kai tau palengvės, galėsi vėl eiti žaisti. – vaikas jaučiasi išgirstas, jį priima su visais jo jausmais, tai padeda mokytis savireguliacijos ir gebėti atlaikyti vidines audras);

• niūniavimas ar dainavimas (kai atmosfera namie kaista, pradėkite dainuoti/niūniuoti; kartais galime tik tiek, kad, pavyzdžiui, ankstyvo ryto susiruošimas dienai būtų efektyvus: Aš dainuoju, nes jaučiu, kad galiu pradėti rėkti. ir pan.; tegu vaikai mato, kad ir jums kyla įvairiausių jausmų; jūs esate žmogus, būna ir jums sunkių akimirkų, jūsų elgesys sudėtingose situacijose jiems yra ugdymosi proceso dalis).

4. Permąstykite visokeriopų bausmių koncepciją. Bausmės (barimas, rėkimas, mušimas, grasinimai, privilegijų atėmimas) skirtos tam, kad kitam žmogui sukeltų fizinį ir/arba emocinį skausmą ir kad baudžiamas žmogus darytų tai, ko mes norime. Jei suaugęs taip elgiasi su savo vaiku, vaikai tai perima bendravimui vienas su kitu. Vaikai išmoksta, kad tokiu būdu yra sprendžiamos problemos, kurios kyla tarp žmonių. Pavyzdžiui, vaiko išvedimas į kitą kambarį, kad nusiramintų, yra atstūmimo, išmetimo iš sociumo modeliavimas. Vaikas daro apibendrinimą: Toks, koks esu, su visais savo jausmais, esu nepriimtinas, esu blogas, šalia manęs sunku būti. Tai įžanga į taip paplitusį patyčių fenomeną. Dar daugiau: moksliniai tyrimai patvirtina, jog baudžiami vaikai yra piktesni, daugiau kovoja tarpusavyje ir dažniau blogai elgiasi.

Paradoksalu, tačiau mamos jautrus buvimas šalia, empatiškas ribų brėžimas kai vaikas mažiausiai to nusipelno, turi teigiamą poveikį vaikų elgesiui ir jų tarpusavio santykiams. Tai yra puikus pykčio valdymo pavyzdys.

5. Namie turėkite pagarbaus bendravimo taisyklę. T.y., aš pagarbiai bendrauju su tavimi, iš tavęs tikiuosi to paties (ši taisyklė galioja ir suaugusiems!). Mes galime turėti skirtingas nuomones, tačiau pravardėms ar kitiems įžeidinėjimams čia vietos nėra.

Deja, bet dažnai tenka girdėti tokių išrėkimų: Ar tu DURNAS? Tu galėjai jai akį išdurti! Arba: Ar tau galvoj negera, ji galėjo galvą prasiskelti. Tokie žodžiai labai žeidžia. Trejų metų vaikas yra emociškai bręstantis ir atjausti/suprasti kitą jis dar tik mokosi. Sunku suvaldyti impulsą stumti/trenkti/kąsti/pešti. Mūsų jautrus buvimas šalia ugdo mažo žmogaus emocinį intelektą ir ilgainiui vaikai pajėgia reikšti savo jausmus socialiai priimtinais būdais. Pavyzdžiui, Mušti skauda! Eikš, palaikysiu tave ir padėsiu tau nurimti. Palaikysiu tave, kad tu ir visa aplinkui būtų saugūs.

Vaikas savo destruktyviu elgesiu siekia atkreipti mūsų dėmesį į jį. Galbūt jis turi kažkokią problemą, kurios tuo metu nepajėgus išspręsti. Jums nebūtina žinoti, kas paskatino jį blogai elgtis. Tiesiog priimkite savo vaiką ir tokį, „gydykite” jį meile: Labai tave myliu. Tu saugus su visais savo jausmais. Mušti skauda. Palaikysiu tave, kol tau taip sunku. Vaikas jūsų glėbyje greičiausiai blaškysis, prašys paleisti, tačiau iš tiesų jis nori, kad jūs jam padėtumėte atlaikyti vidinį jausmų chaosą. Kantriai būkite šalia. Jūsų ramybė ir meilės kupinas glėbys jau po penkiolikos minučių ar pusvalandžio sugrąžins jums jūsų džiaugsmingą berniuką.

6. Venkite vaikų lyginimo tarpusavyje ar su kitais vaikais. Galime manyti, kad tokiu būdu juos motyvuojame. Bet iš tikrųjų pasėjame sumaištį ir vaikas galiausiai daro apibendrinimą: Aš esu blogas toks, koks esu.

Būtų puiku pastebėti to paties vaiko pažangą: Tu pats apsirengei drabužius. Tu taip greitai augi ir tampi vis savarankiškesnis. Padrąsindami vieną, padrąsinate ir kitą taip elgtis. Jūsų dukra irgi norės būti savarankiška ir visaip kaip bandys pati apsimauti kojines, vėliau apsirengti marškinėlius ir t.t.

7. Skirkite individualaus dėmesio. Ypatingas laikas (bent 10 ar 15 min. per dieną) – laikas, kurį praleidžiate vienu du, yra puikus metas (at)kurti ryšį, žaisti, juoktis ir/arba verkti. Tai padeda pasijusti matomu, svarbiu, mylimu. Jei vaikas jaučiasi mylimas, jei jį priima tokį, koks jis yra (džiugų, laimingą, nusivylusį, liūdną, pavydų…), jis mažiau kovoja.

8. Vaikams reikia asmeninio turto, asmeninės erdvės. Lygiai kaip ir mes, suaugę, turime tik mums skirtų daiktų, taip ir vaikai gali turėti savo asmeninių, tik jiems skirtų daiktų ar žaislų, kuriais visai neprivalo dalintis. Rekomenduojama tai išsakyti kaip susitarimą. Nors pati gan sunkiai įsivaizduoju trimetį ar dar mažesnį vaiką, kuris nuosekliai laikytųsi šios taisyklės, tačiau yra šeimų, kur ji puikiai veikia.

Taip pat prieš ateinant svečiams vertėtų drauge su vaiku (vaikais) peržiūrėti turimus žaislus ir tuos, kuriais tikrai nenorės dalintis, atidėti į šalį, išnešti į kitą kambarį ir pan.

Vėliau, vaikams augant, verta peržiūrėti bendros vaikų erdvės klausimą. Nors dalintis vienu kambariu iki paauglystės vaikams naudinga dėl įvairių socialinių įgūdžių ugdymo, bet jei vaikai daug dėl to pykstasi, reikėtų pagal galimybes tą erdvę atskirti arba padalinti.

9. Jei vaikas jau yra laikomas „padauža”, „mušeika” ar dar kokia kita etiketė puikuojasi jam ant kaktos, pagal galimybes kalbėkitės su vaiku apie tai prie keturių akių, t.y. vieni du. Bandykite išsiaiškinti, kas jį taip labai pykdo (beje, pyktis yra paviršinė emocija, visada slepianti gilesnius jausmus – manęs nemato, esu nemylimas, esu nereikalingas, man ilgu būti vienam darželyje, aš bijau TO vaiko ir t.t.). Galimybė būti išgirstu sumažina jausmų stiprumą, leidžia išsiventiliuoti ir tada nebėra būtino poreikio jų išveikti. Aptarkite, kokie būdai yra tinkami reikšti pyktį. Pavyzdžiui, Martynai, kai pyksti, išsakyk tai žodžiais. Rankas laikyk prie savęs (jei jam pavyktų išmokti rankas sukryžiuoti tarsi norėtų save apkabinti, tai būtų būdas puolimo energiją pakeisti savisaugos galia). Arba: Kai labai supyksti ant sesės, šauk STOP arba MAMA! Aš žinosiu, kad tau reikia pagalbos. Padėsiu tau žodžiais išsakyti, kad pyksti ant Adelės. Arba: Sušuk ADELE ir stipriai sugniaužk kumštukus, taip lyg gintumeis.

10. Atminkite, jie yra vaikai. Jų emocinė sistema bręsta, jie mokosi, kaip tinkama siekti savų tikslų, jiems labai reikia jūsų supratimo ir palaikymo, kryptingo vadovavimo ir empatiškų ribų. Drauskite netinkamą elgesį, tačiau priimkite jausmus. Te vaikai (tiek jūsų sūnus, bet stebėdama jūsų nuolatinius padrąsinimus sūnui ir jūsų dukra) augs žinodami, kad jie yra žmonės, o žmonėms būna visokių dienų ir kad tik jie patys yra atsakingi už savo savijautą.

Meilės ir kantrybės jums.