Ar įsivaizduojamas šiandieninių tėvų gyvenimas be interneto? Sociologės Veronikos Urbonaitės – Barkauskienės straipsnis.
Mama mano kompiuterį vadina „nešiojamu altorėliu“. Bet aš, kaip ir kiti tūkstančiai dvidešimtmečių-trisdešimtmečių, turime pasiteisinimą: juk esame „tūkstantmečio“ vaikai, arba „Y kartos“ atstovai, ir nuolatinis „mirkimas” internete yra tiesiog viena daugelio mums būdingų, beveik privalomų veiklų. Nes Y karta – taisyklių laužytojai, kurie beveik nedirba normalaus darbo įprastu grafiku, prisigalvoja keisčiausių pomėgių ir labai vėluoja suaugti.
Nuotraukos feisbuke – Y kartos kasdienybė
Ne, šiame straipsnyje nerašysime apie apleistus ir neprižiūrėtus interneto „įsiurbtų” tėvų vaikus. Jei jaučiamas saikas, internetas ir net gana dideli jo srautai tampa normalia gyvenimo dalimi. O socialiniai tinklai – tai bendravimą palengvinantys įrankiai, padedantys efektyviau dalytis svarbiomis naujienomis. Todėl feisbuko žinutės apie draugių nėštumą, vaikų gimimą ir jų pirmųjų žingsnių nuotraukos – Y kartos kasdienybė.
JAV atlikta apklausa parodė, kad beveik pusė – 46 proc. tėvų, priklausančių Y kartai, savo jauniausių vaikų nuotraukas socialiniuose tinkluose parodė pačią pirmą jų gyvenimo dieną arba… netgi dar anksčiau, internete pasidalydami dar negimusių kūdikių echoskopo nuotraukomis. Lietuvoje šie skaičiai greičiausiai būtų mažesni, bet išvada ta pati – šiuolaikiniai tėvai nesibijo nei viešumo, nei technologijų, greičiau yra puikiai išmokę jomis ne tik naudotis, bet ir mėgautis.
***
„Internetas MAN – kaip socializacija, terapija ir įkvėpimas”, – sako viešųjų ryšių specialistė Dainora Remeza (30 m.), Motiejaus (4 m.) ir Eleonoros (2 m.) mama.
Ji pasakoja, kad kaip tik šeimos sukūrimas ir pirmojo vaikelio laukimas ją paskatino įsitraukti į dūzgiantį mamų, kurios fiksuoja kasdienes vaikų auginimo patirtis ir jomis dalijasi internete, pasaulį: „Kai laukiausi pirmą kartą, „atradau” būsimų ir esamų mamų tinklaraščius. Internete sutikau bendruomenę, gyvenančią labai toli nuo manęs, bet turinčią lygiuos tuos pačius rūpesčius kaip aš, todėl šis pasaulis man buvo artimas. Kadangi savo aplinkoje tuo metu neturėjau draugių su mažais vaikais, internete tarsi patenkindavau bendravimo poreikį. Be to, visai neturėjau patirties, kaip gyventi su kūdikiu, ir mamų tinklaraščiai buvo gera galimybė numatyti, ko galiu tikėtis.”
Socialiniuose tinkluose aprašomos istorijos ir iki tobulybės nugludinti vaizdai, žinoma, gali paskatinti savigraužą, bet gali suteikti noro ir jėgų savo rutiną padaryti truputį mielesnę. Dainora pasakoja, kad internetas gyvenant su vaikais gali būti puikus įkvėpimo ir netgi savitos terapijos šaltinis: „Suprantama, kad internete mes matome tik nudailintą tikrovės kąsnį, tačiau dažnai tose tobulose nuotraukose atvaizduotas gyvenimas gali paskatinti tave patį susikurti gražesnes dienas – nuo buities smulkmenų ar gardžių vakarienių. Vieną puikų būdą, matytą per internetą, aš pritaikiau ir savo gyvenime. Dienomis, kai jausdavausi išsekusi ir suirzusi, kai su vaiku nerasdavau bendros kalbos, kurdavau Motiejaus fotosesiją – susidėliodavau mizansceną, aprengdavau gražiausiais drabužėliais ir fotografuodavau. Vėliau tą patį darydavau ir augindama Eleonorą. Taip atsirasdavo ne tik gerų kadrų, tačiau per šią patirtį „pasikraudavau” teigiamų emocijų. Tai lyg mažas nuotykis su smagiais rezultatais, o juk visi nuotykiai suartina jų dalyvius!”
Nuo stebėjimo iki dalyvavimo
Dainora taip pat įsitraukė į anksčiau tik iš šono stebėtą interneto mamų bendruomenę: „Galiausiai pradėjau rašyti savo pačios tinklaraštį „Dykos dienos”. Mano tikslas nebuvo kalbėti apie motinystę ir vaikus, tai labiau buvo mano, kaip atskiro žmogaus ir moters, erdvė, kurioje dalydavausi tuo, kas man gražu, kas kelia nuostabą, kas įdomu. Ilgainiui įrašai apie motinystę nusvėrė kitą turinį, tačiau tai natūralu, juk didžiausi mano gyvenimo džiaugsmai tuo metu buvo susiję su šeima ir vaikais.
Tačiau dabar savo šeimos nuotykiais ir nuotraukomis Dainora nebesidalija. Kodėl? „Gimus antram vaikui supratau, jog norint, kad tinklaraštis būtų skaitomas, reikėtų įdėti daug pastangų ir laiko. Nusprendžiau tą likusią minutę laisvo laiko verčiau skirti sau ir savo šeimai. Antra vertus, pastebėjau, kad mano interneto erdvė išpopuliarėjo, kad ten lankosi net visiškai nepažįstami žmonės. Tada peržvelgiau tinklaraščio turinį ir pamačiusi, kad jis išties atvirai ir nuoširdžiai rašytas ir yra su gana gausiomis asmeninio gyvenimo iliustracijomis, išsigandau ir viską ištryniau. Taip pat ir visi vaizdai, kuriais dalinuosi per feisbuko ar instagramo paskyras, yra visiškai uždari, juos gali matyti tik mano artimieji. Nenoriu aukoti savo šeimos privatumo.”
***
„Socialinis tinklas – tik įrankis. Svarbu, ar turi ką juo pasakyti”, – sako tinklaraščio „Ū ilgoji” sumanytoja reklamos kūrėja 3 m. Ūlos mama Aistė Jūrė (28 m.). „Įkvėpti ne tik auginti, bet ir apskritai turėti vaikų ar bent jau nenubaidyti nuo minties apie juos,man atrodo geriausias dalykas, kokį tik gali pasauliui pasakyti „Ū ilgoji”. Todėl džiugina kiekvienas mano skaitytojo komplimentas, o ypač toks, kuris baigiasi „užsinorėjau vaikų.”
Mano bendraamžėms, kurios dar neplanuoja vaikų, nors yra įdomios, kūrybiškos, užsispyrusios asmenybės, saldžiabalsės „supermamytės” nuosprendis skamba labai bauginančiai. Savo tinklaraštyje noriu parodyti, kad tai toli gražu ne vienintelis būdas būti mama. Tinklaraštis „Ū ilgoji” skirtas vaikų dizainui ir gražiai kasdienybei dokumentuoti internete.”
Su Aiste kalbamės apie socialinius tinklus ir tėvystę, bet galiausiai pokalbio gija nuveda samanų ir paukščių balsų kolekcijų link. Bet taip ir turi būti, nes internetas – tik pradžia ir tik įrankis, su kuriuo galima sukurti kokius tik nori pasaulius sau ir savo vaikams.
Aiste, kaip ir kada kilo „Ū ilgosios” idėja?
Pirmiausia gimė Ūla. Ir tada iškilo daugybė klausimų, į kuriuos ilgai ieškojau atsakymų. Prikaupiau daug informacijos, kurios man pačiai trūko Lietuvoje, apie drabužių, daiktų ir kitų vaikams skirtų atributų kūrėjus, kurie į vaikus žvelgia ne „iš aukšto”, bet kaip į kūrybiškas, eksperimentuojančias ir drąsias asmenybes. Nuotykių ieškotojus, o ne suaugusiųjų laiko „vagis”.
Iš kur semiesi įkvėpimų?
Mano darbas turi gan abstraktų pavadinimą – kūrybininkė. Man tai reiškia būti įžvalgia stebėtoja ir rinkti aktualijas. „Ū ilgosios” turinį įkvepia ir jam neabejotinai įtaką daro kūrybiški viso pasaulio tėvai. Tinklaraštininkės, pavyzdžiui, James Kicinski-McCoy, turinti www.bleubirdblog.com ir keturis mažuosius herojus, ar Peggy, rašanti www.pauletpaula.com, taip pat instagramo mamos, vaikiško dizaino kūrėjai, tarkim, garsius pasaulio iliustratorius bendradarbiauti kviečianti ANORAK žurnalo komanda, ar tėvai, kurie kuria savo prekės ženklus, ir tai yra ne tik daiktai, bet ir gyvenimo filosofija.
Koks buvo tavo santykis su virtualybe ir socialiniais tinklais iki „Ū ilgosios”?
Dirbdama reklamos agentūroje, kai teko ieškoti netradicinių sprendimų, įgudau plačiai žiūrėti į socialinius tinklus. Tačiau tai tik įrankiai. Svarbu, ar turi ką jais pasakyti. „Ū ilgoji” yra malonumo projektas, todėl jį kurdama nedirbu. Tinklaraštyje esu nuoširdi – ir pirmiausia sau. Nebijau bendradarbiauti su man priimtinais, skonį ir vertybes atitinkančiais prekės ženklais, nes ne kartą buvau kitoje interesų pusėje ir suprantu, kad skleisti gerų dalykų žinią yra naudinga tiek verslui, tiek vartotojams.
Pirmiausia atsirado instagramo profilis, nes man patinka naujovės ir ypač tai, kad per jį aktyviai bendrauja įvairiose šalyse gyvenantys žmonės. Esu susibendravusi su keliomis jaunomis mamomis, nebijočiau su jomis susitikti akis į akį. Tačiau plačiai naudoju visą virtualią trejybę – taip pat ir feisbuką, ir tinklaraščius.
Gyvenimas be interneto – taip pat turiningas
„Ū ilgoji” – tinklaraštis apie vaikų stilių, bet jame dažniausiai matomas vaikas – pati Ūla. Ar ji žino apie savo erdves internete? O galbūt jau moka jomis naudotis?
Prieš pusmetį nutiko tokia istorija. Mieste sutikau savo seną draugę, o ji klausia: „Tai kaip Ūlos blogas?” Ūla tuomet išgirdo ir įsižeidė: „Aš ne bloga, aš – gera.” Tada nusprendžiau jai paaiškinti, kas yra tas blogas, ir nuo to karto vis parodau, ką rašau ar kokiomis nuotraukomis dalijuosi. Feisbuke vis įdedu įžvalgių Ūlos citatų, pastebėjimų ar juokelių – tuomet perskaitau ir paaiškinu, kodėl jie man patiko ar pasirodė juokingi. Kartu suprantu, kad dukrai dar kol kas sunku suvokti, ką apskritai reiškia internetas.
Socialiniais tinklais naudotis Ūla nemoka, o ir nemokau. Juk jai – vos treji su puse. Bet po kelerių metų neabejotinai planuoju įtraukti ją į šią veiklą. Ir, žinoma, tik tiek, kiek jai pačiai bus įdomu.
Koks būtų tavo ir Ūlos gyvenimas be interneto? Ar smarkiai nuobodesnis?
Jis būtų nuostabus! Kaip ir dabar. Suvokiu ir naudojuosi interneto teikiamomis virtualiomis rankomis, tačiau lygiai taip pat man patinka, pavyzdžiui, leisti laiką gamtoje. Vaikščioti su Ūla po mišką, rinkti samanas, bandyti atpažinti paukščių balsus ir žiūrėti, kaip raibuliuoja vanduo.
