Nuolat tenka girdėti tėvų skundus, kad vaikas „nenulipa” nuo kompiuterio ar telefono.
Šie skundai man labiau skamba kaip prašymas patarti ką daryti ar teisingai elgtis, t.y. duoti vaikui žaisti su pvz. telefonu ar griežtai drausti. Būna net tokių situacijų, kai manęs, kaip gydytojos, prašo „Gydytoja, pasakykite jam/jai, kad su telefonu žaisti nesveika! Gal jis/ji jūsų paklausys, nes mūsų neklauso!”.
Kalbant apie šią problemą, visų pirma labai norėtųsi tėvų paprašyti atsigręžti į save ir pamąstyti, kiek gi mes patys praleidžiame laiko prie kompiuterio, televizoriaus, naudojamės mobiliuoju telefonu. Nereikėtų stebėtis, kad vaikas mokosi iš mūsų ir bando atkartoti mūsų elgesį. Net jeigu ir nesinaudojame išmaniosiomis technologijomis itin dažnai, vaikas nėra aklas – aplinkui pilna žmonių, kurie net eidami gatve, vietoj to, kad pakeltų akis ir atkreiptų dėmesį į aplinkinius, nusišypsotų jiems, šypsosi telefonui rašydamas žinutes. Mes patys kartais nepastebime kaip dažnai telefonas atsiduria mūsų rankose. O jei dar vaikui pasakome – „netrukdyk, aš gi dirbu”, kai sėdime prie kompiuterio, jis taip pat nueis “dirbti”, tik savaip. Tuomet belieka gailėtis vaiko, kuris nebesupranta, kodėl tėvams galima naudotis kompiuteriu, o jam – ne. Patikėkit, vaikui pasakymas “kenkia tavo sveikatai” nieko nereiškia. Jis to niekaip nesupras. Net mes, suaugę, nelabai rūpinamės savo sveikata, nors žinome, kad kai kurie mūsų veiksmai kenkia jai. Ką jau kalbėti apie vaikus.
Kad ir kaip grėsmingai mums atrodytų visos tos naujausios technologijos, jų išvengti niekaip negalėsime. Technologijos nuolat tobulėja, ir kas mums atrodo tik fantazija, po kokio dešimtmečio jau taps realybe. Tad kaipgi apsaugoti vaikus, kad technologijos nepaverstų jų vaikštančiais ligoniais? Deja, niekas kitas, tik tėvai privalo vaikui išaiškinti, išmokyti ir tinkamai įrengti darbo su kompiuteriu vietą, kad vėliau nereikėtų gailėtis. Gi ne ši technika susargdina vaikus, o netinkamas jos naudojimas.
Tik tėvai privalo diegti tinkamus naudojimosi technologijomis įgūdžius vaikams. Deja, kad ir kokie neva kenksmingi kompiuteriai ar telefonai bebūtų, daugeliui tėvų tai bene geriausia priemonė “nutildyti” vaiką – kai jis verkia, kai klausinėja “ką man veikti?” ar kai mes tiesiog būname pavargę. Tad paklauskime savęs kas labiau kenkia – ar telefonas, ar tai, kad vaikui tiesiogiai parodome, kad mes neturime jam laiko… Galbūt tuomet nereikėtų barti vaiko, kodėl, kai jis jaučiasi vienišas ar nesaugus, pagalbą randa kompiuteriniuose žaidimuose…
Turbūt nerastumėm tų namų, kuriuose nebūtų rašomojo stalo, o ant jo nestovėtų kompiuteris. Ir greičiausiai ši darbo vieta yra pritaikyta tėčiui ar mamai. Netyla pranešimai, kad prastėja mūsų vaikų laikysena, dažnėja ydingos laikysenos ar net negrįžtamų stuburo pakitimų vaikams. O jei atidžiau pažiūrėtumėme į vaiką, kuris sėdi toje vietoje ir žaidžia su kompiuteriu? Taip, jis jau įsitraukęs į virtualų pasaulį, tad nejaučia, kad jo galva gerokai pakelta, akys žiūri ne tiesiai, o į viršų, rankos nelabai patogiai padėtos, gal net ir gerokai persikreipęs sėdi. Jei bent akimirkai atkreiptumėm dėmesį ir kelias minutes skirtumėme kėdės ir stalo pritaikymui pagal vaiko ūgį, gerokai sumažintumėm žalą. Pataisyti vaiko laikyseną užtruktų kelias sekundes, o laiku neatkreipus dėmesio, per įvairias gydymo įstaigas teks vaikščioti tikrai ilgą laiką.
Be abejo, lengviau ir geriau yra matyti kambaryje sėdintį vaiką, kad ir sėdintį prie kompiuterio ar su telefonu rankoje, nei leisti jį į lauką. Jei mažesnis – vieno neišleisime, reiktų su juo eiti, o esame labai pavargę po darbų, jei didesnis – gatvės šiais laikas yra nesaugios… Ir sporto būreliai yra labai brangūs, ir vežioti į juos reikia… Aišku, dažnai pats vaikas jokių užsiėmimų nenori lankyti. Kai namie laukia įdomus užsiėmimas – virtualūs žaidimai – vargu ar toks vaikas norės kur nors eiti. Tad į pasakymus „mano vaikas nieko nenori lankyti” aš žiūriu labai kritiškai.
Greičiausiai net nereikia sakyti, kad netinkamas naudojimasis telefonu ar kompiuteriu kenkia akims. Ilgai dirbant su kompiuteriu akys, be abejo, pavargsta. Jos parausta, sausėja, gali pradėti niežėti ar ašaroti. Taip organizmas ginasi nuo pernelyg ilgo sėdėjimo nemirksint. Vėlgi, kyla klausimas: kaip greitai pavargsta vaiko akys? Tikrai nereikėtų mūsų, suaugusių, lyginti su vaikais. Jei mums akys pradeda perštėti jau po pusvalandžio, vaikams šį laiką reikėtų sutrumpinti pusiau. Ne kartą teko konsultuoti tėvus, kurie skundėsi, kad jų vaikas pradėjo labai dažnai mirksėti, kad paraudo akys. Neretai jie manęs prašo surasti kam vaikas gali būti alergiškas. Deja, alergiją kompiuteriui ar telefonui vargu ar nustatysiu, jei vaikas nesilaiko darbo su šiomis technologijomis režimo.
Pabandykime prisiminti atvejį, kai mes buvome priversti žiūrėti į kokį intensyvų blykčiojimą, pvz. koncerto metu ar stebint fejerverkus. Bene kiekvienam suaugusiam iš karto po šių įvykių bus sunku užmigti, nes užsimerkus matysim tuos pačius blykčiojimus. Tad nieko nuostabaus, kuomet vaikui, pažaidus didelės raiškos virtualius žaidimus ar pažiūrėjus filmukus, kuriuose vaizdai keičiasi labai greitai, bus sunku užmigti arba jis bus labai suirzęs ar piktas. Po tikro siaubo filmo mus gi gąsdina kiekvienas tamsesnis pakampis, o jei dar įsitrauktų mūsų fantazija… O vaikai tikrai sugeba fantazuoti. Tad tikrai nereikia turėti aukštojo išsilavinimo, kad suprastumėm, kodėl vaikai ilgai žaidę kompiuterinius žaidimus ar pažiūrėję intensyvų veiksmo filmą būna suirzę, sutrinka jų miegas, atsiranda nepagrįstų baimių ar net atsiranda agresijos požymių. Kai kuriems netgi pasireiškia nervinis tikas.
Pabandykime prisiminti atvejį, kai mes buvome priversti žiūrėti į kokį intensyvų blykčiojimą koncerto metu ar stebint fejerverkus. Bene kiekvienam suaugusiam iš karto po šių įvykių bus sunku užmigti, nes užsimerkus matysim tuos pačius blykčiojimus. Tad nieko nuostabaus, kuomet vaikui, pažaidus didelės raiškos virtualius žaidimus ar pažiūrėjus filmukus, kuriuose vaizdai keičiasi labai greitai, bus sunku užmigti arba jis bus labai suirzęs ar piktas.dr. Indrė BŪTIENĖ
Yra tekę girdėti tėvų nusiskundimų, kad pradėjęs „dirbti” su kompiuteriu, vaikas pradeda kosėti, šniurkščioti nosį ar čiaudėti. Darbo kambaryje, kur pastatytas kompiuteris, oras būna kiek sausesnis, nei patalpoje be kompiuterio. Todėl jautresni vaikai vos prisėdę prie kompiuterio gali imti čiaudėti, sausai kosėti. Patalpą, kurioje yra kompiuteris, vertėtų dažniau pravėdinti ir drėkinti.
Deja, vis daugiau pasirodo duomenų, kad įsitvirtinus naujosioms technologijoms, vaikų vaizduotė vystosi prasčiau. Vis sunkiau jiems įsivaizduoti ir papasakoti sugalvotą istoriją, nes šiais laikas kompiuteris jiems pateikia jau „sukramtytus” vaizdus, nepalikdamas vietos vaizduotei. Tad labai svarbu ne tik tai, kaip vaikas naudojasi technologijomis, bet ir kokį turinį vaikas mato. Jei po žaidimų ar filmukų tėvai su vaiku pasišnekėtų, aptartų ką matė, kas patiko, o kas ne – manau ir vaiko vaizduotei nekiltų jokio pavojaus.
Kad ir kiek begąsdintumėm vaikus, o ir save, apie visų kompiuterinių technologijų žalą mūsų sveikatai, be jų mes jau negalėtumėm gyventi. Tai yra mūsų kasdienybė – mokslai, studijos, darbas, informacijos paieška, naujienos bei bendravimas neatsiejamas nuo šių technologijų. Tad nevalia pykti ant vaikų, kodėl jie elgiasi taip, kaip elgiasi bene kiekvienas žemės gyventojas. Bet knygų nuolat neskaitome, bibliotekose informacijos ieškome ne ištisomis dienomis, net ir nuolat bendraujant galime įgrįsti. Todėl ir kompiuteris, telefonas ar planšetė turėtų būti naudojami tik dalį mūsų laiko.
Svarbiausia – matykime savo vaikus, būkime kiek galima ilgiau su jais, pataisykime juos jei jie neteisingai ką nors daro ir būkime atsakingi už jų sveikatą. Nei barimas, nei atėmimas telefono ar planšetės nesustiprins jūsų vaiko sveikatos, o tik atitolins pačią problemą, jei vaikas nebus įpratęs tinkamai naudotis šiomis technologijomis.
Kad ir kokios tobulos bebūtų technologijos, jos niekada nepakeis šilto mamos apkabinimo, raminančių tėvo žodžių, malonaus bendravimo prie šeimos stalo ir nuoširdaus juoko. Neatimkime to iš vaikų, net jei jie labai nori pasinerti į virtualų fantazijų pasaulį.
